Punktų sąrašas

Dievo galia ir žmonių silpnumas

Non est abbreviata manus Domini¹² – Viešpaties ranka nesutrumpėjo. Šiandien Dievas ne mažiau galingas nei kada nors anksčiau. Jo meilė žmogui nesumažėjo. Tikėjimas moko, kad visa kūrinija, žemės ir dangaus kūnų judėjimas, geri kūrinių darbai ir visa, kas yra pasiekta istorijoje, – trumpai tariant, viskas ateina iš Dievo ir į Jį krypsta.

Šventoji Dvasia gali veikti nepastebimai, nes Dievas neatskleidžia savųjų planų. Be to, nuodėmė sudrumsčia ir užtemdo dieviškųjų dovanų regėjimą. Visgi tikėjimas primena, jog Dievas visada veikia. Jis sukūrė mus ir palaiko mūsų egzistenciją, savo malone veda visą kūriniją į garbingą Dievo vaikų laisvę¹³.

Krikščioniškoji tradicija laikyseną Šventosios Dvasios atžvilgiu apibūdino vienu žodžiu: paklusnumas. Turime būti itin jautrūs Šventosios Dvasios veikimui: Jos dalijamoms dovanoms, Jos įsteigtiems judėjimams ir institucijoms, jausmams ir mūsų širdies įkvėpimams. Šventoji Dvasia įgyvendina Dievo darbus pasaulyje. Ji, kaip skaitome liturginiame himne, yra malonės teikėja, širdžių šviesa, sielos svečias, mūsų poilsis darbuose, mūsų paguoda liūdesyje. Be Jos pagalbos žmoguje nėra nieko tyra ir vertinga, nes Ji nuvalo, kas sutepta, gydo tai, kas sužeista, šildo tai, kas atšalę, pataiso tai, kas sugadinta. Ji plukdo žmones į saugų išgelbėjimo ir amžinojo džiaugsmo užutėkį¹⁴.

Tikėjimas Šventąja Dvasia turi būti visavertis. Jis nėra miglota Šventosios Dvasios buvimo šiame pasaulyje nuovoka, bet aiškiai matomas ir su dėkingumu priimamas ženklas – ypatingu būdu pripildyta Jos galios apraiška. Kai ateis Tiesos Dvasia, sako Viešpats, „Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“¹⁵. Dėl Kristaus nuopelnų Šventoji Dvasia pašventina mus.

Taigi negali būti tikėjimo Šventąja Dvasia, jeigu nėra tikėjimo Kristumi, Jo mokymu, Jo sakramentais, Jo Bažnyčia. Žmogus negali gyventi krikščionišku tikėjimu, tikrai tikėti Šventąja Dvasia, jeigu nemyli Bažnyčios ir nepasitiki Ja. Nuoseklus krikščionis, būdamas Bažnyčios sūnus, nesprendžia apie Ją vien iš išorės, neužsiima vien kai kurių Bažnyčios atstovų ydų ir trūkumų kritika. Negaliu nepriminti itin svarbaus ir gausaus dieviškojo Globėjo veikimo, kai kunigas, ant altoriaus aukodamas šventąsias Mišias, atnaujina Kalvarijos auką.

Bendrauti su Šventąja Dvasia

Gyventi bendrystėje su Šventąja Dvasia – tai gyventi tikėjimu, viltimi ir krikščioniška meile. Tai reiškia leisti Dievui tvarkyti mūsų gyvenimą ir iš esmės pakeisti mūsų širdis, kad jos vis labiau panašėtų į Jo Širdį. Brandaus, gilaus ir tvirto krikščioniško gyvenimo neįmanoma suvaidinti, nes jis Dievo malonės augimo mumyse vaisius. „Apaštalų darbuose“ ankstyvoji krikščioniškoji bendruomenė apibūdinama vieninteliu trumpu, tačiau labai prasmingu sakiniu: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.“²⁵

Taip gyveno pirmieji krikščionys, taip turėtume gyventi ir mes: medituodami mūsų tikėjimo doktriną, iki ji taps mūsų savastimi, susitikdami su Kristumi Eucharistijoje, asmeniškai bendraudami su Dievu per maldą, veikdami tiesiogiai ir nesislėpdami. Toks turėtų būti mūsų elgesys – kitaip gal ir sugebėtume mąstyti kaip eruditai, veiktume labiau ar ne taip veiksmingai, kalbėtume maldas ir atliktume pamaldumo praktikas, tačiau mūsų gyvenimas nebūtų autentiškai krikščioniškas, nes stigtų susitapatinimo su Kristumi, realaus ir gyvo dalyvavimo dieviškajame Jo gelbėjimo darbe.

Kreipiuosi į kiekvieną krikščionį, nes visi vienodai esame pašaukti į šventumą. Nėra antrarūšių krikščionių, turinčių praktikuoti tik „supaprastintą“ Evangelijos versiją. Visi gavome tą patį Krikštą. Nors ir egzistuoja skirtingos charizmos, nors ir veikiame skirtingomis situacijomis, visada tėra tiktai viena Dvasia, dalijanti Dievo dovanas, tik vienas tikėjimas, tik viena viltis, tik viena artimo meilė²⁶.

Apaštalo klausimą „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“²⁷ turėtume pritaikyti sau ir priimti jį kaip kvietimą bendrauti su Dievu asmeniškai. Kai kam, deja, Parakletas tėra Didis Nepažįstamasis. Kai kam Jis tėra tik ištariamas vardas, o ne vienas iš trijų dieviškųjų Asmenų, ne Tas, su kuriuo galima kalbėtis ir kurio dėka turime gyventi.

Su Šventąja Dvasia visada turime elgtis paprastai ir pasitikėdami, kaip moko Bažnyčios liturgija. Tada geriau pažinsime savo Viešpatį ir drauge geriau suvoksime, kokia didelė dovana yra galimybė vadintis krikščionimi. Suprasime didingą sudievinimo ir dalyvavimo paties Dievo gyvenime tiesą, apie kurią anksčiau kalbėjau.

„Šventoji Dvasia nėra menininkas, kuriantis mumyse dieviškąją substanciją, tarsi mes patys būtume Jai svetimi. Tikrai ne šitaip Ji veda mus į supanašėjimą su Dievu, bet greičiau pati, būdama Dievas ir iš Dievo kilusi, Ji kaip antspaudas vaške pažymi tas širdis, kurios Ją priima. Šitaip sujungdama savo pačios gyvenimą ir panašumą, Ji atkuria prigimties grožį pagal Dieviškąjį modelį ir grąžina žmogui jo panašumą su Dievu“²⁸.

Tam, kad bent teoriškai pradėtume gyventi bendryste su Šventąja Dvasia (drauge ir su Tėvu, ir su Sūnumi), kad susidraugautume su Parakletu, turime sutelkti dėmesį į tris pagrindinius dalykus: paklusnumą Šventajai Dvasiai, jau aptartą maldos gyvenimą ir vienybę su Kryžiumi.

Pirmiausia pradėkime nuo paklusnumo Šventajai Dvasiai, nes ji suteikia antgamtinį toną mūsų mintims, troškimams ir veiksmams. Ji mus skatina priimti, įgyvendinti ir giliau suprasti Kristaus mokymą. Būtent Jos šviesoje suvokiame savo asmeninį pašaukimą ir įgyjame jėgų vykdyti tai, ko Dievas iš mūsų laukia. Jeigu būsime klusnūs Šventajai Dvasiai, mumyse vis labiau ryškės Kristaus paveikslas, ir kasdien vis labiau artėsime prie Dievo Tėvo: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai.“²⁹

Jeigu vadovausimės Šventąja Dvasia, šiuo mūsų viduje glūdinčiu gyvenimo principu, mūsų dvasinis gyvybingumas augs. Kaip mažas vaikas pasitikėdamas puola į savo tėvo glėbį, taip spontaniškai pasitikėdami atsiduokime į Dievo Tėvo rankas. Mūsų Viešpats pasakė: „jeigu <...> nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“³⁰ Čia kalbama apie „vidinį vaiko kelią“, kuris nėra grynas sentimentalumas arba žmogiškos brandos trūkumas. Jis yra antgamtinė branda, padedanti geriau suvokti Dievo meilės stebuklus, pripažinti savo paties mažumą ir savo valią visiškai sutapatinti su Dievo valia.