Punktų sąrašas

Apaštalai – paprasčiausi žmonės

Įgyju drąsos, kai svarstau Evangelijos puslapiuose nuosekliai aprašytą precedentą – būtent pirmųjų dvylikos mokinių pašaukimą. Neskubėdami apmąstykime tai, prašydami šių šventųjų Dievo liudytojų padėti sekti Kristų taip, kaip jie patys sekė. Pagal žmogiškąjį matą tie pirmieji apaštalai, kuriuos didžiai gerbiu ir myliu, neturėjo kuo nors labai pasigirti. Jų socialinė padėtis nebuvo aukšta. Tik Matas, rodos, gyveno pasiturinčiai, bet ir jis viską paliko, kai jį pakvietė Jėzus. Visi kiti buvo paprasčiausi žvejai. Jie šiaip taip vertėsi, stengdamiesi sudurti galą su galu, žvejojo ištisomis naktimis, kad bent prasimaitintų.

Taigi žmogaus socialinis statusas visai nėra svarbus. Apaštalai nebuvo ir išsilavinę: jie nelabai išmanė įvairius dalykus, juo labiau antgamtinius. Netgi paprasčiausi Jėzaus duoti pavyzdžiai ir palyginimai jiems pasirodydavo nesuprantami ir jie kreipdavosi į Mokytoją sakydami: Domine, edissere nobis parabolam⁴ – Viešpatie, paaiškink mums palyginimą. Kai Jėzus kalba apie fariziejų „raugą“, jie pamano, kad Jis priekaištauja nepasiėmus duonos⁵.

Negana to, apaštalai buvo neturtingi, bemoksliai. Jie nebuvo nei labai paprasti, nei atviri – priešingai, jie kartais pasirodydavo net per daug ambicingi. Antai jie dažnai ginčydavosi, kuris užims svarbiausią vietą Kristaus galutinai atkurtoje Izraelio karalystėje. Artinantis Paskutinei vakarienei, pačiu didingiausiu momentu, kai Kristus rengiasi pasiaukoti už visą žmoniją, jie, deja, dėl to karštai ginčijasi⁶.

Tikėjimas? Jo irgi apaštalai turėjo mažai. Jėzus Kristus pats kalba apie tai⁷. Jie matė prikeliamus mirusiuosius, išgydomus ligonius, duonos ir žuvies padauginimą, audros nuraminimą, velnio išvarymą. Šventasis Petras, išrinktas būti vyriausiuoju, vienintelis gyvai pripažįsta: „Tu esi Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus!“⁸ Tačiau drauge šis jo tikėjimas ribojamas menko supratimo, kuris nesulaiko nuo priekaištų Kristui, trokštančiam kentėti ir mirti dėl žmonių atpirkimo. Jėzus tuomet turėjo subarti jį: „Eik šalin šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“⁹ „Petro mąstymas buvo pernelyg žmogiškas, – komentuoja šventasis Jonas Auksaburnis, – ir todėl jis mano, kad Kristaus kančia ir mirtis neverta Jo, kad tai kažkas apgailėtino. Todėl Jėzus kaltina jį sakydamas: ne, kentėjimai manęs nežemina; tu taip manai dėl to, kad tavo protas ribojamas žmogiškojo mąstymo.“¹⁰

Tad argi šie menko tikėjimo žmonės išsiskyrė iš kitų didele meile Kristui? Be abejo, apaštalai Jį mylėjo. Bent jau žodžiais. Kartais juos apimdavo entuziazmas: „Eikime ir mes numirti su Juo.“¹¹ Tačiau teismo valandą išsilakstė visi, išskyrus Joną, kuris vienintelis iš tiesų mylėjo ne žodžiais, bet darbais. Tiktai šitą paauglį, jauniausiąjį iš visų apaštalų, galima buvo išvysti šalia Kryžiaus. Kiti apaštalai nedegė šia stipresne už mirtį meilės ugnimi¹².

Tokie buvo Viešpaties pašaukti mokiniai. Tokius juos pasirinko Kristus. Ir tokie jie buvo tol, kol pripildyti Šventosios Dvasios tapo Bažnyčios ramsčiais¹³. Taigi jie buvo paprasti žmonės, kupini trūkumų ir silpnybių, labiau linkę kalbėti, o ne veikti. Ir vis dėlto Jėzus juos pašaukia būti žmonių žvejais¹⁴, prisidėti prie žmonijos išganymo, tapti Dievo malonės tarpininkais.

Juozapo tikėjimas, viltis ir meilė

Būti teisiam nereiškia vien paklusti įstatymams. Gėris turi augti iš vidaus; jis turi būti gilus ir gyvybingas, nes „teisusis gi bus gyvas savo tikėjimu“⁶. Gyventi tikėjimu – šie žodžiai, vėliau būsiantys dažna apaštalo Pauliaus apmąstymų tema, iš tiesų tiko šventajam Juozapui. Jis nepildė Dievo valios paviršutiniškai ar pasidavęs rutinai. Jis tai darė spontaniškai ir iš širdies gelmių. Įstatymas, pagal kurį gyveno kiekvienas praktikuojantis žydas, jam nebuvo tik kodeksas ar griežtas taisyklių sąrašas, bet gyvojo Dievo valios išraiška. Taigi jis žinojo, kaip atpažinti Dievo balsą, kai šis pasigirdo taip netikėtai ir taip nelauktai.

Šventojo Juozapo gyvenimas buvo paprastas, bet nelengvas. Tik po išbandymo širdgėlos jis suprato, kad Marijos Sūnus buvo pradėtas iš Šventosios Dvasios. Ir šis Kūdikis, Dievo Sūnus, pagal žmogišką kilmę, Dovydo palikuonis, gimė grotoje. Angelai šventė Jėzaus gimimą, o įžymūs žmonės iš tolimų kraštų atvyko Jo pagarbinti, tačiau Judėjos karalius norėjo Jį nužudyti, ir šeimai reikėjo bėgti. Dievo Sūnus išoriškai atrodė bejėgis kūdikis, kuriam teko slapstytis Egipte.

Pasakodamas šiuos įvykius Evangelijoje, šventasis Matas nuolat pabrėžia Juozapo ištikimybę. Juozapas nesvyruodamas vykdė Dievo įsakymus net tuomet, kai jų prasmė atrodydavo miglota, arba tuomet, kai jų ryšys su kita dieviškojo plano dalimi buvo nuslėptas.

Bažnyčios Tėvai ir kiti dvasinės literatūros autoriai dažnai pabrėžia šventojo Juozapo tikėjimo tvirtumą. Angelo įsakymą bėgti nuo Erodo ir slėptis Egipte⁷ šventasis Jonas Auksaburnis komentuoja taip: „Tai išgirdęs, Juozapas nenustebo ir nepasakė: „Keista. Tu pats neseniai sakei, jog Jis išgelbės savo tautą, o dabar Tu nesugebi išgelbėti Jo paties – mes turime bėgti, leistis į tolimą kelionę ir ilgai prabūti svetimoje vietoje. Tai prieštarauja Tavo pažadui.“ Juozapas taip negalvojo, nes jis buvo ištikimas vyras. Jis taip pat nepaklausė, kada reikės grįžti, nors angelas paliepimą nusakė labai neaiškiai: „Pasilik ten, kol tau pasakysiu.“ Juozapas neapsisunkina, jis paklūsta, pasitiki ir džiaugsmingai priima išmėginimą.“⁸

Juozapo tikėjimas nesvyruoja, jis iš karto paklūsta ir viską vykdo tiksliai ir greitai. Norint geriau suprasti šventojo Patriarcho mums pateiktą pamoką, patartina mąstyti apie jo tikėjimo veiksmingumą, apie tai, kad jo paklusnumas nėra pasyvus pasidavimas įvykių tėkmei. Krikščioniškasis tikėjimas neturi nieko bendra su konformizmu, veiklumo ar vidinės energijos stoka.

Juozapas iki galo atsidavė Dievo globai, tačiau visada apmąstė įvykius ir šitaip pasiekė Dievo darbų supratimą, vedantį į tikrąją išmintį. Palaipsniui jis suprato, jog antgamtiniai planai turi dieviškąją suderinamumo logiką, kartais sugriaunančią žmogiškus planus.

Įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis Patriarchas niekuomet neatsisako apmąstymų, niekada neneigia savo atsakomybės. Priešingai, jis elgiasi taip, kad žmogiška patirtis tarnautų tikėjimui. Grįždamas iš Egipto Juozapas, išgirdo, „jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo“ ir „pabūgo ten vykti“⁹. Jis išmoko veikti pagal dieviškąjį planą. O kaip savo teisingo elgesio pagal Dievo valią patvirtinimą Juozapas gavo nurodymą grįžti į Galilėją.

Toks buvo šventojo Juozapo tikėjimas: visa apimantis, gilus ir vientisas. Juozapas buvo tikrai atsidavęs Dievo valiai ir išmintingai paklusnus. Jo tikėjimą lydėjo meilė Dievui, išpildžiusiam Abraomui, Jokūbui ir Mozei duotus pažadus; vedybinė meilė savo žmonai Marijai ir tėviška meilė Jėzui. Juozapo tikėjimas, viltis ir meilė pasitarnavo didžiajai Dievo misijai – žmogaus atpirkimui, kurį Jis įvykdė pasaulyje per Galilėjos dailidę Juozapą.

Taigi tikėkite ir nepasiduokite liūdesiui. Mūsų neturi stabdyti jokie žmogiški išskaičiavimai. Kad nugalėtume kliūtis, turime mestis į darbą taip, kad pačios mūsų pastangos atvertų naujus kelius. Asmeninis šventumas, atsidavimas Viešpačiui yra panacėja, vaistas nuo bet kokių sunkumų.

Būti šventam reiškia gyventi taip, kaip to nori mūsų dangiškasis Tėvas. Jūs pasakysite, jog tai sunku. Taip, idealas yra labai aukštas, sunkiai pasiekiamas. Bet drauge tai yra ir lengva, ir pasiekiama. Kai žmogus suserga, nebūtinai gali rasti tinkamų vaistų. O štai antgamtiniuose dalykuose yra kitaip. Vaistai visada yra ranka pasiekiami: tai Jėzus Kristus, tikrai esantis Švenčiausioje Eucharistijoje ir teikiantis malonę per kitus savo įsteigtus sakramentus.

Pakartokime dar kartą žodžiais ir veiksmais: „Viešpatie, pasitikiu Tavimi, man užtenka Tavo įprastos apvaizdos, Tavo kasdienės pagalbos.“ Neturime Dievo prašyti didelių stebuklų. Tačiau privalu maldauti Jo sutvirtinti mūsų tikėjimą, apšviesti mūsų protą ir stiprinti mūsų valią. Jėzus visada šalia mūsų ir Jis visada elgiasi pagal savo dievišką prigimtį.

Savo mokymo pradžioje jus įspėjau dėl netinkamo sudievinimo. Nebijok pažinti save tokį, koks esi. Juk tu nulipdytas iš molio. Nesijaudink. Tu ir aš esame Dievo vaikai, o tai yra gerasis sudievinimas. Dieviškuoju pašaukimu esame išrinkti nuo pat amžinybės pradžios. Dievas „palaimino mus Kristuje <…> mus išsirinkdamas Jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“³². Esame išskirtinai Dievo, esame Jo įrankiai, nepaisant mūsų apgailėtino asmeninio menkumo. Tačiau mūsų pastangos nebus bergždžios tik tuomet, jei niekad nepamiršime savo silpnybės. Būtent pagundos primena mūsų menkumą.

Kai, susidūrę su savo vargingumu, nusiviliate (kartais galbūt net itin stipriai), turite visiškai nuolankiai atsiduoti į Dievo rankas. Pasakojama, kad Aleksandras Didysis vieną dieną susitiko su išmaldos prašančiu elgeta. Aleksandras sustojo ir liepė pavesti elgetai valdyti penkis miestus. Vargšas sumišęs ir nustebęs ėmė šaukti: aš juk neprašiau tokio dalyko! O Aleksandras atsiliepė: tu prašai kaip tas, kuo esi – elgeta, o aš tau dovanoju kaip tas, kas esu – karalius.

Net tomis akimirkomis, kai giliau patiriame savo ribas, galime ir turime atsigręžti į Dievą Tėvą, į Dievą Sūnų ir į Dievą Šventąją Dvasią, suvokdami esą dieviškojo gyvenimo dalyviai. Niekada nėra priežasties žvalgytis atgal³³, nes Viešpats visada šalia mūsų. Turime ištikimai, patikimai ir atsakingai atlikti savo pareigas, rasdami Jėzuje meilės bei motyvacijos suprasti kitų klaidas ir nugalėti savąsias. Šitaip visi nuopuoliai, mano, tavo ir galiausiai visų žmonių klaidos taps atrama Kristaus karalystei kurti.

Pripažinkime savo ligas, bet tikėkime Dievo jėga. Optimizmas, džiaugsmas ir tvirtas įsitikinimas, jog Viešpats mus nori naudoti kaip savo įrankius, turi persmelkti visą mūsų krikščioniškąjį gyvenimą. Jeigu esame Šventosios Bažnyčios nariai, jeigu esame atsirėmę į tvirtą šv. Petro uolą ir pasikliaujame Šventosios Dvasios veikimu, tada kaskart pasiryšime atlikti šią mažytę pareigą – kasdien berti grūdą. Atėjus pjūties metui, derlius tiesiog nebesutilps į kluonus.

Iškalbingas asmenų ir daiktų vertės matas yra Jėzus ant kryžiaus, kurio širdis sužeista iš meilės žmogui. Žodžiai čia nebereikalingi. Žmonės, jų laimė ir gyvenimas yra tokie svarbūs, kad pats Dievo Sūnus atiduoda save, norėdamas juos atpirkti, nuskaistinti ir pakylėti. „Kas gi nemylėtų taip sužeistos Širdies?“ – klausė viena kontempliatyvi siela. „Kas gi už meilę neatsilygintų meile? Kas gi neapglėbtų tokios tyros Širdies? Mes, sutverti iš kūno, už meilę atsilyginsime meile. Mes apkabinsime savo sužeistąjį, kuriam rankas ir kojas bedieviai pervėrė vinimis, sužeidė šoną ir Širdį. Melskimės, kad mūsų širdys susivienytų su Jo meile ir net pajustume ieties dūrį, nes mūsų širdis dar tebėra kieta ir surambėjusi“²⁴.

Tokias mintis, jausmus ir žodžius visais laikais Jėzui skyrė Jį mylinčios sielos. Jeigu norime suprasti šį kalbėjimą, jeigu iš tiesų norime pažinti žmogaus širdį, Kristaus Širdį bei Dievo meilę, reikia ir tikėjimo, ir nuolankumo. Būtent tokius visiems žinomus, tikėjimo ir nuolankumo kupinus žodžius mums paliko šventasis Augustinas: „Tu sutvėrei mus sau, o Viešpatie, ir mūsų širdys neturės ramybės, kol neras atilsio Tavyje.“²⁵

Kai žmogus nėra nuolankus, jis stengiasi padaryti Dievą priklausomą nuo savęs, bet ne dieviškuoju, Kristaus atvertu būdu: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas.“²⁶ Išdidus žmogus stengiasi įsprausti Dievo didybę į žmogiškus rėmus. Tuomet aklas, šaltas protavimas, atsiskyręs nuo tikėjimo daigą auginančio proto ar netgi nuo teisingai orientuotos, sugebančios džiaugtis ir mylėti išminties, ima stengtis racionaliai viską suvesti į savo siaurą žmogišką patirtį. Šitaip sumenkinama antgamtinė tiesa, o žmogaus širdis apsitraukia luobu, nebeleidžiančiu pajausti Šventosios Dvasios veikimo. Mūsų ribotas intelektas būtų visiškai prapuolęs, jeigu gailestingojo Dievo galia nesulaužytų mūsų menkystės. „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį.“²⁷ Šitaip siela vėl atgaus šviesą ir ims džiaugtis Šventojo Rašto pažadais.

„Aš tikrai žinau savo užmojį jums <...>, užmojį jūsų labui, o ne jūsų žalai!“²⁸ – štai Dievo pažadas, duotas per Jeremiją. Liturgija pritaiko šiuos žodžius Jėzui, nes per Jį aiškiai parodoma Dievo meilė mums. Jis neatėjo smerkti ir kaltinti dėl mūsų skurdumo ir menkumo. Jis atėjo mūsų išgelbėti, mums atleisti ir dovanoti, nešti mums ramybę ir džiaugsmą. Jeigu tik suprasime, kaip stebuklingai Dievas elgiasi su savo vaikais, mūsų širdys negalės nepasikeisti. Pamatysime atsiveriant absoliučiai naują, gilią, pilną prasmės ir šviesos panoramą.

Krikščioniškasis džiaugsmas

Vėl grįšime prie Bažnyčios siūlomos temos: Marija paimama į dangų su kūnu ir siela. Angelai džiūgauja. Taip pat džiūgauja Mergelės skaistusis sužadėtinis – šventasis Juozapas, Jos laukęs Rojuje. Bet grįžkime į Žemę. Tikėjimas moko, jog čia, žemėje, tesame piligrimai, keleiviai. Joje nestigs aukojimosi, skausmo ir netekčių. Ir drauge šis mūsų kelias privalo visada būti džiugus.

„Tarnaukite Viešpačiui su džiaugsmu“²⁸, nes juk kitaip negalima Jam tarnauti. „Dievas myli linksmą davėją“²⁹, – tą, kuris visiškai atsiduoda džiaugsmingai aukodamasis, nes nėra ir negali būti jokio liūdesį pateisinančio motyvo.

Greičiausiai pagalvosite, kad toks viltingas pakilumas yra perdėtas, nes kiekvienas žmogus jaučia savo trūkumus ir išgyvena pralaimėjęs, kiekvienas patiria skausmą, nuovargį, nedėkingumą ir galbūt neapykantą. Kaipgi galėtume mes, krikščionys, būdami paprasti žmonės, išsivaduoti iš šios žmogiškai įprastos prigimtinės būklės?

Būtų naivu neigti nuolatinius skausmo ir nevilties, liūdesio ir vienatvės potyrius šioje žemiškoje kelionėje. Tikėjimu tvirtai suvokiame, kad visi jie – nėra atsitiktiniai, kad kūrinija nėra pašaukta sunaikinti savo pačios laimės troškimo. Tikėjimas moko, kad visa turi dievišką prasmę, nes pašaukimas veda mus į Tėvo namus. Krikščionio gyvenimas suprantamas antgamtiškai, todėl tai nesupaprastina sudėtingos žmogiškosios tikrovės, bet tik patvirtina, kad šis sudėtingumas gali ir turi būti persmelktas Dievo meilės, siejančios gyvenimą žemėje su būsimu gyvenimu Amžinojoje Tėvynėje.

Mūsų Motinos dangun ėmimo šventė atskleidžia šios džiaugsmingos vilties tikrovę. Vis dar esame piligrimai, bet mūsų Motina nuėjo pirma ir jau rodo mums kelio pabaigą. Ji mums kartoja, kad įmanoma pasiekti tikslą. Jeigu būsime ištikimi, būtinai jį pasieksime. Švenčiausioji Mergelė – ne tik pavyzdys, bet ir krikščionių pagalba. Girdėdama mūsų prašymą Monstra te esse Matrem³⁰ – „Parodyk, kad esi mūsų Motina“, Ji tiesiog negali savo vaikų neapgaubti motiniška globa.