Punktų sąrašas

Nesuprantu, kaip galima gyventi krikščioniškai ir nejausti poreikio palaikyti nuolatinę draugystę su Jėzumi per Žodį ir per Duoną, per maldą ir per Eucharistiją. Bet lengva suprasti, kodėl per amžius ištisos tikinčiųjų krikščionių kartos reiškė meilę Eucharistijai tiek viešai išpažindamos tikėjimą, tiek ir tyliai melsdamos bažnyčios ramumoje arba savo širdyje.

Visų pirma turime mylėti Mišias ir padaryti jas centriniu savo dienos įvykiu. Jeigu tinkamai dalyvausime Mišiose, aišku, jog likusią dienos dalį noriai mąstysime apie mūsų Viešpatį, visą laiką stengsimės išlikti Jo akivaizdoje, pasirengę dirbti taip, kaip Jis dirbo, ir mylėti taip, kaip Jis mylėjo. Tad išmokime dėkoti mūsų Viešpačiui už Jo gerumą, už tai, kad Jis yra ne vien aukos metu ant altoriaus, bet pasilieka tabernakulyje laikomoje Ostijoje.

Tabernakulis visuomet man buvo tarsi Betanija, rami ir maloni vieta, kurioje gyvena Kristus. Čia galime Jam išsakyti savo rūpesčius, kentėjimus, troškimus, džiaugsmus taip pat natūraliai ir paprastai, kaip išsakė Morta, Marija ir Lozorius. Štai kodėl visada džiaugiuosi pamatęs bažnyčią, net tada, kai keliaudamas kokio nors miesto ar miestelio gatvėmis, matau tik tolimą jos siluetą. Juk tai dar vienas tabernakulis, dar viena galimybė mano trokštančiai sielai nukeliauti ir prisijungti prie mūsų Viešpaties, esančiame Švenčiausiame Sakramente.

Kristaus Kūno šventės metu visose pasaulio miestų ir kaimų procesijose krikščionys iškilmingai lydi savo Viešpatį. Pasislėpęs Ostijoje Jis eina per gatves ir aikštes taip, kaip ir gyvendamas žemėje. Jis sutinka tuos, kurie nori Jį pamatyti, Jis atsiveria tiems, kurie Jo net neieško. Taip Jis apsireiškia saviesiems. O kaip į šį Mokytojo kvietimą atsiliepti mums?

Išoriniai meilės ženklai turi kilti iš širdies ir vėliau pasireikšti krikščioniško gyvenimo liudijimu. Jeigu atsinaujinome priimdami Viešpaties Kūną, turime tai įrodyti darbais. Tebūna mūsų mintys nuoširdžios – pilnos ramybės, atsidavimo ir tarnystės. Tegu mūsų žodžiai būna teisingi, aiškūs bei tikslūs, tepajėgia jie nuraminti ir padėti, o ypač kitus apšviesti Dievo šviesa. Te mūsų veiksmai būna nuoseklūs ir vaisingi: teskleidžia jie bonus odor Christi¹⁵ – mielą Kristaus kvapsnį, primenantį Jo elgesį bei gyvenimo būdą.

Kristaus Kūno procesija neša Jėzų į visus pasaulio didmiesčius ir miestelius. Tačiau šis veiksmas negali būti vienadienis dalykas, tarsi tik koks išgirstas ir greit užmirštas garsas. Toji Jėzaus eisena mūsų tarpe primena, kad savo Viešpatį turime atrasti įprastoje kasdienėje veikloje. Drauge su šia iškilminga ateinančio ketvirtadienio^* procesija turi žingsniuoti ir nepriekaištingas, tylus kiekvieno paprasto krikščionio gyvenimas. Būdamas žmogus tarp žmonių, krikščionis turi tikėjimo dovaną ir dievišką misiją veikti, kad atnaujintų žinią apie mūsų Viešpaties buvimą žemėje. Nesame be trūkumų, darome klaidų ir įpuolame į nuodėmes. Bet Dievas yra su mumis, todėl turime būti pasiruošę, kad Jis su mūsų pagalba ir toliau tęstų savo žingsniavimą tarp žmonių.

Prašykime tad mūsų Viešpatį padaryti, kad būtume Eucharistijos sielos, kad mūsų santykiai su Juo visiems teiktų džiaugsmą, ramybę ir teisingumo troškimą. Šitaip padėsime kitiems pažinti Kristų ir padaryti Jį visų žmogiškų veiksmų centru. Ir šitaip bus įvykdytas Jėzaus pažadas: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“¹⁶