Punktų sąrašas

Dieviškoji įsūnystė

Kaipgi paaiškinti šią pasitikėjimo kupiną maldą, šį žinojimą, kad nežūsime kovoje? Šis įsitikinimas kyla iš mūsų dieviškosios įsūnystės, kuria nesiliauju gėrėjęsis. Viešpats, per šią Gavėnią prašantis mūsų atsiversti, nėra koks nors tironiškas Šeimininkas arba griežtas ir nepermaldaujamas Teisėjas: Jis yra mūsų Tėvas. Jis kalba apie mūsų nuodėmes, mūsų klaidas, mūsų dosnumo stoką todėl, kad mus iš viso to išvaduotų, kad atvertų mums savo draugystę ir meilę. Mūsų dieviškosios įsūnystės suvokimas daro mūsų atsivertimą džiugų, primena, kad šitaip grįžtame į Tėvo namus.

Dieviškoji įsūnystė yra „Opus Dei“ dvasios pagrindas. Visi žmonės yra Dievo vaikai. Tačiau vaikas gali įvairiai žvelgti į savo tėvą. Turime stengtis būti vaikai, suprantantys, jog Viešpats, mylėdamas mus kaip savo vaikus, priėmė į savo namus, kad, išlikdami pasaulio sūkuryje, būtume Jo šeimos nariai, kad tai, kas yra Jo, būtų ir mūsų, o kas yra mūsų, būtų ir Jo. O kad išsiugdytume tokį artumo pojūtį bei pasitikėjimą Juo, kaip drąsi mažų vaikų užgaida prašyti tėvo dangaus mėnulio!

Dievo vaikas Viešpatį laiko savo Tėvu. Jis nėra Jam vergiškai ar meilikaujančiai paklusnus, nėra su Juo vien formaliai mandagus, bet greičiau nuoširdus, mylintis ir pasitikintis. Dievas nesipiktina žmonėmis. Jis nenusivilia dėl visų mūsų neištikimybių. Mūsų dangiškasis Tėvas atleidžia bet kokį įžeidimą, kai Jo vaikas vėl sugrįžta pas Jį, kai atgailauja ir prašo atleidimo. Viešpats yra toks geras Tėvas, kad numato mūsų troškimą gauti atleidimą ir pirmas imasi iniciatyvos, ištiesdamas mums savo maloningas rankas.

Supraskite, jog nieko neišgalvojau. Dangaus Tėvo meilę suvoksime, prisiminę Dievo Sūnaus duotą palyginimą. Tai palyginimas apie sūnų palaidūną³⁷.

„Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo.“³⁸ Tai yra Šventojo Rašto žodžiai. Tėvas sūnų išbučiavo tūkstančiu bučinių. Argi galėtų tėvas kaip nors žmogiškiau išreikšti savo meilę sūnui? Ar jūs galėtumėte dar vaizdingiau nupasakoti tėvišką Dievo meilę žmonėms?

Tad negalime tylėti, kai Dievas pribėga prie mūsų, ir kartu su šventuoju Pauliumi sušunkame: Abba, Pater!³⁹ – „Tėve, mano Tėve!“ Būdamas visatos Kūrėjas, Jis nesiekia skambių titulų ir neverčia kreiptis į Jį didingai, kaip to reikalautų Jo viešpatystės statusas. Jis nori, kad vadintume Jį Tėvu, nori, kad mėgautumės šiuo žodžiu, ir kad mūsų sielos prisipildytų džiaugsmo.

Žmogaus gyvenimas tam tikra prasme yra nuolatinis grįžimas į Tėvo namus. Mes grįžtame per atgailą, per širdies atsivertimą, per troškimą keistis, per tvirtą apsisprendimą keisti savo gyvenimą, pripildyti jį pasiaukojimo bei atsidavimo veiksmais. Sugrįžtame į Tėvo namus per Atgailos sakramentą, kai išpažindami savo nuodėmes apsivelkame Jėzumi Kristumi ir tampame Jo broliais, Dievo šeimos nariais.

Dievas laukia mūsų – kaip tas tėvas iš palyginimo – ištiestomis rankomis, nors mes to ir nenusipelnome. Nesvarbu, kad esame Jam skolingi. Kaip ir sūnui palaidūnui, mums tereikia atverti savo širdį, parodyti savo Tėvo namų židinio ilgesį, stebėtis ir džiaugtis Dievo dovana – tuo, kad mus, nepaisydamas mūsų silpnybių, vadina ir laiko tikrais vaikais.

Kupini vaikiško pasitikėjimo ir vadindami Dievą pačiu geriausiu Tėvu pradedame Eucharistijos maldą. Meldžiamės už Bažnyčią ir už visus tuos, kurie yra jos dalis: už Popiežių, už savo šeimą, draugus ir bendradarbius. Katalikai atvira visiems žmonėms širdimi, uoliai apaštalaudami meldžiasi už visus žmones, nes niekas negali būti pamirštas. Norėdami, kad Dievas išklausytų mūsų maldas, atnaujiname ir bendravimą su šlovingąja amžinąja Mergele Marija ir su tais, kurie buvo tarp pirmųjų Kristaus sekėjų ir mirė dėl Jo vardo.

Quam oblationem („Šias atnašas“) – artėja konsekracijos momentas. Dabar Mišiose per kunigą vėl veikia Kristus: „Tai yra mano Kūnas <...> Tai yra taurė <…> mano Kraujo.“ Jėzus su mumis! Substancijos perkeitimas – transsubstanciacija (esmėkaita)^****** – tai protu nesuvokiamas Dievo Meilės stebuklo atnaujinimas. Kai šitai šiandien vėl įvyks, kiekvienas sielos gelmėse be žodžių pasakykime savo Viešpačiui, kad niekas nepajėgs mūsų nuo Jo atskirti, jog taip atsiduodamas į mūsų rankas – bejėgis, trapiu duonos ir vyno pavidalu, Jis padarė mus savo uoliais vergais: præsta meæ menti de te vivere, et te illi semper dulce sapere²⁴ – mano sielai leiski peną Tavyje atrasti, Tavąjį gerumą arti savęs pajausti.

Daugiau prašykime – juk mes, žmonės, beveik visuomet jaučiame poreikį prašyti už mirusius brolius, už save pačius. Ir šiose maldose telpa visas mūsų menkumas, visa mūsų ištikimybės stoka. Mūsų našta sunki, tačiau Jis nori ją nešti už mus ir su mumis. Eucharistijos malda baigiasi kitu kreipiniu į Švenčiausiąją Trejybę: Per Ipsum, et cum Ipso, et in Ipso („Per Jį, su Juo ir Jame“), per Kristų ir su Kristumi, ir Kristuje, kuris yra visa mūsų Meilė, Tau, visagali Dieve Tėve, su Šventąja Dvasia visa garbė ir šlovė per amžius.

Ramūs kaip Dievo vaikai

Galbūt paprieštarausite: „Mažai kas nori girdėti apie laisvę, o dar mažiau – ją praktikuoti.“ Galiu pritarti, kad laisvė yra stiprus ir sveikas augalas, prastai augantis tarp akmenų ir erškėčių arba ant visų mindomo kelio⁴⁵. Tai sužinojome daug anksčiau, dar prieš Kristaus atėjimą į žemę.

Prisiminkite antrąją psalmę: „Dėl ko niršta gentys, kodėl tautos tuščiai maištauja? Žemės karaliai ruošiasi mūšiui ir valdovai išvien tariasi prieš Viešpatį ir Jo pateptąjį.“⁴⁶ Matote? Nieko nauja. Žmonės priešinosi Kristui, dar prieš Jam užgimstant. Jie priešinosi Jam, kai Jis taikingai vaikščiojo Palestinos keliais; jie persekiojo Jį ir tą patį daro šiandien, puldami Jo tikrojo ir mistinio Kūno narius. Kodėl tiek neapykantos, kodėl žmonės taip lengvai jai pasiduoda, kodėl visuotinai slopinama sąžinės laisvė?

„Nūn veržkimės iš jų jungo grandinių ir nusikratykime jų pančių!“⁴⁷ Jie laužo švelnųjį jungą, nuostabų šventumo ir teisingumo, malonės, meilės ir taikos jungą. Meilė juos erzina, jie juokiasi iš beginklio gerumo Dievo, kuris nesišaukia į pagalbą angelų legiono⁴⁸. Jeigu tik Viešpats suktai paaukotų keletą nekaltų žmonių, kad patenkintų daugumos kaltųjų norą, jie lyg ir būtų linkę su Juo sutarti. Tačiau Dievo logika kitokia. Mūsų dieviškasis Tėvas yra tikras tėvas, Jis pasirengęs atleisti tūkstančiams piktadarių, jeigu tarp jų yra nors dešimt teisių žmonių⁴⁹. Neapykantos apakinti žmonės negali suprasti Jo gailestingumo – jie vis labiau išoriškai įtvirtina savo žemišką neliečiamybę, bet ir toliau gausina neteisingumą.

„Bet aukštybių soste sėdintis juokiasi; Viešpats iš jų tyčiojasi. Paskui Jis pratrūksta ant jų įniršęs, sukeldamas klaiką savo pykčiu.“⁵⁰ Koks teisingas Dievo pyktis, koks pasvertas Jo įtūžis ir koks didis Jo gailestingumas!

„Juk aš pasodinau soste savo karalių ant Siono – savo šventojo kalno! Aš paskelbsiu Viešpaties įsaką: ,Viešpats man tarė: Tu esi mano sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau.‘“⁵¹ Dievo Tėvo gailestingumas suteikė galią karaliauti savo Sūnui. Grasindamas Jis darosi švelnus. Čia Jis sako pykstąs, bet tuoj atsiduoda mums savo meile. „Tu mano Sūnus.“ – tai skirta Kristui, bet taip pat tau ir man, jeigu nutarsime tapti alter Christus, ipse Christus – kitu Kristumi, pačiu Kristumi.

Žodžiai nesiekia taip giliai, kaip Dievo gerumo skatinama širdis. Dievas mums sako: „Tu esi mano Sūnus.“ Ne svetimas, ne koks nors tarnas, su kuriuo švelniai bendraujama. Net ne draugas – kas ir taip jau būtų labai daug. Sūnus! Jis mums leidžia elgtis laisvai, kaip gerbiamiems sūnums, net, sakyčiau, rodyti drąsą sūnaus, kuriam Tėvas nieko negali atsakyti.