Punktų sąrašas

Bendrauti su Kristumi per Duoną ir Žodį

Jeigu išmoksime kontempliuoti Kristaus slėpinį, jeigu pasistengsime Jį išvysti skaisčiomis akimis, suprasime, jog galime galutinai susivienyti su Jėzumi. Kristus mums labai aiškiai nurodė kelią: bendrauti su Juo per Duoną ir Žodį, priimant Eucharistiją, žinant ir vykdant viską, ko Jis moko, ir bendraujant su Juo maldoje. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.“⁶ „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu.“⁷

Tai nėra tik tušti pažadai. Tai tikra gyvenimo realybė ir jo esmė, gyvenimas malonės, vedančios į asmeninius ir tiesioginius santykius su Dievu. „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus pasilieku Jo meilėje.“⁸ Šie žodžiai, Jėzaus ištarti per Paskutinę vakarienę, yra geriausias Žengimo į dangų šventės įvadas. Kristus žinojo, jog Jis būtinai turės išvykti, nes slėpiningu būdu, kurio negalime iki galo suprasti, po žengimo į dangų naujai dieviškąja meile išsilies trečiasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo. „Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu.“⁹

Jėzus iškeliavo ir atsiuntė Šventąją Dvasią, kuri mums vadovauja ir pašventina mūsų sielas. Parakleto veikimas mumyse patvirtina tai, ką skelbė Kristus – esame Dievo vaikai, „gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: ‚Aba, Tėve!‘“¹⁰

Matote? Tai ir yra Švenčiausiosios Trejybės veikimas mūsų sielose. Kiekvienas krikščionis turi galimybę pasiekti Dievą, slypintį mūsų pačių viduje, jeigu tik atsiliepia mus kreipiančiai malonei tapti viena su Kristumi Duonoje ir Žodyje, Šventojoje Ostijoje ir maldoje. Bažnyčia kasdien leidžia patirti Gyvosios Duonos prasmę, tačiau dviem liturginių metų progomis – per Didįjį Ketvirtadienį ir Kristaus Kūno šventę – ypač akcentuoja šitą tikrovę. Šią Žengimo į dangų šventės dieną nukreipkime savo mintis į bendrystę su Viešpačiu, dėmesingai klausydamiesi Jo Žodžio.

Tam, kad bent teoriškai pradėtume gyventi bendryste su Šventąja Dvasia (drauge ir su Tėvu, ir su Sūnumi), kad susidraugautume su Parakletu, turime sutelkti dėmesį į tris pagrindinius dalykus: paklusnumą Šventajai Dvasiai, jau aptartą maldos gyvenimą ir vienybę su Kryžiumi.

Pirmiausia pradėkime nuo paklusnumo Šventajai Dvasiai, nes ji suteikia antgamtinį toną mūsų mintims, troškimams ir veiksmams. Ji mus skatina priimti, įgyvendinti ir giliau suprasti Kristaus mokymą. Būtent Jos šviesoje suvokiame savo asmeninį pašaukimą ir įgyjame jėgų vykdyti tai, ko Dievas iš mūsų laukia. Jeigu būsime klusnūs Šventajai Dvasiai, mumyse vis labiau ryškės Kristaus paveikslas, ir kasdien vis labiau artėsime prie Dievo Tėvo: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai.“²⁹

Jeigu vadovausimės Šventąja Dvasia, šiuo mūsų viduje glūdinčiu gyvenimo principu, mūsų dvasinis gyvybingumas augs. Kaip mažas vaikas pasitikėdamas puola į savo tėvo glėbį, taip spontaniškai pasitikėdami atsiduokime į Dievo Tėvo rankas. Mūsų Viešpats pasakė: „jeigu <...> nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“³⁰ Čia kalbama apie „vidinį vaiko kelią“, kuris nėra grynas sentimentalumas arba žmogiškos brandos trūkumas. Jis yra antgamtinė branda, padedanti geriau suvokti Dievo meilės stebuklus, pripažinti savo paties mažumą ir savo valią visiškai sutapatinti su Dievo valia.

Antroje vietoje yra maldos gyvenimas, nes krikščioniškas atsidavimas, paklusnumas ir romumas gimsta iš meilės ir į meilę veda. O meilė skatina bendrystę, pokalbį ir draugystę. Krikščioniškasis gyvenimas reikalauja nuolatinio dialogo su Dievu, vienu trijuose Asmenyse – būtent į tokį artumą ir veda Šventoji Dvasia. „Kas iš žmonių pažįsta žmogaus mintis, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia.“³¹ Jeigu palaikysime nuolatinį ryšį su Šventąja Dvasia, patys tapsime dvasingi, suvoksime, kad esame Kristaus broliai bei Dievo vaikai ir niekad nedvejodami kreipsimės į Jį kaip į savo Tėvą³².

Išsiugdykime įprotį nuolat kalbėtis su Šventąja Dvasia, darančia mus šventesnius. Pasitikėkime Ja, prašykime Jos pagalbos, jauskime Jos artumą. Šitaip plėsis mūsų varginga širdis, šitaip labiau mylėsime Dievą, o per Jį – ir visus Jo kūrinius. Šitaip savo gyvenime atkursime galutinę Apokalipsės sceną, kurioje dvasia ir sužadėtinė, Šventoji Dvasia ir Bažnyčia – visi krikščionys – šaukia Jėzų Kristų ateiti ir pasilikti per amžius³³.

Trečioje vietoje svarbu vienybė su Kryžiumi, nes Kristaus gyvenime kelias į Prisikėlimą ir Sekmines ėjo per Kalvariją. Tokios sekos turi laikytis kiekvienas krikščionis. Kaip sako šventasis Paulius, „Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pagerbti“³⁴. Šventoji Dvasia ateina pas mus kaip kryžiaus vaisius, kaip mūsų visiško atsidavimo Dievui padarinys, kaip vien Jo garbės siekimas, visiškai išsižadant savęs.

Tik tada, kai malonei ištikimas žmogus, dėl Dievo meilės atsisakęs savęs, realiai išsivadavęs iš bet kokio savanaudiškumo ir netikro žmogiško saugumo, apsisprendžia kryžių paversti savo sielos centru, tik tada, kai žmogus iš tikro gyvena tikėjimu, jis gauna didžiosios liepsnos pilnatvę, didžią šviesą, didžią Šventosios Dvasios paguodą.

Būtent tuomet siela pradeda jausti Kristaus iškovotą laisvę ir ramybę³⁵, pasiekiančią mus per Šventosios Dvasios malonę. „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.“³⁶ „O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė.“³⁷

Dabartinis mūsų gyvenimas yra ribotas dėl nuodėmės poveikio. Nepaisydami šito, mes, krikščionys, ypač aiškiai suvokiame savo dieviškąją įsūnystę, visišką laisvę dalyvauti savo Tėvo reikaluose ir nuolat džiaugtis, nes niekas iš mūsų negali atimti vilties.

Visa tai patiriama, žavintis didingais ir gražiais šios žemės dalykais, branginant kūrinijos turtingumą ir jos gėrį, mylint visomis jėgomis bei tyrumu, kuriam ir sukurta žmogiška širdis. Šitaip liūdesys dėl nuodėmės nevirsta karčia neviltimi arba išdidžia puikybe, nes atgaila ir mūsų žmogiško silpnumo pažinimas vėl padeda trokšti tapatintis su atperkančiu Kristumi, vis giliau vienytis su kitais žmonėmis. Ir tuomet mes, krikščionys, tikrai patiriame Šventosios Dvasios jėgą taip, kad net ir nesėkmės mūsų pačių nenusmukdo. Greičiau jos dar kartą kviečia pradėti iš naujo ir vėl būti ištikimais Kristaus liudytojais visose pasaulio kryžkelėse. Nors ir turime silpnybių, kurios iš tiesų tėra tik maži pralaimėjimai, nesukeliantys sieloje sąmyšio, tokiais Kristaus liudytojais galime būti. Ir net jeigu pasitaikytų didelių nuodėmių, Atgailos sakramentas, išgyventas su tikru gailesčiu, įgalina mus susitaikyti su Dievu ir vėl tapti gerais Jo gailestingumo liudininkais.

Taip trumpai būtų galima apibūdinti krikščioniško tikėjimo turtingumą. Tačiau vargu ar įmanoma žmonių kalba išreikšti tai, kaip Šventoji Dvasia vadovauja mums. Todėl norėčiau šį savo pamokymą baigti Sekminių liturginio himno kreipiniu. Šis kreipinys skamba kaip visos Bažnyčios nepaliaujamo prašymo aidas:

„O Dvasia, Viešpatie, nuženk,

savųjų sielose gyvenk,

pripilk malonių iš dangaus

krūtinę tikinčio žmogaus.

<…>

Mums Dievą Tėvą leisk pažinti,

jo Sūnų amžiną pamilti.

Dvasia Tu meilės jų bendros –

Tave tikėsim visados.“³⁸