Punktų sąrašas

Jeigu norite būti naudingi – tarnaukite

Norint pašventinti savo profesiją ar darbą, pirmiausia reikia iš tiesų gerai žmogiškai ir antgamtiškai dirbti. Ta proga norėčiau sąmoningai priminti vieną istoriją iš apokrifų evangelijų: „Jėzaus tėvas, būdamas dailidė, darė arklus ir pakinktus. Kartą vienas svarbus asmuo paprašė jo pagaminti lovą. Tačiau atsitiko taip, kad viena iš lovos kojų buvo trumpesnė už kitą, tad Juozapas nežinojo, ką čia padarius. Tuomet vaikelis Jėzus tarė savo tėvui: „Paguldyk abi kojų lazdas ant žemės ir sulygink jų vieną galą.“ Juozapas taip ir padarė. Jėzus atsistojo kitame gale, paėmė trumpesnį medinės kojos galą ir patempė už jo, kol šis susilygino su antruoju. Juozapas didžiai stebėjosi šiuo stebuklu, mylavo ir bučiavo vaiką, sakydamas: „Koks aš laimingas, kad Dievas pasiuntė man šį Vaikelį!“¹⁷

Juozapas Dievui už tai nedėkotų ir šitaip niekada nedirbtų. Jis neieškojo lengvų sprendimų ir tuščių stebuklų, nes buvo atkaklus, negailėjo savų pastangų, o kai reikėjo, pasirodydavo labai išradingas. Krikščionis žino, kad Dievas daro stebuklus, kad Jis darė juos prieš daugelį šimtmečių ir tebedaro dabar, nes non est abbreviata manus Domini¹⁸ – Dievo jėga nemažėja.

Stebuklai yra gelbstinčios Dievo galios ženklas. Jie nėra kompetencijos stokos pagydymas arba būdas pasilengvinti gyvenimą. „Stebuklas“, kurio iš jūsų prašo Dievas, yra krikščioniškasis ir dieviškasis pašaukimas pašventinant kasdienį savo darbą: stebuklas yra su meile atliekamo kasdienio darbo proza, virstanti didvyriška poezija. Dievas tikisi iš jūsų atsakingo apaštališko uolumo ir gero savo darbo išmanymo.

Taigi štai kas yra jūsų darbo moto: jeigu norite būti naudingi – tarnaukite. Visų pirma, norint gerai visa atlikti, reikia mokėti tinkamai pabaigti. Netikiu gerais ketinimais to, kuris nesiekia reikiamų profesinių žinių, kad galėtų tinkamai įvykdyti jam patikėtus uždavinius. Nepakanka norėti daryti gerai, turime mokėti gerai daryti. Ir jeigu šis mūsų troškimas tikras, jis reikš visas įmanomas pastangas siekiant viską pabaigti iki galo ir šitaip žmogiškai tobulėti.

Visgi mūsų tyko galingas priešas, trukdantis įkūnyti Kristaus mokymą. Šis priešas yra puikybė, kuri vis didėja, jeigu po kiekvienos nesėkmės ar pralaimėjimo nesistengiame išvysti gailestingojo ir geradario Dievo piršto. Tada siela lieka šešėliuose, liūdnoje tamsoje ir mano esanti prapuolusi. Vaizduotė kuria visokiausias kliūtis, kurios neturi jokio rimto pagrindo ir tuoj pranyktų, jei į jas pažvelgtume su truputėliu nuolankumo. Veikiama puikybės ir įaudrintos vaizduotės siela kartais pati susikuria ištisas Kalvarijos kančias. Tačiau tose kančiose nėra Kristaus, nes mūsų Viešpatį visada lydi džiaugsmas ir ramybė, net tada, kai siela yra žaizdota ir apsupta tamsybių.

Yra dar vienas veidmainiškas mūsų šventumo priešas: tai galvojimas, jog vidinėje kovoje turime įveikti didžiules išorės kliūtis – lyg ugnimi alsuojančius slibinus. Tai irgi puikybės požymis. Mes pasirengę kovoti, bet norime tai daryti triukšmingai, aidint trimitams ir plevėsuojant vėliavoms.

Privalome suprasti, kad uolos didžiausias priešas yra ne kirtiklis arba koks nors kitas įrankis, kad ir koks aštrus jis bebūtų. Ne. Baisiausias priešas yra nuolatinė vandens tėkmė, kuri lašas po lašo skverbiasi gilyn, kol suardo uolos pagrindą. O didžiausias pavojus krikščioniui – tai nepaisyti nedidelių, bet labai svarbių kovų, nuolat ir pamažu paveikiančių sielą. Atsisakydama dalyvauti šiuose smulkiuose susirėmimuose, ji gali pasidaryti silpna, suaižėjusi, abejinga, nebejautri Dievo kvietimui.

Pasiklausykime Viešpaties: „Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir didžiuose dalykuose.“¹¹ Jis mums primena: nepaliaujamai kovok su vadinamaisiais menkniekiais, kurie, mano akimis, yra svarbūs dalykai; laiku vykdyk savo pareigas; šypsokis visiems, stokojantiems linksmumo, net jei tavo sieloje skausmas; be išsisukinėjimų paskirk pakankamai laiko maldai; atsiliepk į kiekvieną pagalbos prašymą; elkis ne tik teisingai, bet nepamiršk ir artimo meilės.

Kasdien viduje jaučiame panašius meilės veiksmus, tyliai raginančius pranokti save tose antgamtinių varžybų su pačiais savimi treniruotėse. Tegul Dievo šviesa padeda mums suvokti Jo nurodymus. Tegul Jis padeda mums kovoti ir pasiekti pergalę. Tegul Jis nepalieka mūsų, kai paslystame, nes tuomet visada sugebėsime atsikelti ir sugrįžti į kovą.

Negalime sustoti. Viešpats mūsų prašo kovoti kaskart intensyviau, kaskart giliau, kaskart visapusiškiau. Esame įpareigoti pranokti save, nes šių rungtynių vienintelis tikslas – pasiekti dangaus šlovę. O jeigu nepasieksime dangaus, visa kita bus beprasmiška.

Vienintelis kelias – asmeninis šventumas

Jei siekiame niekada neprarasti apaštalavimo veržlumo, vaisingo troškimo tarnauti visiems žmonėms, reikia išgyventi tikėjimo, vilties ir meilės pilnatvę. Trumpai tariant – tai šventumo siekis. Nerandu kitų žodžių, kaip tik šie – asmeninis šventumas.

Šiandien, vienydamiesi su visa Bažnyčia, švenčiame Marijos – Dievo Motinos, Dukters ir Nuotakos šlovę. Kaip džiūgavome per Velykas, kai Kristus trečią dieną prisikėlė iš mirties, taip ir dabar džiūgaujame, nes Marija, lydėjusi Jėzų nuo gimimo Betliejuje iki Kryžiaus, yra šalia Jo, dvasia ir kūnu per amžių amžius besigėrinti Jo garbe. Toks yra slaptingasis Dievo planas: mūsų Motina, visapusiškai dalyvaudama išgelbėjimo plane, turėjo kartu su savo Sūnumi nueiti visą išganymo kelią: patirti neturtą Betliejuje, paslėptą kasdienį triūsą Nazarete, dieviškąjį apsireiškimą Galilėjos Kanoje, išbandymą Kančia bei dieviškąją Kryžiaus auką ir amžinąją palaimą Rojuje.

Visa tai tiesiogiai susiję ir su mumis, nes šis antgamtinis kelias turi tapti ir mūsų keliu. Marija parodo, kad juo galima eiti ir kad jis yra vienintelis teisingas kelias. Šiame sekimo Kristumi kelyje pirma mūsų žengia Marija, o dangiškasis mūsų Motinos išaukštinimas teikia ir mums tvirtą viltį išsigelbėti. Todėl Ją vadiname spes nostra ir causa nostrae laetitiae – mūsų viltimi ir mūsų linksmybės priežastimi.

Niekada neturime liautis pasitikėję, kad pasieksime šventumą. Turime su pasitikėjimu priimti Dievo kvietimus ir būti atkaklūs iki galo. Dievas, pradėjęs mumyse pašventinimo darbą, jį ir pabaigs²³. „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?!“²⁴

Šioje šventėje viskas džiugina. Tvirta viltis pasiekti asmeninį šventumą yra Dievo dovana. Visgi žmogus negali būti pasyvus. Prisiminkite Kristaus žodžius: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša (kasdien) savo kryžių ir teseka manimi.“²⁵ Matote? Nešti kryžių kasdien… Nulla dies sine cruce! – nei dienos be kryžiaus! Nė dienos negalime nenešti Jo naštos ir nepriimti Jo jungo. Taigi nesiliausiu jums kartojęs, kad Prisikėlimo džiaugsmas – tai Kryžiaus skausmo pasekmė.

Bet nebijokite, nes pats Viešpats pasakė mums: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“²⁶ Šventasis Jonas Auksaburnis komentuoja: „Ateikite, ne tam, kad duotumėte ataskaitą, bet tam, kad išsivaduotumėte iš savo nuodėmių. Ateikite, nes man reikia ne garbės, kurios ir taip man negalite suteikti, man reikalingas jūsų išgelbėjimas. <...> Neišsigąskite išgirdę kalbant apie jungą, nes jis yra švelnus; nebijokite, kai kalbu apie naštą, nes ji yra lengva.“²⁷

Kiekvieną dieną mūsų asmeninio šventėjimo kelio neaplenkia kryžius. Bet tas kelias nėra beviltiškas, nes padeda pats Kristus. O šalia Jo nėra vietos liūdesiui. Man patinka kartoti: in laetitia, nulla dies sine cruce! Su džiaugsmu nė dienos be kryžiaus!