Punktų sąrašas

Taikos ir džiaugsmo sėja

Ką turime daryti? Sakiau, jog nesistengiu analizuoti socialinių ar politinių krizių, kultūrinių nuosmukių ar žlugimų. Remdamiesi krikščioniško tikėjimo požiūriu į pasaulį, blogį tiksliai apibūdiname: tai yra Dievo įžeidimas. Krikščioniškas apaštalavimas nėra politinė programa arba kultūrinė alternatyva. Jis reiškia gėrio skleidimą, „užkrečiant“ kitus meilės virusu, sėjant ramybės ir džiaugsmo sėklą. Be abejonės, toks apaštalavimas visiems teikia dvasinę naudą: bus daugiau teisingumo, daugiau supratimo ir daugiau visapusiškos pagarbos tarp žmonių.

Aplink mus gyvena daugybė sielų. Neturime teisės būti kliūtimi jiems siekiant amžinosios laimės. Esame įpareigoti gyventi visavertį krikščionišką gyvenimą, tapti šventi, neišduoti Dievo ir visų, laukiančių iš krikščionio pavyzdžio ir tiesos.

Apaštalavimas remiasi kito asmens supratimu. Pabrėžiu, jog tikroji meilė veikiau yra supratimas nei davimas. Neslėpsiu, jog ir savo kailiu esu patyręs, ką reiškia būti nesuprastam. Visuomet stengiausi, kad kiti mane suprastų, bet vis atsirasdavo žmonių, regis, besistengiančių nesuprasti. Tai man teikia papildomą, labai praktišką ir svarbų motyvą suprasti visus. Visgi turėti tokią didelę, visiems atvirą širdį verčia ne atsitiktinis impulsas. Supratimo dvasia yra gero Dievo vaiko krikščioniškos meilės įrodymas. Viešpats nori, kad sąžiningai dalyvautume visuose žemiškose veiklose, kad visuose žemiškuose keliuose sėtume ne rauges, bet gerą brolybės, atlaidumo, santaikos, artimo meilės ir ramybės sėklą. Niekuomet nelaikykite savęs kieno nors priešu.

Krikščionis turi būti pasirengęs bet kada su bet kuo dalintis gyvenimu, kad tik savo brolius priartintų prie Jėzaus Kristaus. Jis turi noriai pasiaukoti kitiems ir nedaryti jokių išimčių, neskirstyti žmonių ir neklijuoti etikečių, kurių reikia prekėms ar sudžiovintiems vabzdžiams. Krikščionis negali atsiskirti nuo kitų, nes tada jo gyvenimas bus varganas ir savanaudiškas. Jis turi vadovautis principu: „Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau.“⁴²

O kad šitaip gyventume, o kad žinotume, kaip savo elgesį prisodrinti dosnumo, santarvės troškimo ir ramybės! Tuomet paskatintume kiekvieną žmogų imtis atsakomybės už jam skirtus laikinuosius uždavinius. Krikščionis pirmiausia turėtų ginti kitų žmonių laisvę, tuomet kartu apgintų ir savąją. Iš meilės jis turėtų priimti kitus tokius, kokie jie yra. Juk visi be jokios išimties turi silpnybių ir daro klaidų. Ir tik su Dievo malone įmanoma nugalėti blogį, išrauti rauges ir gyventi pagal žmogiškąjį ir krikščioniškąjį orumą.

Duona ir pjūtis: visų žmonių bendrystė

Jėzus, kaip minėjome pradžioje, yra sėjėjas, o dieviškąją sėją Jis vykdo per mus, krikščionis. Kristus suima grūdus savo sužeistomis rankomis, persunkia juos krauju, apvalo, išskaistina ir meta juos į pasaulio vagas. Jis vieną po kitos sėja sėklas, kad kiekvienas krikščionis savo aplinkoje galėtų paliudyti Viešpaties Mirties ir Prisikėlimo vaisingumą.

Jeigu esame Kristaus rankose, turime sugerti Jo gelbstintį Kraują ir leistis jo sviedžiami. Turime priimti savo gyvenimą tokį, kokio nori Dievas. Ir turime būti įsitikinę, jei sėkla nori duoti vaisių, ji privalo apmirti¹⁷. Tik paskui pasirodo daigai ir grūdai. O iš grūdų yra kepama duona, kurią Dievas paverčia Kristaus Kūnu. Šitaip dar kartą susijungiame su savo sėjėju Jėzumi. „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona.“¹⁸

Visuomet turėtume prisiminti, jog be sėjos nėra derliaus. Štai kodėl reikia dosniai sėti Dievo žodį, skelbti Kristų žmonėms, kad jie imtų Jo alkti. Corpus Christi – Kristaus kūno, gyvenimo Duonos – šventė yra gera proga pamąstyti apie žmonių kenčiamą alkį: tiesos, teisingumo, vienybės ir ramybės alkį. Ramybės alkio akivaizdoje turime kartoti šventojo Pauliaus mintį: Kristus yra mūsų sutaikinimas – pax nostra¹⁹. Tiesos troškimas turėtų priminti, kad Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas²⁰. Tiems kurie siekia vienybės, reikėtų akis į akį susitikti su Kristumi. Jis meldė, kad visi būtume consummati in unum²¹ – viena. Teisingumo alkis mus turi vesti prie pirminio taikos tarp žmonių šaltinio – prie žinojimo, kad visi esame vieno Tėvo vaikai, taigi broliai tarpusavyje.

Ramybė, tiesa, vienybė, teisingumas. Kaip kartais, rodos, sunku pašalinti tas santarvės tarp žmonių kliūtis! Ir vis dėlto mes, krikščionys, esame pašaukti įgyvendinti šį didį brolybės stebuklą, kad visi su Dievo malone galėtume gyventi krikščioniškai, nešdami „vieni kitų naštas“²², laikydamiesi meilės priesako, kuris yra tobulumo raištis ir įstatymo pilnatvė²³.