Punktų sąrašas

Atsiliepti Dievui

Šioje Dievo gailestingumo apsuptyje skleidžiasi krikščionio egzistencija. Jo pastangomis kuriama erdvė, kurioje privalu elgtis, kaip dera Dievo vaikui. Kokios gi yra svarbiausios priemonės, norint atsiliepti į šį pašaukimą? Šiandien nurodyčiau dvi, kurios yra lyg gyvosios krikščioniškojo elgesio ašys: vidinis gyvenimas ir doktrininis ugdymas – gilus tikėjimo išmanymas.

Pirmiausia – vidinis gyvenimas. Kaip dar maža tų, kurie iš tiesų tai supranta! Išgirdę apie vidinį gyvenimą, daugelis įsivaizduoja šventovės tamsą ir kažkokių neįprastų zakristijų atmosferą. Daugiau negu ketvirtį amžiaus aiškinu, jog taip nėra. Aš kalbu apie vidinį gyvenimą miesto šurmulyje paprastų krikščionių, neužsisklendusių nuo kitų; krikščionių, sutinkamų gatvėje, darbe, šeimoje ar laisvalaikio metu, ištisą dieną prisimenančių Jėzų. O kas gi tai, jei ne nuolatinės maldos gyvenimas? Argi ne tiesa, kad ir tu esi pajutęs poreikį tiesiog tapti maldos siela, sieki bendrystės su Dievu, savęs sudievinimo? Tai ir yra krikščioniškasis tikėjimas ir šitai visada suprato maldingos sielos: „Tas žmogus tampa Dievu, – rašo Klemensas Aleksandrietis, – kuris myli tai, ką myli Dievas.“⁴¹

Iš pradžių bus sunkoka. Prireiks pastangų, norint kreiptis į Dievą, dėkoti Jam už didžiausią tėvišką atjautą. Nors tai nėra sentimentai, bet po truputį Dievo meilę pajusime tarsi neabejotinus sielos virpesius. Tai mylintis Kristus ateina įkandin mūsų: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi.“⁴² Kaip klostosi tavo maldos gyvenimas? Ar per ištisą dieną nepajunti noro pasišnekėti su Juo ilgiau? Ar nesušnabždi tuomet Jam, kad vėliau pasakysi viską, vėliau apie tai pasikalbėsi?

Tais tik bendrystei su Viešpačiu skirtais momentais mūsų širdys išsiplečia, valia sustiprėja, o protas malonės veikimu žmogiškąją tikrovę pripildo antgamtinio turinio. Visa tai sukelia aiškius praktinius pasiryžimus: troškimą pagerinti savo elgesį, jautriai ir meiliai bendrauti su visais žmonėmis, o krikščioniškoje kovoje už meilę ir ramybę grumtis taip, kaip tai darytų geras, rezultato siekiantis atletas.

Malda tuomet tampa nepertraukiama, kaip širdies dūžiai, kaip mūsų pulsas. Be tokios tiesioginės akistatos su Dievu negali būti kontempliatyvaus gyvenimo. O be kontempliatyvaus gyvenimo mūsų darbas Kristui beveik nieko nevertas, nes, jei Viešpats namo nestato, tuščiai statytojai vargsta⁴³.

Palankus metas

Exhortamur ne in vacuum gratiam Dei recipiatis¹¹ – norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui! Per šią Gavėnią mūsų sielose dieviškoji malonė gali išaugti, jeigu tik neužversime jai širdies durų. Turime būti tinkamai nusiteikę, iš tiesų norėti pasikeisti ir nežaisti su Dievo malone.

Nemėgstu kalbėti apie baimę, nes krikščionį skatina Dievo meilė, kurią mums parodė Kristus ir kuri moko mylėti visus žmones ir visa, kas sukurta. Tačiau reikia rimtai kalbėti apie atsakomybę. „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas“¹², – įspėja mus apaštalas Paulius.

Turime apsispręsti. Neišeina deginti dviejų žvakių, kaip, liaudiškai tariant, esame linkę daryti: vieną šventajam Mykolui, kitą – velniui. Žvakę, deginamą velniui, reikia užpūsti: savo gyvenimu turime visiškai atsiduoti Dievo tarnybai. Jeigu mūsų noras šventėti nuoširdus, jeigu pakankamai nuolankiai atsiduodame į Dievo rankas, judėsime pirmyn, nes Dievas visuomet pasirengęs suteikti savo malonę, ypač šiuo metu. Malonę iš naujo atsiversti ir sustiprinti krikščioniškąjį gyvenimą. Negalime žvelgti į šią Gavėnią vien kaip į eilinį liturginį ciklą. Tai unikalus dieviškosios pagalbos laikas: turime ją priimti. Jėzus eina pro šalį ir tikisi esminio mūsų pasikeitimo būtent šiandien, būtent dabar.

Ecce nunc tempus acceptabile, ecce nunc dies salutis¹³ – štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena. Vėl girdime gerąjį Ganytoją švelniai mus kviečiantį: Ego vocavi te nomine tuo.¹⁴ Kiekvieną iš mūsų Jis šaukia vardu. Taip kreipiasi tik tie, kurie labai myli. Jėzaus švelnumas mums yra nenusakomas žodžiais.

Kartu pagalvokime apie Jėzaus meilės mums stebuklą. Viešpats ateina mūsų pasitikti, Jis laukia mūsų taip, kad negalime Jo nepamatyti. Jis pašaukia kiekvieną asmeniškai. Jis kalba apie mūsų reikalus, kurie taip pat yra ir Jo reikalai. Jis žadina mūsų sąžinę atgailauti ir dosniai atveria ją, įspausdamas sielose ištikimybės troškimą bei norą būti Jo mokiniais. Pakanka išgirsti šiuos nuoširdžius malonės žodžius, skambančius kaip mylintis priekaištas, kad iškart suprastume, jog Viešpats nepamiršo mūsų per visą tą laiką, kai dėl savo kaltės į Jį nekreipėme dėmesio. Kristus myli mus visus neišsemiamu Jo dieviškosios širdies švelnumu.

Žiūrėkite, kaip atkakliai Jis kartoja: „Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną.“¹⁵ Kadangi Jis šaukia tave, pažada tau šlovę, savo meilę ir tau ją atiduoda tinkamu metu, tai susimąstyk ir tu. Ką duosi Viešpačiui? Kaip tu rengiesi atsiliepti? Kaip atsiliepsi į šią išeinančią mūsų pasitikti Jėzaus meilę?

Ecce nunc dies salutis – išsigelbėjimo diena yra čia pat. Mus pasiekė gerojo Ganytojo kvietimas: ego vocavi te nomine tuo – pašaukiau tave vardu. Kadangi už meilę atsilyginama meile, turime atsiliepti: ecce ego quia vocasti me¹⁶ – štai aš, nes mane pašaukei. Nutariau neleisti šiai Gavėniai išnykti tarsi lietaus lašams ant akmenų, nepaliekant jokio pėdsako. Leisiuosi jos permerkiamas ir perkeičiamas. Atsiversiu, vėl kreipsiuosi į Viešpatį ir mylėsiu Jį taip, kaip Jis nori būti mylimas.

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.“¹⁷ Šventasis Augustinas komentuoja: „Ar dar lieka tavo širdyje vietos savimeilei? Kas lieka iš jūsų sielos, iš jūsų proto? Viešpats reikalauja visko. Tas, kuris tave sukūrė, reikalauja atsiduoti visiškai.“¹⁸

Po tokio meilės patvirtinimo turime elgtis kaip mylintys Dievą. In omnibus exhibeamus nosmetipsos sicut Dei ministros¹⁹ – visa kuo pasirodykime Viešpaties tarnai. Jeigu atsiduosi taip, kaip Jis nori, malonė perkeis tavo profesinį elgesį, darbą, pastangas sudievinti žmogiškuosius dalykus – tiek didelius, tiek mažus. Meilė viskam suteiks naują matmenį.

Tačiau atminkime, kad būti Dievo tarnais nėra lengvas dalykas. Šio sekmadienio Mišių tekste – šventojo Pauliaus laiške sakoma, kad nepamirštume sunkumų, kad visu kuo pasirodytume „Dievo tarnai, didžiai kantrūs sielvartuose, negandose, suspaudimuose, plakimuose, kalėjimuose, sąmyšiuose, sunkiuose darbuose, budėjimuose, badavimuose; pasirodytume tyrumu, išmintimi, pakantumu, gerumu, Šventąja Dvasia, neveidmaininga meile, tiesos žodžiu, Dievo jėga“²⁰.

Veikdami įvairiose situacijose turime elgtis kaip Dievo tarnai, žinodami, jog Viešpats yra su mumis, kad esame Jo vaikai. Turime įsisąmoninti šį dieviškąjį mūsų gyvenimo pamatą ir pagal jį elgtis.

Šie apaštalo žodžiai turėtų džiuginti, nes jie yra jūsų – paprastų krikščionių – pašaukimo patvirtinimas. Krikščionių, gyvenančių pasaulio sūkuryje su kitais sau lygiais žmonėmis, besidalijančių troškimais, džiaugsmais ir rūpesčiais. Visa tai ir yra dieviškasis kelias. O Dievas jūsų prašo visuomet elgtis taip, kaip dera Jo vaikams ir tarnams.

Paprastos gyvenimo aplinkybės taps dievišku keliu, jeigu iš tiesų pasikeisime, jeigu atsiduosime. Šventasis Paulius taip pat kalba grėsmingais žodžiais. Jis įspėja, kad krikščionio gyvenimas bus sunkus, pilnas rizikos ir nuolatinės įtampos. O kaip iškraipydavo krikščionybę tie, kurie mėgindavo iš jos padaryti tik patogų kelią! Bet lygiai taip pat nukryptume nuo tiesos, jeigu galvotume, kad šis gilus bei rimtas gyvenimas, realiai apimantis visus žmogiškosios egzistencijos sunkumus, tėra tik sielvartas, priespauda arba baimė.

Krikščionis yra realistas. Antgamtinis ir žmogiškasis realizmas padeda priimti visas gyvenimo ypatybes: liūdesį ir džiaugsmą, savo ir kitų žmonių kančias, tikrumą ir abejones, dosnumą ir polinkį į savanaudiškumą. Visa tai patirdamas krikščionis remiasi žmogiška pilnatve ir iš Dievo gaunama tvirtybe.

Visgi mūsų tyko galingas priešas, trukdantis įkūnyti Kristaus mokymą. Šis priešas yra puikybė, kuri vis didėja, jeigu po kiekvienos nesėkmės ar pralaimėjimo nesistengiame išvysti gailestingojo ir geradario Dievo piršto. Tada siela lieka šešėliuose, liūdnoje tamsoje ir mano esanti prapuolusi. Vaizduotė kuria visokiausias kliūtis, kurios neturi jokio rimto pagrindo ir tuoj pranyktų, jei į jas pažvelgtume su truputėliu nuolankumo. Veikiama puikybės ir įaudrintos vaizduotės siela kartais pati susikuria ištisas Kalvarijos kančias. Tačiau tose kančiose nėra Kristaus, nes mūsų Viešpatį visada lydi džiaugsmas ir ramybė, net tada, kai siela yra žaizdota ir apsupta tamsybių.

Yra dar vienas veidmainiškas mūsų šventumo priešas: tai galvojimas, jog vidinėje kovoje turime įveikti didžiules išorės kliūtis – lyg ugnimi alsuojančius slibinus. Tai irgi puikybės požymis. Mes pasirengę kovoti, bet norime tai daryti triukšmingai, aidint trimitams ir plevėsuojant vėliavoms.

Privalome suprasti, kad uolos didžiausias priešas yra ne kirtiklis arba koks nors kitas įrankis, kad ir koks aštrus jis bebūtų. Ne. Baisiausias priešas yra nuolatinė vandens tėkmė, kuri lašas po lašo skverbiasi gilyn, kol suardo uolos pagrindą. O didžiausias pavojus krikščioniui – tai nepaisyti nedidelių, bet labai svarbių kovų, nuolat ir pamažu paveikiančių sielą. Atsisakydama dalyvauti šiuose smulkiuose susirėmimuose, ji gali pasidaryti silpna, suaižėjusi, abejinga, nebejautri Dievo kvietimui.

Pasiklausykime Viešpaties: „Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir didžiuose dalykuose.“¹¹ Jis mums primena: nepaliaujamai kovok su vadinamaisiais menkniekiais, kurie, mano akimis, yra svarbūs dalykai; laiku vykdyk savo pareigas; šypsokis visiems, stokojantiems linksmumo, net jei tavo sieloje skausmas; be išsisukinėjimų paskirk pakankamai laiko maldai; atsiliepk į kiekvieną pagalbos prašymą; elkis ne tik teisingai, bet nepamiršk ir artimo meilės.

Kasdien viduje jaučiame panašius meilės veiksmus, tyliai raginančius pranokti save tose antgamtinių varžybų su pačiais savimi treniruotėse. Tegul Dievo šviesa padeda mums suvokti Jo nurodymus. Tegul Jis padeda mums kovoti ir pasiekti pergalę. Tegul Jis nepalieka mūsų, kai paslystame, nes tuomet visada sugebėsime atsikelti ir sugrįžti į kovą.

Negalime sustoti. Viešpats mūsų prašo kovoti kaskart intensyviau, kaskart giliau, kaskart visapusiškiau. Esame įpareigoti pranokti save, nes šių rungtynių vienintelis tikslas – pasiekti dangaus šlovę. O jeigu nepasieksime dangaus, visa kita bus beprasmiška.