Punktų sąrašas

Tikėjimo kelias

Susitapatinti su Kristumi nėra lengva. Tačiau tai nėra ir sunku, jeigu gyvensime, kaip esame Viešpaties mokomi, jeigu kasdien semsimės jėgų iš Jo žodžio, jeigu pripildysime savo gyvenimą sakramentinės realybės – Eucharistijos, kurią Jis įsteigė mums sustiprinti. Tuomet krikščioniškas kelias, kaip mano krašte apdainuojama vienoje dainoje, atrodys tinkamas eiti. Dievas mus pašaukė aiškiai ir vienareikšmiškai. Kaip ir išminčiai, mes pamatėme žvaigždę, tapusią mūsų sielos dangaus šviesa ir vedliu.

„Mes matėme užtekant Jo žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti.“⁴ Tą patį patyrėme ir mes. Ir mes savo sieloje pastebėjome naują, vis stiprėjančią šviesą: troškimą gyventi visapusišką krikščionišką gyvenimą. Kitaip sakant, tai yra didžiulis noras rimtai žvelgti į Dievą. Jeigu kiekvienas iš mūsų papasakotų, kaip pajuto savo antgamtinį pašaukimą, visi nutartume, kad visa tai buvo dieviška. Tad padėkokime Dievui Tėvui, Dievui Sūnui, Dievui Šventajai Dvasiai ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai, per kurią mums ateina visokeriopa dangiškoji palaima. Padėkokime už šią dovaną, kuri kartu su tikėjimu yra didžiausias dalykas, kokį Viešpats gali suteikti savo kūriniui. Tai apibrėžtas troškimas pasiekti Dievo meilės pilnatvę, įsitikinimas, jog, vykdant mūsų socialinius ir profesinius uždavinius, šventumas yra ne tik įmanomas, bet ir būtinas.

Pažiūrėkite, kaip švelniai Viešpats kviečia mylinčio žmogaus žodžiais: „pašaukiau tave vardu – tu esi mano.“⁵ Dievas, kuris yra grožis, didybė ir išmintis, pareiškia, kad mes esame Jo, kad Jis mus pasirinko kaip begalinės meilės objektą. Mums reikia tvirtai tikėjimu paremto gyvenimo, kad nepaleistume iš rankų Apvaizdos patikėto stebuklo. Tokio tikėjimo, kokį turėjo išminčiai, įsitikinimo, kad nei dykuma, nei audros, nei oazių ramybė nesulaikys mūsų nuo tikslo vykti į amžinąjį Betliejų: nuo mūsų siekio gyventi vienybėje su Dievu.

„Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda Jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.“¹ Ši Evangelijos pagal Joną vieta leidžia skaitytojui suprasti, kad artėja didžios svarbos įvykis. Įžanga, pilna švelnaus meilės jaudulio, primena tai, ką randame Evangelijoje pagal Luką: „Trokšte troškau – sako mūsų Viešpats, – valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas.“² Pradėkime nuo čia ir melskime Šventąją Dvasią suteikti malonę, kad suprastume kiekvieną Kristaus žodį ir gestą. Juk norime gyventi antgamtinį gyvenimą – pats mūsų Viešpats troško atiduoti save, kad pamaitintų mūsų sielas. Ir mes pripažįstame, jog tiktai Jis turi „amžinojo gyvenimo žodžius“³.

Tikėjimas įgalina mus Simono Petro žodžiais tarti: „Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis.“⁴ Būtent toks tikėjimas, lydimas atsidavimo, leidžia mums drąsa varžytis su Jonu – prisiglausti ir ilsėtis ant Mokytojo krūtinės⁵. Mokytojo, taip karštai pamilusio savuosius, pasiryžusio, kaip ką tik girdėjome, jiems parodyti savo meilę iki galo.

Visos mūsų pastangos bent šiek tiek žodžiais paaiškinti Didžiojo Ketvirtadienio paslaptį bus per menkos. Tačiau iš dalies nesunku įsivaizduoti Jėzaus širdies jausmus, būnant su draugais, tą Jo paskutinį vakarą prieš Kalvarijos auką.

Pagalvokime žmogiškai: du vienas kitą mylintys žmonės turi atsisveikinti. Jie norėtų būti kartu amžinai, bet vienokia ar kitokia pareiga verčia juos išsiskirti. Kadangi jie negali patenkinti savo troškimo pasilikti vienas su kitu, tai reiškia, jog žmogaus meilė, kad ir kokia didelė bebūtų, yra ribota. Ji tegali būti reiškiama simboliškai. Atsisveikindami žmonės keičiasi dovanomis arba nuotraukomis, persmelktomis tokių karštų linkėjimų, kad, regis, tos nuotraukos ims ir užsiliepsnos. Žmonės daugiau nieko negali, nes jų, kaip kūrinių, galia nėra tokia beribė lyginant su jų troškimais.

Ko negalime padaryti mes, gali Viešpats. Jėzus Kristus, tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, palieka mums ne simbolį, bet pačią tikrovę. Jis pats lieka su mumis. Jis ne tik įžengs pas Tėvą, bet ir liks tarp žmonių. Jis mums paliks nepaprastą, Jį primenančią dovaną. Tai ne laiko temdomas atvaizdas, tarsi kokia blunkanti ir geltonuojanti nuotrauka, reikšminga tik bendraamžiams. Duonos ir vyno pavidalu Jis iš tiesų yra čia savo Kūnu ir Krauju, savo Siela ir dieviškumu.

Vėliau klausomės Šventojo Rašto žodžių, apaštalų laiškų ir Evangelijos, klausomės Šventosios Dvasios, kalbančios žmogaus balsu, kad mūsų protas suprastų ir kontempliuotų, kad valia sustiprėtų, o veikla būtų išganinga. Ir kadangi esame viena tauta, „surinkta draugėn Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybėje“²², išpažįstanti bendrą tikėjimą, kalbame Credo – Tikėjimo išpažinimą.

Paskui aukojimas: žmonių duona ir vynas. Tai labai nedaug, bet jį lydi malda: „Nuolankia dvasia ir atgailaujančiomis širdimis aukodami Tau, Viešpatie, šią auką, prašome priimti mus, ir padaryti taip, kad ši auka, kurią šiandien tau atnašaujame, tavo akivaizdoje būtų tinkama, o Viešpatie Dieve.“^**** Ir vėl primenama, kokie esame menki, kaip trokštame apsivalyti ir išgryninti visa, ką siūlome Dievui: „Plaunu rankas nekaltumo ženklan ir einu aplink tavo aukurą, Viešpatie.“^*****

Šiek tiek anksčiau, prieš pat lavabo, kreipėmės į Šventąją Dvasią, prašydami palaiminti šventajam Dievo Vardui aukojamą auką. Nusiplovęs rankas, kunigas visų dalyvių vardu meldžia Švenčiausiąją Trejybę: Suscipe, Sancta Trinitas („Priimk, Švenčiausioji Trejybe“), kad priimtų mūsų auką Kristaus kančiai, prisikėlimui ir dangun žengimui atminti, taip pat Marijos, amžinosios Mergelės, ir visų šventųjų garbei.

Tegul šis aukojimas padeda išsigelbėti visiems žmonėms. Kunigas kviečia žmones melstis: Orate, fratres („Melskitės, broliai“), nes „ši auka yra jūsų ir mano“, taigi visos Bažnyčios auka. Melskitės, broliai ir seserys, nors jūsų čia ir nedaug tesusirinkę. Nors teatėjo vienas krikščionis, nors čia būtų tik Mišias aukojantis kunigas, vis tiek turime taip melstis, nes kiekvienos Mišios yra visuotinė auka, atperkanti visų genčių, kalbų, tautų, giminių žmones²³.

Per kiekvienas aukojamas Mišias visi krikščionys gauna Šventųjų bendravimo malonę, nepaisant to, ar dalyvautų tūkstančiai žmonių, ar tik koks nors vienas patarnaujantis berniokas, nesugebantis net tinkami susikaupti. Kiekvienu atveju dangus ir žemė dalyvauja Viešpaties angelų giesmėje Sanctus, Sanctus, Sanctus („Šventas, šventas, šventas“).

Aš garbinu ir šlovinu kartu su angelais. Visada žinau, kad mane, aukojantį šventąsias Mišias, supa angelai, garbinantys Švenčiausiąją Trejybę. Ir žinau, kad tam tikru būdu Švenčiausioji Mergelė yra čia, nes Jos santykiai su visais Švenčiausiosios Trejybės Asmenimis yra labai artimi. Juk Ji yra Kristaus Motina, Jo Kūno ir Kraujo – Jėzaus Kristaus, tobulo Dievo ir tobulo Žmogaus, Motina. Jėzus buvo pradėtas Marijos įsčiose švenčiausiu būdu ne per žmogų, bet grynu Šventosios Dvasios veikimu. Jo gyslomis teka Motinos kraujas, Kraujas, aukojamas atpirkimo aukoje ant Kalvarijos kalno ir per Mišias.

Jėzus – krikščioniško gyvenimo pamatas

Norėčiau jums bent trumpai priminti, kaip šiandien reiškiasi gyvasis Kristus, – Iesus Christus heri et hodie; ipse et in saecula⁹, nes čia slypi viso krikščioniško gyvenimo pamatas. Jeigu apsižvalgysime ir apmąstysime žmonijos istoriją, matysime pažangą ir judėjimą pirmyn. Mokslas leido žmogui labiau patirti savo galią. Technologijos šiandien valdo pasaulį stipriau negu anksčiau. Tai leidžia žmonijai svajoti apie aukštesnį kultūros, santarvės ir materialinės gerovės lygį.

Kai kurie žmonės perdėtai nesidžiaugia, primindami mums žmonių kančias, neteisingumą ir karus, neretai baisesnius, negu jie vyko anksčiau. Galbūt jie visiškai teisūs. Tačiau ir pritardamas pažangai, labiau esu linkęs galvoti, kad, religijos požiūriu, žmogus tebėra žmogus, o Dievas tebėra Dievas. Šioje srityje progreso viršūnė jau buvo pasiekta. Ir ši viršūnė yra Kristus, alfa ir omega, visų daiktų pradžia ir pabaiga¹⁰.

Dvasiniame gyvenime naujos eros nematyti. Viskas jau yra Kristuje, kuris mirė ir vėl prisikėlė, kuris tebegyvena per amžius. Tačiau tikėjimu turime susijungti su Juo, leisdami Jo gyvenimui reikštis mumyse taip, jog kiekvienas krikščionis taptų ne vien alter Christus – kitu Kristumi, bet ipse Christus – pačiu Kristumi!

Krikščionis žino, jog krikštu jis yra įskiepytas į Kristų. Sutvirtinimu jis yra įgalintas kovoti už Kristų. Per Kristaus kunigystę ir Jo karališkąją bei pranašišką tarnybą jis yra pašauktas veikti pasaulyje. Jis susivienija su Kristumi per Eucharistiją – vienybės ir meilės sakramentą. Kaip ir Kristus, jis turi gyventi dėl kitų žmonių, su meile žvelgdamas į visus ir į kiekvieną atskirai. O iš tiesų mylėdamas visą žmoniją.

Tikėjimas padeda mums pažinti, kad Kristus yra Dievas, kad Jis – mūsų Gelbėtojas; tikėjimas padeda susitapatinti su Kristumi ir elgtis taip, kaip elgdavosi Jis. Prisikėlęs Kristus išvaduoja Tomą iš dvejonių, parodydamas savo žaizdas ir tardamas: „Palaiminti, kurie tiki nematę.“¹⁵ O šventasis Grigalius Didysis komentuoja: „Čia Jis kalba apie mus, nes mes, nors kūniškai ir nematome, turime Jį dvasiškai. Mes būsime palaiminti tik tada, kai mūsų elgesys atitiks mūsų tikėjimą. Žmogus iš tikrųjų nėra tikintis, jeigu neįgyvendina to, kuo tiki. Štai kodėl šventasis Paulius kalba apie tuos, kurių tikėjimas reiškiasi tik žodžiais: ‚Jie skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais Jo išsigina‘ (Tit 1,16).“¹⁶

Neįmanoma atskirti Kristų Dievą Žmogų ir Dievą Atpirkėją. Žodis tapo kūnu ir atėjo į žemę, ut omnes homines salvi fiant¹⁷, kad išganytų visus žmones. Būdami pilni ydų ir riboti, vis dėlto esame kiti Kristūs, pats Kristus ir esame pašaukti tarnauti visiems žmonėms.

Turime ir vėl išgirsti šimtmečiais nesenstantį įsakymą. „Mylimieji, – rašo šv. Jonas, – aš jums nerašau naujo įsakymo, bet seną įsakymą, kurį nuo pradžios esate gavę. Tasai senas įsakymas yra mokslas, kurį jūs girdėjote. Ir vis dėlto rašau jums apie naują įsakymą, kuris tikras jame ir jumyse, nes tamsa traukiasi, o tikroji šviesa jau šviečia. Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje. Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje, ir jame nieko piktinančio nėra.“¹⁸

Viešpats atėjo skelbti visiems žmonėms taikos, gerosios naujienos ir gyvenimo. Ne vien turtingiesiems ir ne vien vargšams. Ne vien išmintingiems, ir ne vien paprastiems, bet visiems. Visiems broliams ir seserims, nes juk ir esame tie broliai ir seserys, vaikai to paties Tėvo – Dievo. Taigi yra tiktai viena rasė – Dievo vaikų rasė. Yra tiktai viena spalva – Dievo vaikų spalva. Taip pat yra tiktai viena kalba, be triukšmo prabylanti į širdį ir į protą, mokanti mus pažinti Dievą ir mylėti vienam kitą.