Punktų sąrašas

„Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda Jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.“¹ Ši Evangelijos pagal Joną vieta leidžia skaitytojui suprasti, kad artėja didžios svarbos įvykis. Įžanga, pilna švelnaus meilės jaudulio, primena tai, ką randame Evangelijoje pagal Luką: „Trokšte troškau – sako mūsų Viešpats, – valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas.“² Pradėkime nuo čia ir melskime Šventąją Dvasią suteikti malonę, kad suprastume kiekvieną Kristaus žodį ir gestą. Juk norime gyventi antgamtinį gyvenimą – pats mūsų Viešpats troško atiduoti save, kad pamaitintų mūsų sielas. Ir mes pripažįstame, jog tiktai Jis turi „amžinojo gyvenimo žodžius“³.

Tikėjimas įgalina mus Simono Petro žodžiais tarti: „Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis.“⁴ Būtent toks tikėjimas, lydimas atsidavimo, leidžia mums drąsa varžytis su Jonu – prisiglausti ir ilsėtis ant Mokytojo krūtinės⁵. Mokytojo, taip karštai pamilusio savuosius, pasiryžusio, kaip ką tik girdėjome, jiems parodyti savo meilę iki galo.

Visos mūsų pastangos bent šiek tiek žodžiais paaiškinti Didžiojo Ketvirtadienio paslaptį bus per menkos. Tačiau iš dalies nesunku įsivaizduoti Jėzaus širdies jausmus, būnant su draugais, tą Jo paskutinį vakarą prieš Kalvarijos auką.

Pagalvokime žmogiškai: du vienas kitą mylintys žmonės turi atsisveikinti. Jie norėtų būti kartu amžinai, bet vienokia ar kitokia pareiga verčia juos išsiskirti. Kadangi jie negali patenkinti savo troškimo pasilikti vienas su kitu, tai reiškia, jog žmogaus meilė, kad ir kokia didelė bebūtų, yra ribota. Ji tegali būti reiškiama simboliškai. Atsisveikindami žmonės keičiasi dovanomis arba nuotraukomis, persmelktomis tokių karštų linkėjimų, kad, regis, tos nuotraukos ims ir užsiliepsnos. Žmonės daugiau nieko negali, nes jų, kaip kūrinių, galia nėra tokia beribė lyginant su jų troškimais.

Ko negalime padaryti mes, gali Viešpats. Jėzus Kristus, tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, palieka mums ne simbolį, bet pačią tikrovę. Jis pats lieka su mumis. Jis ne tik įžengs pas Tėvą, bet ir liks tarp žmonių. Jis mums paliks nepaprastą, Jį primenančią dovaną. Tai ne laiko temdomas atvaizdas, tarsi kokia blunkanti ir geltonuojanti nuotrauka, reikšminga tik bendraamžiams. Duonos ir vyno pavidalu Jis iš tiesų yra čia savo Kūnu ir Krauju, savo Siela ir dieviškumu.

Kristus yra gyvas. Tai yra didžioji tiesa, įprasminanti mūsų tikėjimą. Jėzus, numiręs ant kryžiaus, prisikėlė. Tai jo triumfas prieš mirtį. Jis nugalėjo sielvartą, skausmą ir tamsybių galią. „Nenusigąskite!“ – šitaip angelai pasveikino atėjusias prie kapo moteris. „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, Jo čia nebėra.“¹Hæc est dies quam fecit Dominus, exsultemus et laetemur in ea². Šią dieną laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes!

Velykos yra džiaugsmo metas – džiaugsmo, neapsiribojančio vien šiuo liturginiu periodu, nes džiaugsmas krikščionio širdyje niekuomet neturi išblėsti. Kristus yra gyvas. Jis nėra tik laikina istorinė figūra, tam tikrą laiką pabuvojusi žemėj, o paskui, palikusi nuostabų pavyzdį ir didingą atminimą, galutinai pasišalinusi.

Ne, Kristus yra gyvas. Jėzus yra Emanuelis, Dievas su mumis. Jo prisikėlimas rodo, kad Dievas neapleidžia savųjų. Jis tai prižadėjo: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu.“³ Ir Jis ištesėjo savo pažadą. Jis ir toliau džiugina žmoniją⁴.

Kristus gyvas savo Bažnyčioje. „Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš Jį jums atsiųsiu.“⁵ Toks buvo Dievo planas: Jėzus, mirdamas ant kryžiaus, suteikė mums Tiesos ir Gyvenimo Dvasią. Kristus lieka savo Bažnyčioje, jos sakramentuose, liturgijoje, mokyme ir visoje jos veikloje.

Ypatingu būdu Kristus tebėra su mumis per kasdienį šventosios Eucharistijos šventimą. Štai kodėl Mišios yra krikščioniško gyvenimo centras ir pagrindas. Kiekvienose Mišiose Kristus dalyvauja visapusiškai: ir kaip Galva, ir kaip Kūnas. Per Ipsum et cum Ipso et in Ipso. Nes Kristus yra Kelias, Jis yra Tarpininkas. Nes Jame randame viską, o be Jo mūsų gyvenimas yra tuščias. Jėzuje Kristuje ir Jo mokomi drįstame tarti „Tėve mūsų“ – audemus dicere – Pater noster. Drįstame Dangaus ir žemės Viešpatį vadinti savo Tėvu.

Gyvojo Kristaus buvimas šventojoje Ostijoje yra Jo buvimo pasaulyje garantija, šaltinis ir kulminacija.