Punktų sąrašas

Priminimas krikščioniui, kad jo gyvenimas neturi kitos prasmės, kaip tik paklusti Dievo valiai, nereiškia, jog jis skatinamas atsiskirti nuo kitų žmonių. Priešingai, Dievas mums duoda įsakymą mylėti kitus, kaip Jis Pats mylėjo mus²². Dažniausia tai reiškia gyventi su kitais ir būti lygiais su jais, atsiduoti Viešpaties tarnybai pasaulyje, kad visi geriau pažintų Dievo meilę; rodyti jiems, jog žemėje atsivėrė dieviškieji keliai.

Viešpats ne vien tik pasakė, kad Jis mus myli. Jis tai įrodė darbais. Nepamirškime, kad Jėzus Kristus tapo žmogumi, norėdamas išmokyti mus gyventi, kaip pridera Dievo vaikams. Prisiminkite „Apaštalų darbų“ įvadą, kuriame šventasis Lukas sako: Primum quidem sermonem feci de omnibus, o Theophile, quae caepit Iesus facere et docere²³ – aš pasakoju viską, kas svarbiausia, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir ko mokė. Jis atėjo mūsų mokyti, bet mokė veikdamas. Jis atėjo mokyti būdamas pavyzdingas Mokytojas. Jo elgesys yra pavyzdys mums.

Dabar, būdami priešais Kūdikėlį Jėzų, galime toliau tikrinti savo sąžinę. Ar esame pasirengę pamėginti savo gyvenimą padaryti pavyzdžiu broliams, kitiems žmonėms? Ar esame pasirengę būti kitu Kristumi? Neužtenka lūpomis ištarti „taip“. Aš tavęs klausiu dabar – kaip klausiu ir savęs: ar galima apie tave, pašauktą būti kitu Kristumi, pasakyti, kad tu atėjai facere et docere – daryti tai, ką darytų Dievo vaikas, dėmesingas Tėvo valiai? Ar galėtum paraginti visus kitus priimti gerąsias, kilniąsias, dieviškąsias ir žmogiškąsias atpirkimo vertybes? Ar kasdien būdamas pasaulio sūkuryje tu gyveni Kristaus gyvenimą?

Dirbti Dievo darbą nėra vien gražių žodžių žaismas. Tai kvietimas paaukoti save Meilei. Turime mirti sau, kad atgimtume naujai gyventi. Šitaip pakluso Jėzus Kristus, net iki kryžiaus mirties – mortem autem crucis. Propter quod et Deus exaltavit illum²⁴. Todėl Dievas Jį išaukštino. Jeigu paklusime Dievo valiai, kryžius reikš mūsų prisikėlimą ir išaukštinimą. Mūsų gyvenime žingsnis po žingsnio pildysis Kristaus gyvenimas. Apie mus bus galima pasakyti, kad stengėmės gyventi būdami gerais Dievo vaikais, kurie, nepaisydami savo silpnybių bei asmeninių klaidų, vaikščiojo darydami gera.

Ateinančią mirtį – o ji neabejotinai ateis – mes sveikinsime džiaugsmingai, kaip esu matęs šventai ją sutinkant daugybę paprastai gyvenančių žmonių. Ją pasitiksime džiaugsmingai: jeigu stengėmės būti panašūs į Kristų darydami gera – paklusdami ir nešdami kryžių, nepaisydami savo trūkumų – prisikelsime kaip Kristus, nes surrexit Dominus vere!²⁵ Viešpats tikrai prisikėlė!

Jėzus, tapęs vaiku, nugalėjo mirtį. Mąstykite apie tai. Dievo Sūnus nugalėjo dėl nusižeminimo, dėl savo paprastumo ir paklusnumo, sudievindamas kiekvieną paprastą žmonių gyvenimo dieną.

Toks yra Jėzaus Kristaus triumfas. Jis pakėlė mus į savo Dievo vaikų aukštumas, nusileisdamas iki mūsų žemiškumo, iki pat vaikiškumo.

Krikščionis žino, jog krikštu jis yra įskiepytas į Kristų. Sutvirtinimu jis yra įgalintas kovoti už Kristų. Per Kristaus kunigystę ir Jo karališkąją bei pranašišką tarnybą jis yra pašauktas veikti pasaulyje. Jis susivienija su Kristumi per Eucharistiją – vienybės ir meilės sakramentą. Kaip ir Kristus, jis turi gyventi dėl kitų žmonių, su meile žvelgdamas į visus ir į kiekvieną atskirai. O iš tiesų mylėdamas visą žmoniją.

Tikėjimas padeda mums pažinti, kad Kristus yra Dievas, kad Jis – mūsų Gelbėtojas; tikėjimas padeda susitapatinti su Kristumi ir elgtis taip, kaip elgdavosi Jis. Prisikėlęs Kristus išvaduoja Tomą iš dvejonių, parodydamas savo žaizdas ir tardamas: „Palaiminti, kurie tiki nematę.“¹⁵ O šventasis Grigalius Didysis komentuoja: „Čia Jis kalba apie mus, nes mes, nors kūniškai ir nematome, turime Jį dvasiškai. Mes būsime palaiminti tik tada, kai mūsų elgesys atitiks mūsų tikėjimą. Žmogus iš tikrųjų nėra tikintis, jeigu neįgyvendina to, kuo tiki. Štai kodėl šventasis Paulius kalba apie tuos, kurių tikėjimas reiškiasi tik žodžiais: ‚Jie skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais Jo išsigina‘ (Tit 1,16).“¹⁶

Neįmanoma atskirti Kristų Dievą Žmogų ir Dievą Atpirkėją. Žodis tapo kūnu ir atėjo į žemę, ut omnes homines salvi fiant¹⁷, kad išganytų visus žmones. Būdami pilni ydų ir riboti, vis dėlto esame kiti Kristūs, pats Kristus ir esame pašaukti tarnauti visiems žmonėms.

Turime ir vėl išgirsti šimtmečiais nesenstantį įsakymą. „Mylimieji, – rašo šv. Jonas, – aš jums nerašau naujo įsakymo, bet seną įsakymą, kurį nuo pradžios esate gavę. Tasai senas įsakymas yra mokslas, kurį jūs girdėjote. Ir vis dėlto rašau jums apie naują įsakymą, kuris tikras jame ir jumyse, nes tamsa traukiasi, o tikroji šviesa jau šviečia. Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje. Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje, ir jame nieko piktinančio nėra.“¹⁸

Viešpats atėjo skelbti visiems žmonėms taikos, gerosios naujienos ir gyvenimo. Ne vien turtingiesiems ir ne vien vargšams. Ne vien išmintingiems, ir ne vien paprastiems, bet visiems. Visiems broliams ir seserims, nes juk ir esame tie broliai ir seserys, vaikai to paties Tėvo – Dievo. Taigi yra tiktai viena rasė – Dievo vaikų rasė. Yra tiktai viena spalva – Dievo vaikų spalva. Taip pat yra tiktai viena kalba, be triukšmo prabylanti į širdį ir į protą, mokanti mus pažinti Dievą ir mylėti vienam kitą.

Nesunku suprasti nerimą ir rūpestį tų žmonių, kuriuos iš prigimties krikščioniška siela²⁹ skatina kovoti su asmeninėmis ir socialinėmis neteisybėmis, kylančiomis iš žmogaus širdies. Tiek šimtmečių žmonės gyvena vienas šalia kito, ir vis dar tiek neapykantos, tiek destrukcijos, tiek fanatizmo temdo akis, kurios nenori matyti, ir slegia širdis, kurios nenori mylėti!

Žemės gėrybės yra monopolizuotos saujelės žmonių, o pasaulio kultūra yra uzurpuota būrelio savanaudžių. Visur kitur matome duonos ir išminties alkį, o Dievo sukurtos ir dėl to šventos žmonių gyvybės yra traktuojamos vien daiktiškai arba statistiškai. Suprantu ir pritariu šiam nekantrumui, skatinančiam žvelgti į Kristų, nuolat kviečiantį mus praktiškai įgyvendinti Jo naująjį meilės įsakymą.

Kad ir kokios bebūtų mūsų gyvenimo aplinkybės, visos jos skleidžia dieviškąją žinią, prašančią su meile ir tarnystės dvasia atsiliepti kitiems. „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su Juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje.

Ir tars karalius stovintiems dešinėje: ,Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane!` Tuomet teisieji klaus: ,Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme? Ir atsakys jiems karalius: ,Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.‘“³⁰

Turime mokytis atpažinti mūsų pasitikti ateinantį Kristų, atpažinti Jį mūsų broliuose – kituose žmonėse. Jokio žmogaus gyvenimas nėra visiškai izoliuotas. Jis susipynęs su kitų žmonių gyvenimu. Joks vyras ar moteris nėra atskira eilutė ar posmas – visi sudarome vieną poemą, kurią rašo Dievas, kviesdamas mus laisvai bendradarbiauti.