Punktų sąrašas

Šventasis Jonas rašo, jog dar vienas mūsų priešas yra akių geismas, šis giliai įsišaknijęs godumas, verčiantis mus branginti tik tai, ką galime paliesti. Tokio geismo apimtos akys yra įsistebeilijusios į žemiškus dalykus ir todėl visiškai aklos antgamtinei tikrovei. Taigi šiuos Šventojo Rašto žodžius galime suprasti ne tik kaip godulį materialiems dalykams, bet ir kaip iškreiptą žvilgsnį, skatinantį mus visa, ką matome aplink – kitus žmones, mūsų gyvenimo ir laikmečio aplinkybes – vertinti grynai žmogiškuoju požiūriu.

Tuomet sielos įžvalga atbunka. Protas skelbiasi esąs pajėgus viską suprasti be Dievo pagalbos. Tai subtili pagunda, kylanti iš intelekto galių, kurias Dievas, Mūsų Tėvas, suteikė žmogui, kad šis galėtų Jį laisvai pažinti ir mylėti. Suviliotas šios pagundos žmogaus protas iškelia save į visatos centrą ir, apimtas savimeilės „būti kaip dievai“²², atsuka nugarą Dievo meilei. Šitaip mūsų egzistencija gali besąlygiškai patekti į rankas trečiojo priešo – superbia vitae – gyvenimo puikybės. Nekalbu tik apie trumpalaikę tuštybę ar savimeilę, turiu omenyje visa apimančią puikybės būseną. Neapgaudinėkime savęs – tai didžiausia iš visų blogybių, kiekvieno mūsų neteisingo žingsnio pagrindas. Kova su puikybe turi būti nuolatinė, nes, kaip kažkas pagrįstai ir išraiškingai yra pasakęs, puikybė išnyksta tik praėjus dvidešimt keturioms valandoms po žmogaus mirties. Būtent tai yra fariziejaus puikybė, kurios Dievas negali pateisinti, nes ji skatina atsiremti į žmogaus pasitenkinimo savimi sieną. Būtent šitoks išdidumas ragina niekinti kitus žmones, valdyti ir skriausti aplinkinius. Nes „Puikybę lydi gėda“²³.

Jis išpildė Dievo, savo Tėvo, valią

Visiškai neperdedu teigdamas, kad Jėzus tebeieško vietos pailsėti mūsų širdyse. Turime prašyti atleidimo už savo pačių aklumą ir nedėkingumą. Turime prašyti Jo malonės, kad niekuomet daugiau neužvertume Jam savo sielos vartų.

Viešpats neslepia to, jog paklusnumas visa širdimi Dievo valiai reikalauja atsižadėti ir pasiaukoti. Meilė neprašo sau teisių, ji siekia tik tarnauti. Pirmasis šiuo keliu nuėjo Kristus. Jėzau, kaip Tu paklusai? Usque ad mortem, mortem autem crucis²⁰ – iki mirties, iki kryžiaus mirties. Mums reikia išsivaduoti iš savęs. Turime sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad prarastume jį dėl Dievo ir sielų meilės. „Taigi tu norėjai ramaus gyvenimo. Bet Dievas norėjo kitaip. Egzistuoja dvi valios: tavo valia turi būti ištaisyta, kad sutaptų su Dievo valia; nenorėk iškreipti Dievo valios, kad ji prisitaikytų prie tavo valios.“²¹

Buvau labai laimingas, matydamas tiek daug sielų, rizikuojančių savo gyvenimu kaip Tu, Viešpatie, usque ad mortem – iki mirties vykdančių tai, ko jų prašė Dievas. Jie visus savo troškimus ir profesinį darbą skyrė Bažnyčios tarnybai, žmonių gerovei.

Mokykimės paklusti, mokykimės tarnauti. Nėra geresnio būdo karaliauti, kaip norėti laisvai atsiduoti ir būti naudingam kitiems. Kai jaučiame viduje tvinkstantį išdidumą, verčiantį save laikyti antžmogiais, žinokime, kad atėjo metas pasakyti „ne“. Mes turime triumfuoti tik nuolankumu. Tik šitaip susitapatinsime su Kristumi ant Kryžiaus – ne niūriai priešindamiesi, bet džiaugdamiesi. Nes džiaugsmas, kylantis iš savęs užmiršimo, yra geriausias meilės įrodymas.

Nesibaigianti kova

Krikščioniškoji kova yra nenutrūkstanti, nes vidinis gyvenimas yra nuolat pasikartojanti pradžia. Ši kova mus saugo nuo išdidaus manymo, kad jau esame tobuli. Neišvengsime kelyje pasitaikančių sunkumų, nes, nesusidūrę su kliūtimis, būsime ne iš kūno ir kraujo. Visuomet turėsime aistrų, kurios trauks žemyn, ir visuomet turėsime gintis nuo jų stipresnio ar silpnesnio siautulio.

Neturėtume tad stebėtis aptikę savo kūne ir sieloje išdidumo, gašlumo, pavydo, tingėjimo, noro kitus valdyti daigų. Tai įsisenėjęs blogis, nuolat patvirtinamas mūsų patirties. Šio vidinio sporto išeities taškas, siekiant laimėti bėgimą Tėvo namų link, yra pačios paprasčiausios ir įprastinės aplinkybės. Šventasis Paulius sako: „Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas.“⁸

Krikščioniui, norinčiam pradėti kovą arba siekiančiam jos išvengti, nereikia laukti išorinių ženklų ir malonių vidinių potyrių. Vidinį gyvenimą sudaro ne jausmai, bet dieviška malonė, pasiryžimas ir meilė. Visi mokiniai gebėjo sekti Kristų Jo triumfo dieną Jeruzalėje, bet beveik visi Jį paliko gėdingą kryžiaus valandą.

Pasiryžus iš tiesų mylėti, reikia būti stipriam ir ištikimam. Širdis turi būti sutvirtinta tikėjimo, vilties ir dieviškosios meilės. Tik nepastovūs ir paviršutiniški žmonės kaprizingai kaitalioja savo meilės objektą: tai net nėra meilė, o paprasčiausias savanaudiškumo vaikymasis. Kai tikrai mylima, visa susilieja į darnią visumą – gebama atsiduoti, pasiaukoti ir išsižadėti savęs. Tas atsidavimas, pasiaukojimas ir atsižadėjimas kartu su skausmingais sunkumais mums teikia laimę ir džiaugsmą. Džiaugsmą, kurio niekas negali iš mūsų atimti.

Šiose vadinamose meilės varžybose mūsų neturėtų labai slėgti nuopuoliai, net ir labai dideli, jeigu gailėdamiesi ir tvirtai pasiryžę pasitaisyti grįžtame pas Dievą per Atgailos sakramentą. Krikščionis nėra neurotiškas savo gerų darbelių kolekcionierius. Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, sujaudino ir nupuolusio Petro atgaila, ir Jono nekaltumas bei ištikimybė. Jėzus supranta mūsų silpnumą ir tarsi įkalnėn mus traukte traukia prie savęs. Jis nori, kad stengtumės kasdien palypėti bent truputį. Jis ieško mūsų taip, kaip ieškojo Emauso mokinių, kai išėjo jų pasitikti. Jis ieškojo Tomo, davė jam paliesti pirštais atviras savo šono ir rankų žaizdas. Jėzus Kristus visada laukia mūsų, sugrįžtančių pas Jį būtent dėl to, kad supranta mūsų silpnumą.

Visgi mūsų tyko galingas priešas, trukdantis įkūnyti Kristaus mokymą. Šis priešas yra puikybė, kuri vis didėja, jeigu po kiekvienos nesėkmės ar pralaimėjimo nesistengiame išvysti gailestingojo ir geradario Dievo piršto. Tada siela lieka šešėliuose, liūdnoje tamsoje ir mano esanti prapuolusi. Vaizduotė kuria visokiausias kliūtis, kurios neturi jokio rimto pagrindo ir tuoj pranyktų, jei į jas pažvelgtume su truputėliu nuolankumo. Veikiama puikybės ir įaudrintos vaizduotės siela kartais pati susikuria ištisas Kalvarijos kančias. Tačiau tose kančiose nėra Kristaus, nes mūsų Viešpatį visada lydi džiaugsmas ir ramybė, net tada, kai siela yra žaizdota ir apsupta tamsybių.

Yra dar vienas veidmainiškas mūsų šventumo priešas: tai galvojimas, jog vidinėje kovoje turime įveikti didžiules išorės kliūtis – lyg ugnimi alsuojančius slibinus. Tai irgi puikybės požymis. Mes pasirengę kovoti, bet norime tai daryti triukšmingai, aidint trimitams ir plevėsuojant vėliavoms.

Privalome suprasti, kad uolos didžiausias priešas yra ne kirtiklis arba koks nors kitas įrankis, kad ir koks aštrus jis bebūtų. Ne. Baisiausias priešas yra nuolatinė vandens tėkmė, kuri lašas po lašo skverbiasi gilyn, kol suardo uolos pagrindą. O didžiausias pavojus krikščioniui – tai nepaisyti nedidelių, bet labai svarbių kovų, nuolat ir pamažu paveikiančių sielą. Atsisakydama dalyvauti šiuose smulkiuose susirėmimuose, ji gali pasidaryti silpna, suaižėjusi, abejinga, nebejautri Dievo kvietimui.

Pasiklausykime Viešpaties: „Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir didžiuose dalykuose.“¹¹ Jis mums primena: nepaliaujamai kovok su vadinamaisiais menkniekiais, kurie, mano akimis, yra svarbūs dalykai; laiku vykdyk savo pareigas; šypsokis visiems, stokojantiems linksmumo, net jei tavo sieloje skausmas; be išsisukinėjimų paskirk pakankamai laiko maldai; atsiliepk į kiekvieną pagalbos prašymą; elkis ne tik teisingai, bet nepamiršk ir artimo meilės.

Kasdien viduje jaučiame panašius meilės veiksmus, tyliai raginančius pranokti save tose antgamtinių varžybų su pačiais savimi treniruotėse. Tegul Dievo šviesa padeda mums suvokti Jo nurodymus. Tegul Jis padeda mums kovoti ir pasiekti pergalę. Tegul Jis nepalieka mūsų, kai paslystame, nes tuomet visada sugebėsime atsikelti ir sugrįžti į kovą.

Negalime sustoti. Viešpats mūsų prašo kovoti kaskart intensyviau, kaskart giliau, kaskart visapusiškiau. Esame įpareigoti pranokti save, nes šių rungtynių vienintelis tikslas – pasiekti dangaus šlovę. O jeigu nepasieksime dangaus, visa kita bus beprasmiška.

Tapti Dievo meilės vaikais

Susimąstykime apie tai. Juk tatai gali padėti suprasti ne vieną svarbų dalyką. Marijos paslaptis leidžia suvokti, kad, norėdami prisiartinti prie Dievo, turime tapti maži. Prisiminkime, ką Kristus pasakė savo mokiniams: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“¹⁰

Kad taptume vaikais, privalome atsižadėti savo puikybės ir išdidaus savarankiškumo, pripažinti patys vieni negalintys nieko. Turime suprasti, jog rasti savo kelią ir jo laikytis galime tiktai Dievo, mūsų Tėvo, malonės dėka ir Jo padedami. Kad būtume maži, turime atsiduoti į Tėvo rankas, kaip atsiduoda vaikai, tikėti, kaip tiki vaikai, prašyti, kaip prašo vaikai.

O viso to išmokstame bendraudami su Marija. Pamaldumas mūsų Karalienei nėra koks nors išglebimas ar silpnumas. Šis pamaldumas, kaip gili ir nuolatinė mūsų tikėjimo išraiška, pripildo sielą paguodos ir džiaugsmo, leidžia išeiti iš savęs ir sudėti visas viltis į Viešpatį. Vienoje iš psalmių giedama: „Mane Viešpats gano: man nieko nestinga. Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja, leidžia man atilsėti paversmy; manąją sielą gaivina, veda mane teisingais takais savo garbei. Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.“¹¹ Kadangi Marija yra mūsų Motina, pamaldumas jai moko mus būti tikrais paprastais vaikais, be galo mylėti ir egoistiškai negalvoti vien tik apie save. Jis moko mus būti laimingais vaikais, kurie žino, kad niekas negali sugriauti jų vilties. Pasitikėjimo kupina meilė Švenčiausiajai Marijai yra kelio, vedančio į beprotišką meilę Jėzui, pradžia. Taip prieš daugelį metų rašiau trumpos knygelės apie Šventąjį Rožinį įvade.^* Ir būtent nuo tada dažnai galėjau įsitikinti šių žodžių tikrumu. Nesirengiu to įrodinėti, pažerdamas daugybę argumentų. Kviečiu jus pačius išreikšti meilę Marijai: atverti Jai savo širdį, patikėti savo džiaugsmus ir sielvartus, prašyti Jos, kad padėtų atpažinti Jėzų, ir mokytų, kaip sekti Juo.