Punktų sąrašas

Panašiai atsitiko ir mums. Tikrai įstengtume rasti savo šeimoje, tarp draugų ir pažįstamų – ką jau kalbėti apie platesnę aplinką – daug vertesnių už save žmonių, kuriuos galėtų pašaukti Kristus. Taip, greta yra daug paprastesnių ir išmintingesnių, įtakingesnių ir svarbesnių, dėkingesnių ir dosnesnių žmonių.

Mąstydamas apie tai, šiek tiek susigėstu. Bet taip pat suprantu, kad žmogiškoji logika neįstengia paaiškinti malonės veikimo. Dievas paprastai nori pasinaudoti netobulais įrankiais, kad būtų aiškiai matomas Jo rankų prisilietimas. Šventasis Paulius su jauduliu prisimena savo pašaukimą: „O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man. Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią.“¹⁵ Taip rašo Paulius Tarsietis, kurio asmenybė ir uolumas ypatingai išsiskleidė istorijos eigoje.

Kaip jau minėjau, nieko nesame nusipelnę. Mūsų pašaukimo pamatas kyla iš mūsų pačių menkystės supratimo. Turime suvokti, kad viskas yra Dievo veltui duotos dovanos: ir šviesa, kuri apšviečia mūsų sielas (tai tikėjimas), ir meilė, kuria mylime (antgamtinė meilė), ir troškimas, kuris mus palaiko (viltis). Jeigu liautumėmės augę nuolankumu, greitai pamirštume tikslą, dėl kurio mus išsirinko Dievas: ut essemus sancti – kad siektume asmeninio šventumo.

Būdami nuolankūs galime suprasti visą dieviškojo pašaukimo stebuklą. Kristaus ranka paima mus tarsi kviečius iš lauko, o sėjėjas sužeistame delne sutrina tuos grūdus. Kristaus kraujas nuplauna sėklas ir subrinkina. Tada Viešpats jas išbarsto į vagas, o nugrimzdusios į dirvą ir apmirusios šios sėklos taps gyvenimu, pasidaugins ir atgims tūkstančiais auksinių grūdelių.

Tikėjimo kelias

Susitapatinti su Kristumi nėra lengva. Tačiau tai nėra ir sunku, jeigu gyvensime, kaip esame Viešpaties mokomi, jeigu kasdien semsimės jėgų iš Jo žodžio, jeigu pripildysime savo gyvenimą sakramentinės realybės – Eucharistijos, kurią Jis įsteigė mums sustiprinti. Tuomet krikščioniškas kelias, kaip mano krašte apdainuojama vienoje dainoje, atrodys tinkamas eiti. Dievas mus pašaukė aiškiai ir vienareikšmiškai. Kaip ir išminčiai, mes pamatėme žvaigždę, tapusią mūsų sielos dangaus šviesa ir vedliu.

„Mes matėme užtekant Jo žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti.“⁴ Tą patį patyrėme ir mes. Ir mes savo sieloje pastebėjome naują, vis stiprėjančią šviesą: troškimą gyventi visapusišką krikščionišką gyvenimą. Kitaip sakant, tai yra didžiulis noras rimtai žvelgti į Dievą. Jeigu kiekvienas iš mūsų papasakotų, kaip pajuto savo antgamtinį pašaukimą, visi nutartume, kad visa tai buvo dieviška. Tad padėkokime Dievui Tėvui, Dievui Sūnui, Dievui Šventajai Dvasiai ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai, per kurią mums ateina visokeriopa dangiškoji palaima. Padėkokime už šią dovaną, kuri kartu su tikėjimu yra didžiausias dalykas, kokį Viešpats gali suteikti savo kūriniui. Tai apibrėžtas troškimas pasiekti Dievo meilės pilnatvę, įsitikinimas, jog, vykdant mūsų socialinius ir profesinius uždavinius, šventumas yra ne tik įmanomas, bet ir būtinas.

Pažiūrėkite, kaip švelniai Viešpats kviečia mylinčio žmogaus žodžiais: „pašaukiau tave vardu – tu esi mano.“⁵ Dievas, kuris yra grožis, didybė ir išmintis, pareiškia, kad mes esame Jo, kad Jis mus pasirinko kaip begalinės meilės objektą. Mums reikia tvirtai tikėjimu paremto gyvenimo, kad nepaleistume iš rankų Apvaizdos patikėto stebuklo. Tokio tikėjimo, kokį turėjo išminčiai, įsitikinimo, kad nei dykuma, nei audros, nei oazių ramybė nesulaikys mūsų nuo tikslo vykti į amžinąjį Betliejų: nuo mūsų siekio gyventi vienybėje su Dievu.

Tikėjimo kelias yra aukos kelias. Krikščioniškasis pašaukimas nereiškia, jog turime keisti savo vietą šiame pasaulyje, tačiau reikalauja atmesti visa, kas galėtų trukdyti mylėti Dievą.

Suspindusi šviesa tėra tik pradžia. Turime sekti ja, jeigu norime, kad ta šviesa taptų kaip žvaigždė, o paskui – ir kaip saulė. Šventasis Jonas Auksaburnis rašo: „Kol išminčiai buvo Persijoje, jie matė tik žvaigždę. Tačiau, iškeliavę iš savo tėvynės, jie išvydo teisingumo Saulę. Galima sakyti, jeigu jie būtų pasilikę savo šalyje, žvaigždės nebebūtų regėję. Todėl ir mes paskubėkime, ir net jeigu visi norėtų pastoti mums kelią, bėkime į Vaikelio namus.“⁶

Pašaukimo tvirtumas

„Mes matėme užtekant Jo žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti! Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė.“⁷ Ši scena kartojasi ir šiandien. Yra žmonių, kurie stebisi susidūrę su Dievo didybe ar sutikę žmogų, giliai žmogiškai ir tikrai krikščioniškai apsisprendusį gyventi pagal tikėjimo reikalavimus. Jų nuostaba net virsta skandalu. Jie, rodos, nepajėgia priimti tikrovės, peržengiančios jų žemiško suvokimo ribas. Jie abejingai šaiposi iš kilnių veiksmų, kuriuos daro išgirdusieji Viešpaties kvietimą. Juos gąsdina toks pasišventimas ir kartais jie tampa net patologiški, nes daro visa, ką įmanydami, kad sukliudytų šiam visiškai laisvam, šventam bei sąžiningam pasiryžimui.

Galiu paliudyti keletą tokių atvejų – tų savotiškų ir visuotinių nusiteikimų prieš tuos, kurie įsipareigojo savo gyvenimą paaukoti Dievo ir žmonių tarnystei. Kai kurie žmonės mano, kad Dievas turėtų paprašyti jų leidimo pasirinkdamas ką nors į tarnystę. Matyt, jie mano, jog žmogus nėra visiškai laisvas į tokį Meilės kvietimą vienareikšmiškai atsakyti „taip“ arba „ne“. Taip mąstantiems žmonėms antgamtinis kiekvienos sielos gyvenimas yra antrinis dalykas. Jie mano, kad jo reikia paisyti, tačiau tik po to, kai bus patenkinti smulkūs patogumai ir žmogiškasis savanaudiškumas. Jeigu šitaip būtų, kas tuomet liktų iš krikščionybės? Ar mylinčių, bet ir reiklių Jėzaus žodžių tereikia tik pasiklausyti? O gal svarbiau išgirdus įgyvendinti juos? Juk Jis pasakė: „būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“⁸

Viešpats kreipiasi į visus žmones, kad išeitų Jo pasitikti ir taptų šventaisiais. Jis kviečia ne tik protingus ir galingus išminčius. Iš pradžių Jis pasiuntė ne žvaigždę, bet vieną iš savo angelų Betliejaus piemenims⁹. Turtingi ar vargšai, išmintingi ar ne itin – visi turi puoselėti nuolankią širdies nuostatą, leidžiančią išgirsti Dievo balsą.

Imkime Erodo atvejį. Jis buvo tarp šio pasaulio galingųjų ir galėjo naudotis išmintingų žmonių patarimais. „Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas.“¹⁰ Jo galia ir mokslai nepadėjo atpažinti Dievo. Galia ir mokslas suakmenėjusioje širdyje tebuvo tik blogio įrankis – bergždžias troškimas sunaikinti Dievą, paniekinant nekaltų vaikų gyvybes.

Vėl atverskime šventąją Evangeliją. „Tie jam atsakė: Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį.“¹¹

Neturėtume pro pirštus žvelgti į šias Dievo gailestingumo apraiškas. Tas, kuris ruošėsi atpirkti pasaulį, gimė mažame nereikšmingame kaimelyje. Šventasis Raštas atkakliai mums kartoja, jog Dievas nepaiso asmens rango¹². Kviesdamas sielą gyventi visiškoje tikėjimo darnoje, Jis nekreipia dėmesio į tokius dalykus kaip turtai, nuopelnai, kilmė ar geriausias išsimokslinimas. Dievo pašaukimas yra pirmesnis negu visi nuopelnai. „Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo Kūdikis.“¹³

Pirmiausia – pašaukimas. Dievas mus myli dar mums nežinant, kaip į Jį kreiptis, ir Jis įdiegia mumyse meilę, kuria galime atsiliepti į Jo pašaukimą. Tėviškas Dievo gerumas eina mūsų pasitikti¹⁴. Mūsų Viešpats nėra vien tik teisingas. Daug daugiau – Jis yra gailestingas. Jis nelaukia, kol mes kreipsimės į Jį. Jis pats imasi iniciatyvos su aiškiais tėviško švelnumo ženklais.

Juozapo ir Jėzaus bendravimas

Man patinka kartoti jaudinantį kreipinį į šventąjį Juozapą, kurį pati Bažnyčia siūlo kaip vieną iš pasiruošimo Mišioms maldų: „Šventasis Juozapai, palaimintas ir laimingas žmogau, kuriam buvo leista regėti ir girdėti Dievą, kurį veltui geidė matyti ir girdėti daugelis karalių, o tu galėjai ne tik Jį regėti ir girdėti, bet ir nešioti Jį ant savo rankų, bučiuoti Jį, rengti Jį ir prižiūrėti, melski už mus.“²⁰ Ši malda padės mums apžvelgti paskutinę temą, kurią norėčiau šiandien aptarti – švelnų Juozapo elgesį su Jėzumi.

Šventajam Juozapui gyvenimas su Jėzumi buvo nuolat pasikartojantis savo pašaukimo įsisąmoninimas. Jau minėjome tuos pirmuosius prieštarų pilnus metus: šlovė ir bėgimas, išminčių didybė ir prakartėlės skurdas, angelų giesmė ir žmonijos tyla. Atėjus metui Kūdikį apipjaustyti šventykloje, Juozapas, nešinas kuklia dviejų balandžiukų auka, išgirsta, kaip Simeonas ir Ona skelbia Jėzų Mesiju. „Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie Jį kalbama“²¹, – sako šventasis Lukas. Vėliau, kai Vaikas lieka Marijai ir Juozapui nepažįstamoje Jeruzalėje, kai jie randa Jį po trijų dienų ieškojimo, tas pats evangelistas mums sako, kad „gimdytojai labai nustebo“²².

Juozapas nustebęs. Jis netgi apstulbęs. Dievas pamažu atskleidžia savo planus, o Juozapas stengiasi juos suprasti. Kaip ir kiekviena siela, trokštanti artimai sekti Jėzų, Juozapas greitai supranta negalintis būti tingus ir vien inertiškai pareigingas. Dievui negana to, kad mes sustotume, pasiekę tam tikrą lygį. Jis nenori, kad mes užmigtume ant laurų. Dievas visada prašo daugiau ir Jo keliai – ne žmonių keliai. Šventasis Juozapas geriau negu bet kas kitas prieš jį ar po jo išmoko iš Jėzaus būti budrus, kad atpažintų Dievo stebuklus, gyventų atvira siela bei širdimi.