Punktų sąrašas

Jėzus yra Kelias ir Tarpininkas. Jis yra viskas: ko Jis neapima, tai paprasčiausiai yra niekas. Kristuje drįstame kreiptis į Visagalį Dievą: „Tėve mūsų“. Jis, kuris sukūrė dangų ir žemę, yra mylintis Tėvas ir nuolat laukia mūsų sugrįžtančių, kiekvienam vėl iš naujo pakartojant sūnaus palaidūno istoriją.

Ecce Agnus Dei; Domine, non sum dignus („Štai Dievo Avinėlis“, „Viešpatie, nesu vertas“) – mes rengiamės priimti mūsų Viešpatį. Šioje žemėje, priimdami svarbų asmenį, parodome visa, ką turime geriausia – apšvietimą, muziką, išeiginius drabužius. Kaip tad turėtume ruoštis priimti į savo sielą Kristų? Ar kada nors pagalvojame, kaip elgtumės, jei tik kartą gyvenime galėtume Jį priimti?

Kai buvau vaikas, dažnas Komunijos priėmimas nebuvo itin praktikuojamas. Prisimenu, kaip žmonės rengdavosi eiti Komunijos. Viskas turėdavo būti tvarkinga – kūnas ir siela. Išorinė švara, sušukuoti plaukai, keli lašai kvepalų, geriausi drabužiai. Tai buvo labai subtilios ir išgrynintos meilės apraiškos sielų, žinančių, kaip už Meilę atsilyginti meile.

Su Kristumi sieloje mes užbaigiame šventąsias Mišias. Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios palaiminimas lydi mus visą dieną, kai gyvename savo paprastą gyvenimą, siekdami pašventinti bet kokią sąžiningai atliekamą žmogiškąją veiklą.

Dalyvaudami Mišiose išmoksite vis labiau susidraugauti su kiekvienu iš trijų dieviškųjų Asmenų: Tėvu, kuris gimdo Sūnų; Sūnumi, gimusiu iš Tėvo; Šventąja Dvasia, kuri kyla iš Tėvo ir Sūnaus. Bendraudami su vienu kuriuo nors iš dieviškųjų Asmenų, bendraujame su vienu Dievu. O kai bendraujame su visais trimis Asmenimis – su Švenčiausiąja Trejybe – ir vėl bendraujame su vieninteliu tikruoju Dievu. Mylėkite Mišias, mano vaikai, mylėkite Mišias. Ir alkite priimti mūsų Viešpatį Komunijoje, nors viduje dvelktų šaltis, nors jūsų jausmai neatitiktų troškimų. Priimkite Komuniją su tikėjimu, su viltimi, su liepsnojančia meile Dievui.

Jis yra mūsų Karalius ir karštai trokšta karaliauti mūsų, Dievo vaikų, širdyse. Tačiau neturėtume mėginti įsivaizduoti šio karaliavimo žmogiškai: Kristus anaiptol nesistengia pavergti ar prievarta primesti savęs, nes Jis „atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti“²⁵. Jo karalystė yra taika, džiaugsmas ir teisingumas. Kristus, mūsų Karalius, nenori tuščių samprotavimų, bet laukia konkrečių darbų, nes „ne kiekvienas, kuris man šaukia ‚Viešpatie! Viešpatie!‘ įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“²⁶.

Jis yra Gydytojas. Jis gydo mūsų egoizmą, jeigu leidžiame Jo malonei prasiskverbti iki sielos gelmių. Jėzus įspėjo, kad baisiausia liga yra veidmainystė, išdidumas, verčiantis slėpti savo nuodėmes. Su tokiu Gydytoju neišvengiamai turime bendrauti nuoširdžiai, pasakyti visą tiesą ir tarti: Domine, si vis, potes me mundare²⁷ – Viešpatie, jei panorėsi (o Tu visuomet nori), gali mane išgydyti. Tu pažįsti mano silpnybes, aš pats jas jaučiu, aš kenčiu dėl tų negalavimų. Mes Jam paprastai parodome žaizdas, o jeigu žaizdos pūliuoja, parodome ir pūlius. Viešpatie, Tu išgydei daugybę sielų, todėl padėk ir man atpažinti Tave kaip dieviškąjį Gydytoją, kai per Komuniją priimu Tave į savo širdį arba kai kontempliuoju Tave tabernakulyje.

Jis yra Mokytojas, Mokytojas Jam vienam tepasiekiamo mokslo. Mokytojas, mokantis apie beribę meilę Dievui ir visiems žmonėms Dievuje. Kristaus „mokykloje“ išmokstame, kad mūsų pačių egzistencija nepriklauso mums. Jis atidavė savo gyvenimą už visus žmones, ir, jeigu sekame Juo, privalome suprasti, kad negalime gyventi vien savanaudiškai, atsiribodami nuo kitų žmonių sielvarto. Mūsų gyvenimas priklauso Dievui, turime gyventi tarnaudami Jam, dosniai rūpindamiesi sielomis, savo žodžiu ir pavyzdžiu rodydami krikščioniškojo atsidavimo gelmę.

Jėzus tiki, kad alkstame Jo mokymo, todėl kartoja: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria.“²⁸ O mes atsakome: išmokyk mus pamiršti save, galvoti tik apie Tave ir apie kitas sielas. Šitaip Viešpats savo malone ves mus pirmyn, kaip tuomet, pradėjus mokytis rašyti. Argi neprisimenate, kaip mokytojas vedžiodavo jūsų neįgudusią ranką? Šitaip liudydami tikėjimą, kuris yra dar viena Dievo dovana, pajusime tikro džiaugsmo skonį. Ir toks aiškus krikščioniškas elgesys bus tarsi raštas, iš kurio visi galės išskaityti nuostabius Dievo darbus.

Jis – mūsų Draugas, vienintelis Draugas, nes Jėzus sakė: vos autem dixi amicos.²⁹ Jis vadina mus draugais ir pirmas žengia žingsnį mūsų link, nes pirmas mus pamilo. Vis dėlto Jis neprimeta savo meilės, o tik siūlo ją. Jis aiškiausiai įrodo ją pačiu didžiausiu draugystės ženklu: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“³⁰ Jis buvo Lozoriaus draugas. Jis verkė pamatęs mirusį Lozorių ir prikėlė jį gyventi. Jeigu Jis matys, kad esame abejingi, nieko nenorime, galbūt net surambėjome, mūsų apmiręs vidinis gyvenimas taps Jo ašarų priežastimi. „Sakau tau, mano drauge, kilk ir eik.“³¹ Palik šį lėkštą gyvenimą, net nevertą vadinti gyvenimu.

Mūsų maldos laikas baigiasi. Savo sielos gelmėse mėgaukitės dieviškuoju gėriu. Prisiminkite, kad, tariant Konsekracijos žodžius, Kristus šventojoje Ostijoje išties pasiliks su savo Kūnu ir Krauju, su savo Siela ir dieviškumu. Garbinkite Jį su pagarba bei atsidavimu. Jo akivaizdoje atnaujinkite savo nuoširdžios meilės auką. Drąsiai sakykite Jam, kad Jį mylite. Dėkokite Jam už šį kasdienį ir švelnų gailestingumo įrodymą. Puoselėkite troškimą su pasitikėjimu priimti Komuniją. Manęs nesiliauja gluminti šis Meilės slėpinys: pats Viešpats ieško mano vargšės širdies, kad ši Jam būtų sostas ir net, jei pats atsiskirčiau nuo Jo, Jis vis vien manęs neapleis.

Pasisėmę paguodos iš tikrojo Kristaus buvimo, pasimaitinę Jo Kūnu, būsime ištikimi šiame žemiškajame gyvenime, o vėliau ir danguje šalia Jėzaus bei Jo Motinos švęsime pergalę. „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?! <…> Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“³⁴