Punktų sąrašas

Žmogiškasis naudingumas, darbo atlikimo technika ir išmanymas turi pasižymėti tarnystės dvasia, siekiu prisidėti prie kitų žmonių gerovės – savybe, kuri buvo kertinė dirbančiam šventajam Juozapui ir turėtų būti svarbiausia kiekvienam krikščioniui. Juk Juozapas dirbdamas nesiekė susireikšminti, nors jo aktyvumas leido tapti brandžia ir įtaigia asmenybe. Dirbdamas Patriarchas vykdė Dievo valią, galvojo apie savus žmones, apie Jėzų ir Mariją, ir apie visus mažo Nazareto miesto gyventojus, taigi dirbo jų visų labui.

Juozapas buvo vienas iš nedaugelio Nazareto amatininkų, galbūt net vienintelis. Greičiausiai jis buvo stalius. Tačiau, kaip paprastai būna kaimuose, jo dėmesio reikėjo ir kitur: suremontuoti neveikiantį malūną arba, artėjant žiemai, pataisyti stogo čerpes. Be abejo, Juozapas žinojo, kaip sunkiomis situacijomis gerai atliekamu darbu pagelbėti žmonėms. Jo nuovokus darbas buvo tarnystė kitų labui. Ir tuomet daugelio miestelio šeimų gyvenimas tapo mielesnis. Šypsena, geru žodžiu arba tiesiog trumpu, neva nereikšmingu posakiu Juozapas galėjo grąžinti tikėjimą ir džiaugsmą jo netekusiems kaimynams.

Pagarba ir meilė

Iš pradžių mus galėjo nustebinti Jėzaus mokinių požiūris į neregį. Jie rėmėsi šiuo nevykusiu posakiu: „Galvok blogai ir nesuklysi.“ Vėliau, kai geriau pažino Mokytoją ir suprato, ką reiškia būti krikščioniu, jie tapo žymiai supratingesni.

„Bet kuris žmogus, – rašo šventasis Tomas Akvinietis, – turi bruožą, pagal kurį kiti gali jį laikyti pranašesniu už save: apaštalo žodžiais tariant: ,<...> vienas kitą laikykite aukštesniu už save‘ (Fil 2, 3). Pagal tai visi žmonės turi gerbti vienas kitą.“²² Nuolankumas yra dorybė, mokanti, kad pagarbos ženklai asmeniui – jo geram vardui, jo gerai valiai, jo privatumui – nėra vien išorinio sutarimo dalykai, bet pagrindinė meilės ir teisingumo apraiška.

Krikščioniška meilė neapsiriboja vien tik ekonomine parama ko nors stokojantiems žmonėms. Pirmiausiai ji ragina gerbti ir suprasti kiekvieną asmenį dėl jo prigimtinio žmogiškojo ir Dievo vaiko orumo. O neigiantys kitų garbę ir jų reputaciją nepripažįsta kai kurių krikščioniško tikėjimo tiesų arba jų nepraktikuoja. Bet kuriuo atveju jiems stinga autentiškos Dievo meilės. „Meilė, kuria mylime Dievą ir savo artimą, yra ta pati dorybė, nes Dievas yra mūsų artimo meilės priežastis, ir mylime Dievą, kai geraširdiškai mylime artimą.“²³

Tikiuosi, jog šis pokalbis Dievo akivaizdoje nebus tuščias, sugebėsime padaryti keletą sau naudingų bei labai konkrečių išvadų. Ypač pasiryžkime neteisti kitų, neabejokime jų gera valia, užgožkime blogį gėrio gausa, ištikimai sėkime aplink save santarvę, teisingumą ir taiką.

Taip pat pasiryžkime niekuomet nenusiminti, net jeigu mūsų teisingus poelgius kiti ne taip supranta; nenusiminkime, jeigu gėrį, kurį Viešpaties padedami nuolat stengiamės daryti, savaip aiškina tie, kurie iškreiptai ir neteisingai kaltina mus piktais kėslais bei apgaulingu ir veidmainingu elgesiu. Visuomet atleiskime su šypsena veide. Visuomet, kai tik jaučiame sąžinės paliepimą, kalbėkime aiškiai, be apmaudo. Jeigu šmeižia mūsų vardą, viską su dievišku tylėjimu atiduokime į savo Dievo Tėvo rankas (Iesu autem tacebat²⁴ – Jėzus tylėjo), kad ir koks grubus ar gėdingas tas šmeižtas būtų. Rūpinkimės, kad mūsų pačių darbai būtų geri. O Dievas sutvarkys, kad jie būtų tarsi „šviesa žmonių akivaizdoje“²⁵.

Apaštalų mokytoja

Negalvokite tik apie save: atverkite savo širdis, kad jos galėtų apimti visą žmoniją. Pirmiausia pagalvokite apie greta esančius – apie gimines, draugus, kolegas ir svarstykite, kaip padėti jiems giliau išgyventi draugystę su mūsų Viešpačiu. Jeigu jie yra padorūs ir garbingi žmonės, gebantys gyventi arti Dievo, paveskite juos Marijos globai. Taip pat melskitės už daugybę nepažįstamų sielų, nes visi mes, žmonės, plaukiame ta pačia valtimi.

Būkite ištikimi ir dosnūs. Esame nariai vieno vienintelio kūno, Mistinio Kristaus Kūno, šventosios Bažnyčios, į kurią yra pašaukti visi, sąžiningai ieškantys tikrosios tiesos. Todėl mūsų pareiga yra kitiems liudyti Kristaus meilės tobulumą ir jos gelmę. Krikščionis negali būti egoistas. Jeigu jis būtų toks, išduotų savo pašaukimą. Ne pagal Kristaus dvasią elgiasi tie, kurie mėgaujasi dvasine ramybe, nesirūpindami kitais. Tai yra melaginga ramybė. Negalime likti ramūs ir būti įsitikinę savo teisingumu, jeigu priimame tikėjimu atvertą tikrojo žmogiškojo gyvenimo prasmę, bet nesistengiame konkrečiai ir praktiškai kitų žmonių priartinti prie Dievo.

Apaštalaujant iškyla viena rimta kliūtis – tai klaidingas supratimas apie pagarbą kitiems, baimė kalbėti dvasinėmis temomis, nes dažnai nujaučiame, kad aplinka nepalanki tokiam pokalbiui. Galvojame, kad šitaip elgdamiesi rizikuojame įžeisti pašnekovą. O kiek kartų tokia mąstysena paprasčiausiai dangstome savo egoizmą! Juk nieko nesistengiame įžeisti, bet, atvirkščiai – siekiame tarnauti. Ne dėl savo asmeninės vertės, bet dėl Dievo malonės tampame kitiems naudingais įrankiais, skleidžiančiais Gerąją Naujieną, kad Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“¹⁹.

Ar teisėtas toks kišimasis į svetimą gyvenimą? Jis būtinas. Kristus į mūsų gyvenimą įsikišo neprašęs mūsų leidimo. Šitaip Jis pasielgė ir su pirmaisiais savo mokiniais: „Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą: buvo mat žvejai. Jėzus tarė: ‚Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.‘“²⁰ Kiekvienas turi laisvę – nors tik tariamą laisvę – pasakyti Viešpačiui „ne“, kaip pasakė anas turto naštos prislėgtas jaunuolis, apie kurį mums pasakoja šventasis Lukas²¹. Bet ir Viešpats, ir mes turime teisę bei pareigą kalbėti apie Dievą pagal Jo priesaką „eikite <...> ir skelbkite Evangeliją“²². O tai žmogui itin svarbu, nes Dievo troškulys yra pats giliausias žmogaus širdies poreikis.

Švenčiausioji Marija, Regina apostolorum, visų karštai siekiančių supažindinti žmones su tavo Sūnaus meile Karaliene, Tu supranti mūsų menkumą. Išprašyk mums atleidimą už tai, kad mūsų gyvenimas, užuot liepsnojęs ugnimi, buvo pelenai, nešviečianti šviesa, netekusi sūrumo druska. Dievo Motina, Visagale Užtarėja, kartu su atleidimu išmelsk mums jėgos gyventi tikra viltimi ir meile, kad mes galėtume nešti Kristaus tikėjimą kitiems.

Karaliauti tarnaujant

Jeigu leisime Kristui viešpatauti savo sieloje, netapsime valdingi. Greičiau pradėsime visiems tarnauti. Kaip man patinka šis žodis: tarnavimas! Reikia tarnauti savo karaliui, o per Jį ir visiems, kuriuos Jis atpirko savo krauju. O kad mes, krikščionys, mokėtume tarnauti! Prašykime Dievo pagalbos, kad įgyvendintume savo pasiryžimą išmokti tarnauti. Tik per tarnystę galima pažinti ir mylėti Kristų, kaip ir padėti kitiems Jį atrasti bei pamilti.

O kaip Jį parodysime sieloms? Savo pavyzdžiu. Savanoriškai tarnaudami Jėzui Kristui, turime tapti Jo liudytojais visuose savo darbuose, nes Jis yra mūsų gyvenimo Viešpats, vienintelė ir galutinė mūsų egzistencijos priežastis. Kai būsime savo tarnyste Jį paliudiję, sugebėsime mokyti ir žodžiais, remdamiesi doktrina. Šitaip darė ir pats Kristus: coepit facere et docere³⁶. Jis pirmiausia mokė veiksmais, o tik paskui skelbė savo dieviškąjį mokymą.

Jeigu norime tarnauti kitiems dėl Kristaus, turime būti labai žmogiški. Jeigu savo gyvenimą nužmoginsime, Dievas iš jo nieko nepastatys, nes Jis neskatina netvarkos, savanaudiškumo ar despotizmo. Turime visiems atleisti, visus pateisinti. Bet neteisybės nevadinsime teisingumu – nesakysime, kad Dievo įžeidimas nėra Dievo įžeidimas, kad blogis yra gėris. Bet, susidūrę su blogiu, neatsakysime blogiu, o greičiau pagrįstu mokymu ir gerais veiksmais blogį paskandinsime gerume³⁷. Štai kaip Kristus karaliaus mūsų ir aplinkinių žmonių sielose.

Kai kurie žmonės stengiasi pasaulyje sukurti taiką ir tuo pat metu nediegia savo širdyje Dievo meilės, nenori iš meilės Dievui tarnauti žmonėms. Kaipgi jie galėtų pasiekti taiką? Kristaus duodama taika yra Kristaus Karalystės taika, o mūsų Viešpaties Karalystė grindžiama dieviškosios meilės antplūdžiu ir šventumo troškimu, nuolankiu pasirengimu priimti malonę ir nuolatinėmis pastangomis kurti teisingumą.