Punktų sąrašas

Tikėjimas ir protas

Maldos ir atgailos gyvenimas, dieviškosios vaikystės suvokimas padaro mus itin pamaldžiais krikščionimis, tarsi mažyčiais vaikais Dievo atžvilgiu. Tikėjimas yra vaikų dorybė. Kad vaikas visiškai atsiduotų tėvo globai, jam reikia būti ir jaustis mažu ir bejėgiu. Daug mąsčiau apie šį dvasinės kūdikystės gyvenimą, kuris neprieštarauja tvirtybei, nes reikalauja stiprios valios, užgrūdintos brandos, atviro ir tvirto charakterio.

Taigi, būkime pamaldūs, pamaldūs kaip vaikai, tačiau nebūkime it nemokšos. Todėl kiekvienas pagal savo galimybes turėtų rimtai ir giliai studijuoti tikėjimą, tai yra teologiją. Vadinasi, reikia ir vaikiško pamaldumo, ir tikros teologinės doktrinos.

Potraukis siekti teologinių žinių, perteikiančių tvirtą krikščionišką mokymą, pirmiausia kyla iš troškimo pažinti ir mylėti Dievą. Tuo pačiu metu jis kyla ir iš esminio tikinčios sielos troškimo suvokti tikrąją pasaulio – Kūrėjo kūrinio – prasmę. Kai kurie žmonės, monotoniškai tarškėdami it sugedusios plokštelės, stengiasi kurti bemaž įsivaizduojamą plyšį tarp tikėjimo ir mokslo, tarp žmogiškojo pažinimo ir dieviškojo apreiškimo. Tačiau toks neatitikimas galėtų kilti – ir vien tik išoriškai – dėl galimos terminų painiavos.

Jeigu pasaulis yra iš Dievo, jeigu Jis sukūrė žmogų pagal savo paveikslą bei panašumą⁴⁷ ir suteikė jam savo dieviškosios šviesos kibirkštį, mūsų žmogiškojo intelekto uždavinys turėtų būti atskleisti visų daiktų prigimtyje įkūnytą dieviškąją prasmę, net jeigu tai pasiekiama tik itin sunkiai. Tikėjimo šviesoje taip pat galime suvokti visų dalykų antgamtinę prasmę, atsirandančią iš mūsų pakylėjimo pagal Dievo malonės dėsningumus. Niekados nebijokime tobulinti žmogiškojo žinojimo, nes visos rimtos intelektinės pastangos yra nukreiptos į tiesą. O Kristus pasakė: Ego sum veritas⁴⁸ – Aš esu tiesa.

Krikščionis turi alkte alkti žinojimo. Viskas – nuo pačių abstrakčiausių dalykų iki paprastų praktinių darbų – gali ir turi vesti Dievo link. Juk nėra tokios žmogiškos veiklos, kuri negalėtų įgauti šventumo matmens, kuri nebūtų puiki proga tapti šventesniam ir bendradarbiauti su Dievu dėl kitų žmonių – savo bendradarbių – šventumo. Kristaus sekėjų šviesa neturi būti slepiama kur nors slėniuose, bet užkelta į kalno viršūnes, kad žmonės „matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“⁴⁹

Šitaip dirbti reikštų melstis. Šitaip mokytis – melstis. Taip tyrinėti – taip pat reikštų melstis. Mes visuomet darome tą patį, nes viskas gali būti malda, visokeriopa veikla gali ir turi mus vesti Dievo link, nuo ryto iki vakaro palaikyti mūsų santykius su Juo. Bet koks garbingas darbas gali būti malda, o visi malda paversti darbai ir yra apaštalavimas. Šitaip sieloje susikuria stipri ir paprasta gyvenimo vienovė.

Šviesūs ir linksmi namų židiniai

Mes negalime kalbėti apie santuoką, negalvodami apie šeimą, nes ji yra tąsa ir rezultatas to, ką pradeda vedybos. Šeimą sudaro ne tik vyras ir žmona, bet ir vaikai, plačiau imant – seneliai, giminės ir namie padedantys kiti namiškiai. Visi šie žmonės turi dalintis namų ir šeimos šiluma.

Žinoma, yra porų, kurioms Viešpats neduoda nė vieno vaiko. Tai ženklas, kad Jis prašo ne mažiau vienam kitą mylėti ir, jeigu tik įmanoma, savo meile tarnauti kitų sielų labui. Vis dėlto sutuoktiniams natūralu turėti vaikų, kurie visada bus pagrindinis jų bendro gyvenimo rūpestis. Tėvystė ar motinystė neapsiriboja vaikų gimdymu. Giminės pratęsimo dovana, sutuoktiniams dalyvaujant kūrybinėje Dievo galioje, tęsiasi toliau bendradarbiaujant su Šventąja Dvasia ir rengiant vaikus tapti tikrais krikščionimis.

Už savo vaikų žmogiškąjį ir antgamtinį ugdymą visų pirma atsakingi tėvai. Jie turi prisiimti atsakomybę už šią misiją, reikalaujančią supratimo, išminties, gebėjimo mokyti ir ypač gebėjimo mylėti, taip pat pastangų rodyti gerą savo pavyzdį. Netinka auklėti prievarta ir jėga. Idealu būtų tapti savo vaikų draugais, su kuriais jie noriai dalintųsi rūpesčiais, tartųsi dėl savo problemų, tikėdamiesi sulaukti nuoširdžios ir veiksmingos pagalbos.

Tėvai turėtų rasti laiko pabūti ir pasikalbėti su vaikais. Vaikai – visų svarbiausia, daug svarbiau negu verslas, darbas arba poilsis. Pokalbiuose tėvai turėtų atidžiai įsiklausyti, pasistengti suprasti vaikus ir pripažinti, jog kai kurie maištingi vaikų požiūriai gali būti iš dalies arba net visiškai teisingi. Tėvai turėtų padėti vaikams tinkamai nukreipti savo troškimus bei svajones, mokyti juos galvoti ir apsvarstyti kiekvieną dalyką. Geriau vaikams paaiškinti žmogiškus ir antgamtinius tinkamo elgesio motyvus nei prievarta reikalauti laikytis atitinkamų taisyklių. Žodžiu, tėvai turi gerbti savo vaikų laisvę, nes be asmeninės atsakomybės nėra tikro lavinimosi, o be laisvės nėra atsakomybės.

Bendrauti su Jėzumi Žodyje ir Duonoje

Jėzus slepiasi Švenčiausiame altoriaus Sakramente, nes nori, kad išdrįstume prie Jo artintis. Jis nori mus maitinti, kad taptume viena su Juo. Pasakydamas „nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“¹¹, Jis nepadarė krikščionių nevaisingų ir neprivertė savęs ieškoti sunkiu, alinančiu būdu. Priešingai. Jis pasiliko čia, su mumis, ir yra ypač lengvai pasiekiamas.

Kai susirenkame prie altoriaus, ant kurio aukojama šventoji Mišių auka, kai kontempliuojame šventąją Ostiją monstrancijoje arba adoruojame ją, paslėptą tabernakulyje, turime gaivinti savo tikėjimą, susikaupę apmąstyti šį mums teikiamą naująjį gyvenimą ir atsiliepti į Dievo meilę bei švelnumą.

„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.“¹² Taip Šventasis Raštas vaizduoja pirmųjų krikščionių gyvenimą: tikėjimas juos jungia į tobulą vienybę, jie dalijasi Eucharistija ir vieningai meldžiasi. Tikėjimas, Duona, Žodis.

Per Eucharistiją Jėzus patvirtina, jog Jis pats gyvena mūsų sielose, kad savo galia palaiko pasaulį ir teikia išganymą. Ir visa tai, atėjus laiko pilnatvei, padės žmonių giminei amžinai apsigyventi dangaus namuose kartu su Dievu Tėvu, Dievu Sūnumi ir Dievu Šventąja Dvasia – Švenčiausiąja Trejybe, vieninteliu Dievu. Visas mūsų tikėjimas pamatuojamas tikėjimu realiu Jėzaus buvimu duonos ir vyno pavidalais.