Punktų sąrašas

Pašventinti savo darbą ir savo darbu pašventinti kitus

„Opus Dei“ atidaviau savo gyvenimą, o jo dvasią galiu nusakyti labai paprastai – tai įprastas profesinis darbas pasaulio šurmulyje. Dieviškasis pašaukimas suteikia mums misiją, kviečia prisidėti prie vienintelio Bažnyčios tikslo – visa patraukti link Dievo, liudijant Kristų visiems žmonėms.

Pašaukimas įžiebia šviesą, kuri nušviečia mūsų egzistencijos prasmę. Remiantis tikėjimo šviesa, tai teikia tikrumą, kodėl gyvename žemėje. Gyvenimas – dabartis, praeitis ir ateitis – įgauna naują matmenį, gelmę, kurių anksčiau nebuvome suvokę. Visi įvykiai ir atsitikimai sudėliojami į savo vietas: suprantame, kur mus nori vesti Dievas, pasijuntame užvaldyti šio mums patikėto uždavinio.

Dievas išgelbsti iš nežinojimo tamsos, iš klaidžiojimo po istorijos įvykus ir pašaukia galingu balsu, kaip pašaukė Petrą ir Andriejų: venite post me, et faciam vos fieri piscatores hominum¹¹– eikite paskui mane, aš padarysiu jus žmonių žvejais, nepaisant to, kokią vietą beužimtumėte pasaulyje.

Tas, kuris gyvena tikėjimu, gali patirti sunkumų ir kovų, kančių ir net apmaudo, tačiau niekada nepatirs nusivylimo ar sielvarto, nes jis žino, ko vertas jo gyvenimas, jis žino, kam yra gimęs. Ego sum lux mundi, – sušuko Kristus, – qui sequitur me non ambulat in tenebris, sed habebit lumen vitae.¹² Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.

Norėdami nusipelnyti šią Dievo šviesą, privalome mylėti. Turime nuolankiai pripažinti, kad mums reikia išgelbėjimo ir drauge su Petru sakyti: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis.“¹³ Jei iš tiesų šitaip elgsimės, jeigu leisime Dievo žodžiui įžengti į savo širdis, tikrai galėsime tarti, jog nebevaikštome tamsybėse, nes virš mūsų silpnybių ir asmeninių trūkumų šviečia Dievo šviesa taip, kaip saulė šviečia viršum audros debesų.

Dievo rūpestis apima absoliučiai visus. Jeigu įsigilintume į šią teologiją, užuot paviršutiniškai skirstę veiksmus pagal tam tikras kategorijas, negalėtume teigti, jog greta gerų, kilnių ir neutralių dalykų egzistuoja kažkas vien pasaulietiško. Taip nebegali būti po to, kai Dievo Žodis įsteigė savo namus tarp žmonių, jautė alkį ir troškulį, dirbo žmogaus rankomis, išgyveno ir draugystę, ir paklusnumą, patyrė ir kančią, ir mirtį. Nes Kristuje „Dievas panorėjo Jame apgyvendinti visą pilnatvę ir per jį visa sutaikinti su savimi, darydamas Jo kryžiaus krauju taiką, – per Jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje“³¹.

Turime mylėti pasaulį, darbą ir visus žmogiškos tikrovės aspektus, nes pasaulis yra geras. Adomo nuodėmė sutrikdė dieviškąją visatos pusiausvyrą, tačiau Dievas Tėvas pasiuntė savo vienatinį Sūnų atkurti tvarkos ir ramybės, kad mes, Jo įvaikiai, galėtume išvaduoti kūriniją iš netvarkos ir visa sutaikinti Dieve. Kiekviena žmogaus situacija yra nepakartojama: tai išskirtinis rezultatas intensyviai išgyvenamo pašaukimo viskam suteikti Kristaus dvasią. Tik gyvendami pagal mūsų tikėjimą krikščioniškai ir paprastai, mes būsime Kristumi, kuris apsigyvena tarp kitų žmonių.

Apmąstant dieviškojo pašaukimo didybę kyla pavojus pasidaryti pernelyg išdidžiam ir pasitikinčiam savimi. Jeigu taip atsitinka, reiškia klaidingai suprantame krikščioniškąją misiją. Tokia klaida trukdo suvokti, kad esame padaryti iš molio, jog esame tik apgailėtinos dulkės. Pamirštame, kad blogis egzistuoja ne tik mūsų aplinkoje, bet ir mumyse, giliai susisukęs lizdą mūsų širdyse, ir jis stumia mus į niekšiškumo ir egoizmo liūną. Tiktai Dievo malonė yra tvirta uola, o mes tesame smėlis, birus smėlis. Jeigu pažvelgsime į žmonijos istoriją arba į dabartinę pasaulio situaciją, bus liūdna pripažinti, kad po dvidešimties amžių tiek mažai žmonių skelbiasi esą krikščionys ir dar mažiau jų yra ištikimi savo pašaukimui. Prieš daugelį metų vienas geros širdies, bet netikintis žmogus, rodydamas į pasaulio žemėlapį, man tarė: „Pažiūrėk, kaip sužlugo Kristus. Tiek šimtmečių skelbia žmonėms savo mokymą ir štai rezultatas – krikščionių nebėra.“

Taip manančių nestinga ir šiomis dienomis. Tačiau Kristus nežlugo. Jo žodis ir Jo gyvenimas toliau turtina pasaulį. Kristaus darbas, Tėvo Jam patikėtas, toliau tęsiamas. Jo galia sklinda per istoriją, teikdama tikrąjį gyvenimą, ir „kai Jam bus visa pajungta, tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską Jam pajungęs, kad Dievas būtų viskas visame kame.“³²

Dievas nori, kad ir mes prisidėtume prie to darbo, kurį Jis atlieka pasaulyje. Jis panoro rizikuoti, suteikdamas mums laisvę. Kontempliuodamas Betliejuje gimusį Jėzų giliai susijaudinu. Juk tai bejėgis, gležnutis, negalintis pasipriešinti kūdikis. Dievas atsiduoda žmonėms, Jis prisiartina ir nusileidžia iki mūsų.

Jėzus Kristus „turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“³³. Dievas gerbia mūsų laisvę ir nusileidžia iki mūsų netobulumo, iki mūsų menkumo. Jis sutinka, kad dieviškieji lobiai būtų nešiojami molio induose, Jis leidžia mums juos pažinti ir Dievas nebijo savo galios maišyti su mūsų silpnybėmis.

Būti apaštalų apaštalu

Pripildyti pasaulį šviesos, būti druska ir šviesa²¹, – štai kaip Viešpats nusakė misiją savo mokinių, turinčių iki pačių žemės pakraščių nunešti gerąją Dievo meilės naujieną. Vienaip ar kitaip visi mes, krikščionys, turėtume savo gyvenimą paskirti šiam tikslui.

Pasakysiu dar daugiau. Turime stengtis niekada nebūti vieni. Turime padrąsinti kitus vykdyti dieviškąjį uždavinį ir teikti žmonių širdims džiaugsmo bei ramybės. Pasak šventojo Grigaliaus Didžiojo, „judėdami į priekį, patraukite su savimi eiti kitus, karštai norėkite kelyje į Viešpatį turėti kelionės draugų“²².

Tačiau turėkite omenyje, kaip sako Viešpats palyginime, raugių sėjėjai atėjo cum dormirent homines²³ – žmonėms bemiegant. Mes taip lengvai leidžiamės užvaldomi savanaudiško snaudulio ir paviršutiniškumo, taip lengvai įsisukame į begalę menkaverčių išgyvenimų, vengdami patirti tikrąją pasaulio ir gyvenimo prasmę. Šis snaudulys pakerta žmogaus orumą ir pastumia jį nusiminimo vergovėn.

Ypač mums turėtų būti liūdna, kai krikščionys nedaro daugiau, nors galėtų. Užuot visiškai atsidavę Dievo vaikų pašaukimui, jie atsisako būti dosnūs. Išties turėtų būti labai skaudu, nes tikėjimo malonė duota ne tam, kad ją slėptume, bet kad jos šviesa pasidalintume su kitais žmonėmis²⁴. Be to, negalima pamiršti, jog ant kortos pastatyta ne tik kitų žmonių žemiškoji, bet ir amžinoji laimė. Krikščioniškas gyvenimas yra dieviškas stebuklas, žadantis tikrą pasitenkinimą ir giedrią ramybę, bet su sąlyga, kad mokėsime vertinti Dievo dovaną²⁵ ir būsime dosnūs be išlygų.

Taigi turime žadinti tuos, kurie užmigo pavojingu miegu, priminti, kad gyvenimas – ne žaidimas, jis yra dieviškus vaisius vedantis lobis. Taip pat privalome parodyti kelią tiems, kurie turi gerą valią ir gerus troškimus, bet nežino, kaip juos įgyvendinti. Mus ragina Kristus. Kiekvienas iš jūsų turi būti ne tik apaštalas, bet ir apaštalų apaštalas, vesti žmones taip, kad šie savo ruožtu padrąsintų kitus žmones pažinti Kristų.

Galbūt kas nors paklaus, kaip galime mokyti kitus? Ir aš atsakysiu: natūraliai, paprastai, tiesiog gyvenant pasaulyje, atsiduodant savo profesiniam darbui ir rūpinantis šeima, persiimant kilniais siekiais, gerbiant teisėtą kiekvieno žmogaus laisvę. Daugiau kaip trisdešimt metų Dievas stengėsi įskiepyti į mano širdį troškimą padėti bet kokios padėties, statuso ir užsiėmimo žmonėms suprasti šią mintį: paprastas gyvenimas gali būti šventas, jis gali būti pripildytas Dievo, o Viešpats kviečia mus pašventinti kasdienes užduotis, nes tik šitaip įmanoma siekti krikščioniško tobulumo. Pasvarstykime apie tai dar kartą, kontempliuodami Marijos gyvenimą.

Negalime pamiršti, jog Marija praleido beveik visas savo gyvenimo dienas taip, kaip jas praleidžia milijonai kitų moterų, besirūpinančių savo šeima, auklėjančių vaikus ir prižiūrinčių namus. Marija pašventina šiuos paprastus kasdienius dalykus, kuriuos dalis žmonių klaidingai laiko beprasmiais ir neturinčiais nieko bendra su transcendencija. Kalbu apie kasdienius darbus, rūpestį artimaisiais, draugų ir giminių lankymą. Palaimintas normalumas, nes jis gali ir turi būti kupinas meilės Dievui!

Būtent meilė geriausiai apibūdina Marijos gyvenimą. Meilė veda Mariją, leidžia jai pamiršti save bei uoliai vykdyti dievišką valią ir būti laimingai ten, kur to nori Dievas. Štai kodėl net menkiausias Jos veiksmas niekada nėra tuščias, bet tuoj prisipildo prasmės. Marija, mūsų Motina, yra ir pavyzdys, ir kelias. Turime stengtis gyventi ir būti panašūs į Ją, išlikdami ten, kur mus nori matyti Dievas.

Šitaip elgdamiesi aplinkiniams parodysime paprasto, normalaus ir nuoseklaus gyvenimo pavyzdį, nors ir sklidino žmogiško ribotumo bei silpnybių. O kai kiti, pamatę jūsų gyvenimą, paklaus, kodėl esate tokie laimingi, kaip sugebate nugalėti savanaudiškumą ir patogumų siekį, kas jus išmokė suprasti kitus, sugyventi su jais, atsiduoti jiems ir tarnauti, – tada atskleiskite jiems dieviškąją krikščioniškos egzistencijos paslaptį. Kalbėkite jiems apie Dievą, Kristų, Šventąją Dvasią ir Mariją. Tada bus tinkamas momentas savo varganais žodžiais atskleisti šį meilės Dievui svaigulį, Jo malone užtvindžiusį jūsų sielas.