Punktų sąrašas

Gerasis ganytojas ir gerasis vadovas

Tad jeigu visų svarbiausia pašaukimas, jeigu žvaigždė šviečia priekyje, mus vesdama žengti Dievo meilės keliu, nelogiška pasiduoti abejonėms, kai kartais toji žvaigždė ima ir pranyksta mums iš akių. Tam tikrais vidinio gyvenimo momentais taip gali atsitikti, beveik visada patys būsime dėl to kalti. Juk ir išminčiams žvaigždė buvo pranykusi. Jau suvokėme savo dieviškojo pašaukimo grožį ir įtikėjome jo amžinumu, bet galbūt kelyje mūsų keliamos dulkės, mūsų skurdumas sukelia nepermatomą debesį, užstojantį sklindančią šviesą.

Ką gi daryti, jei taip atsitiktų? Pasinaudokime šventų žmonių pavyzdžiu ir klauskime. Erodas savo žinojimą panaudojo neteisingiems poelgiams. Išminčiai jį naudoja gėriui daryti. Tačiau mums, krikščionims, nereikia kreiptis nei į Erodą, nei į šio pasaulio išminčius. Kristus suteikė savo Bažnyčiai tikrą mokymą, o per sakramentus – malonių gausą. Jis visa taip sutvarkė, kad visada yra žmonių, kurie gali mus vesti ir vadovauti, nuolat priminti kelią. Mums pasiekiamas begalinis žinojimo lobis: Bažnyčios saugiai laikomas Dievo žodis, Kristaus malonė, sklindanti per sakramentus, taip pat pavyzdys ir liudijimas tų, kurie gyvena šalia mūsų ir jau suprato, kaip savo gyvenimu nutiesti ištikimybės kelią Dievo link.

Leiskite jums patarti. Jeigu kada išleistumėte iš akių aiškią šviesą, visada kreipkitės į gerąjį ganytoją. O kas gi yra gerasis ganytojas? Tas, „kuris pro vartus ateina“, kuris eina pro ištikimybės Bažnyčios mokymui vartus ir nesielgia kaip samdinys, kuris „pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko“¹⁵. Nejaugi nesupranti, kaip jausmingai Kristus kalba apie piemenis ir avis, apie gardą ir avių bandą? Pažvelk: juk Dievo žodis pasakytas ne tuščiai ir Kristaus primygtinis raginimas yra praktinis įrodymas, jog mūsų sielai reikia gero vadovavimo.

Šventasis Augustinas rašo: „Jeigu nebūtų blogų piemenų, Jėzus nebūtų pavaizdavęs samdinio, kuris, pamatęs vilką, pabėga. Tokiam terūpi jo paties garbė, o ne Kristaus. Jis nedrįsta laisvai priekaištauti nusidėjėliams. Vilkas griebia avį už sprando, velnias įvelia žmogų į svetimavimo pinkles. O tu tyli ir nepriekaištauji. Vadinasi, tu esi samdinys, nes pamatei vilką ir pabėgai. Galbūt tu pasakysi: ne, aš nepabėgau, aš esu čia. O aš atsakau: tu pabėgai, nes tu tylėjai, o tu tylėjai, nes bijojai.“¹⁶ Kristaus Nuotakos šventumas visada atsiskleisdavo per gerųjų ganytojų gausumą. Bet krikščioniškasis tikėjimas, mokantis būti paprastais žmonėmis, neverčia būti naivuoliais. Yra samdinių, kurie tyli, tačiau yra ir samdinių, kurie kalba ne Kristaus žodžiais. Štai kodėl, net ir Dievui leidus klaidžioti tamsoje mažuose dalykuose, arba, jausdami mūsų tikėjimą esant netvirtą, turime eiti pas gerąjį ganytoją, kuris įeina pro teisiųjų duris. Jis atiduoda savo gyvenimą kitiems ir nori ne tik žodžiu, bet ir elgesiu būti mylinti siela. Jis taip pat gali būti nuodėmingas, bet jis visada pasitiki Kristaus atlaidumu ir gailestingumu.

Jeigu net nerimtai prasižengus sąžinė nerami arba abejojate – atlikite Atgailos sakramentą. Eikite pas savąjį kunigą, žinantį, kaip iš jūsų pareikalauti, kad gyventumėte tikru tikėjimu, jautria siela ir tikru krikščionišku tvirtumu. Bažnyčia duoda visišką laisvę eiti išpažinties pas bet kurį kunigą, jeigu tik jis turi tinkamus įgaliojimus, tačiau sąžiningas krikščionis visiškai laisva valia pasirinks kunigą, kurį pažįsta kaip gerąjį ganytoją, galintį padėti pažvelgti į dangų ir dar kartą pamatyti aukštybėse Viešpaties žvaigždę.

Dieviškos malonės sakramentai

Tas, kuris kovoja, naudojasi tam tikromis priemonėmis. O priemonės nesikeičia jau ištisus dvidešimt krikščionybės šimtmečių. Tai yra malda, apsimarinimas ir dažnai priimami sakramentai. Kadangi apsimarinimas taip pat yra maldos būdas, juslinis maldavimas, todėl galime šias priemones galiausiai apibendrinti dviem žodžiais: malda ir sakramentai.

Norėčiau, jog dabar pamąstytume apie sakramentus, kurie yra dieviškosios malonės versmės, nuostabios Dievo gailestingumo apraiškos. Ramiai apmąstykime šventojo Pijaus V apibrėžimą, pateiktą Katekizme: „Sakramentai – tai tam tikri juntami ženklai, sukeliantys malonės veikimą ir drauge tą malonę liudijantys, tarsi prieš akis ją parodantys.“¹² Dievas, mūsų Viešpats, yra begalinis, Jo meilė yra neišsenkanti, Jo atlaidumas ir švelnumas mūsų atžvilgiu yra beribis. Jis teikia mums malonę daugeliu kitų būdų, tačiau – kaip Jis tik vienas sugeba – aiškiai ir laisva valia Viešpats įsteigė septynis veiksmingus ženklus, įgalinančius žmones paprastu ir priimtinu būdu nuolat džiaugtis Atpirkimo vaisiais.

Jeigu nuolat nepriimsime sakramentų, tikrasis krikščioniškas gyvenimas išnyks. Ir vis dėlto nėra jokia paslaptis, jog ypač mūsų laikais netrūksta, regis, jau pamiršusių sakramentus ir netgi niekinančių šią gelbstinčią Kristaus malonės versmę.

Kalbėti apie šią bendruomenės, vadinamos krikščioniška, žaizdą yra skausminga ir vis dėlto privalome kalbėti, nes tai paskatins mus su didesniu dėkingumu ir meile atsiverti šiems šventumo šaltiniams.

Kai kurie žmonės be jokių skrupulų nusprendžia atidėti naujagimių Krikštą. Vis dėlto taip elgdamiesi jie labai nusikalsta teisingumui ir krikščioniškai meilei, nes užgina tikėjimo malonę ir nenusakomą Švenčiausiosios Trejybės apsigyvenimo lobį sielai, į šį pasaulį ateinančiai gimtosios nuodėmės slegiamai. Jie taip pat mėgina iškreipti tikrąją Sutvirtinimo sakramento prigimtį, kuri pagal nekintamą Bažnyčios tradiciją visada suvokiama kaip dvasinio gyvenimo pastiprinimas. Tyliu ir vaisingu Šventosios Dvasios palaikymu Sutvirtinimo sakramentas sielai teikia daug antgamtinių jėgų ir įgalina krikščionį kaip miles Christi – kaip Kristaus karį vidinėje kovoje grumtis su egoizmu ir visokiais geiduliais.

Praradus jautrumą dieviškiems dalykams, labai sunku teisingai įvertinti ir Atgailos sakramento svarbą. Sakramentinė išpažintis yra ne žmogiškas, bet dieviškas dialogas. Tai neabejotinas dieviškojo teisingumo ir ypač gailestingumo teismas, kuriame mylintis teisėjas nenori, „kad nedorėlis mirtų, bet <...> kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir gyventų“¹³.

Mūsų Viešpaties švelnumas iš tikrųjų begalinis. Pažiūrėkite, kaip mielai Jis bendrauja su savo vaikais. Santuokai Jis suteikė šventų saitų statusą pagal Kristaus ir Jo Bažnyčios sąjungos įvaizdį¹⁴. Tai didis sakramentas, kuriuo grindžiama krikščioniška šeima. Ji per Dievo malonę turi tapti taikos ir santarvės vieta, šventumo mokykla. Tėvai yra Dievo bendradarbiai, o tai suponuoja mielą vaikų pareigą mylėti tėvus. Kaip rašiau prieš daugelį metų, visiškai teisinga ketvirtąjį įsakymą laikyti pačiu maloniausiu dekalogo priesaku. Jeigu santuokoje gyvenama šventai, kaip pageidauja Dievas, tokiuose namuose bus šviesu ir linksma, jie bus pilni ramybės ir džiaugsmo.

Ganytojų atsakomybė

Kristaus Bažnyčioje visi yra įpareigoti atkakliai stiprinti ištikimybę Kristaus mokymui. Nuo to nė vienas nėra atleistas. Jeigu ganytojai nesistengtų patys turėti jautresnę sąžinę ir nebūtų ištikimi tikėjimo dogmoms bei moraliniam mokymui, kitaip sakant, nepuoselėtų šventojo tikėjimo paveldo, tada pasigirstų pranašiški Ezekielio žodžiai: „Marusis, pranašauk Izraelio ganytojams – pranašauk ir sakyk jiems, ganytojams:‚Taip kalbėjo Viešpats Dievas. Vargas jums, Izraelio ganytojai, ganantys save pačius! Argi nėra ganytojų pareiga ganyti kaimenę? Jūs valgote taukus, rengiatės vilna <...>. Silpnos jūs nestiprinote, sergančios negydėte, sužeistos netvarstėte, žūstančios negrąžinote ir paklydusios neieškojote, bet valdėte jas jėga, net šiurkštumu!“¹⁹

Tai rimtas priekaištas. Bet Dievas dar labiau įžeidžiamas, kai tie, kurie gavo uždavinį rūpintis visų dvasine gerove, skriaudžia sielas, neatgaivindami jų krištoliniu Krikšto vandeniu, nestiprindami jas raminančiu Sutvirtinimo aliejumi, nevesdami pas Teisiantįjį, kuris atleidžia, nemaitindami maistu, kuris suteikia amžinąjį gyvenimą.

Kada taip gali atsitikti? Tada, kai nebekovojamas šis taikus karas. Kiekvienas, nepakilęs kovai, patenka į tam tikros vergijos pavojų. Ši grynai žmogiško požiūrio vergija gali sukaustyti grandinėmis kūniškąją širdį, nes ji yra laikinos įtakos ar laikino prestižo siekio vergija, tuštybės vergija, pinigų vergija, gašlumo vergija…

Jeigu Dievas jums leistų patirti tokį išbandymą, jeigu susidurtumėte su ganytojais, nevertais šio vardo, nenusigąskite. Kristus pažadėjo Bažnyčiai neklystamą ir patikimą pagalbą, bet Jis negarantavo kiekvieno ją sudarančio nario ištikimybės. Nariams niekada nepritrūks malonės – gausios ir dosnios, jeigu jie atliks tą nedidelį darbą, kurio iš jų prašo Dievas; jeigu jie budės ir Dievo malonės padedami stengsis šalinti kliūtis kelyje į šventumą. Bet jeigu jie, net ir užimdami aukštas pareigas, nekovos, tai atsidurs labai žemai Dievo akyse. „Aš žinau tavo darbus: tave vadina gyvu, o tu esi lavonas. Prabusk ir stiprink, kas dar nenumirę! Aš nerandu tavo darbų, kurie būtų atlikti mano Dievo akivaizdoje. Todėl prisimink, kaip esi priėmęs ir išgirdęs: laikykis to ir atsiversk.“²⁰

Šį pamokymą pirmame mūsų eros amžiuje šventasis Jonas skyrė Sardų miesto Bažnyčios vadovui. Taigi matome, kad kai kurių ganytojų galimas atsakomybės susilpnėjimas nėra vien tik šiuolaikinis reiškinys. Jis pastebėtas jau apaštalų laikais, tuo pat metu, kai žemėje gyveno mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Paprasčiausiai niekas negali būti saugus, jeigu nekovoja su savimi. Niekas negali išsigelbėti pats. Visiems mums Bažnyčioje reikia tų konkrečių savęs stiprinimo priemonių: nuolankumo, leidžiančio priimti pagalbą ir patarimus; apsimarinimų, sudrausminančių širdį ir leidžiančių joje karaliauti Kristui; nuolatinio Doktrinos mokymosi, padedančio išlaikyti ir skleisti mūsų tikėjimą.

Kristus yra gyvas. Tai yra didžioji tiesa, įprasminanti mūsų tikėjimą. Jėzus, numiręs ant kryžiaus, prisikėlė. Tai jo triumfas prieš mirtį. Jis nugalėjo sielvartą, skausmą ir tamsybių galią. „Nenusigąskite!“ – šitaip angelai pasveikino atėjusias prie kapo moteris. „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, Jo čia nebėra.“¹Hæc est dies quam fecit Dominus, exsultemus et laetemur in ea². Šią dieną laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes!

Velykos yra džiaugsmo metas – džiaugsmo, neapsiribojančio vien šiuo liturginiu periodu, nes džiaugsmas krikščionio širdyje niekuomet neturi išblėsti. Kristus yra gyvas. Jis nėra tik laikina istorinė figūra, tam tikrą laiką pabuvojusi žemėj, o paskui, palikusi nuostabų pavyzdį ir didingą atminimą, galutinai pasišalinusi.

Ne, Kristus yra gyvas. Jėzus yra Emanuelis, Dievas su mumis. Jo prisikėlimas rodo, kad Dievas neapleidžia savųjų. Jis tai prižadėjo: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu.“³ Ir Jis ištesėjo savo pažadą. Jis ir toliau džiugina žmoniją⁴.

Kristus gyvas savo Bažnyčioje. „Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš Jį jums atsiųsiu.“⁵ Toks buvo Dievo planas: Jėzus, mirdamas ant kryžiaus, suteikė mums Tiesos ir Gyvenimo Dvasią. Kristus lieka savo Bažnyčioje, jos sakramentuose, liturgijoje, mokyme ir visoje jos veikloje.

Ypatingu būdu Kristus tebėra su mumis per kasdienį šventosios Eucharistijos šventimą. Štai kodėl Mišios yra krikščioniško gyvenimo centras ir pagrindas. Kiekvienose Mišiose Kristus dalyvauja visapusiškai: ir kaip Galva, ir kaip Kūnas. Per Ipsum et cum Ipso et in Ipso. Nes Kristus yra Kelias, Jis yra Tarpininkas. Nes Jame randame viską, o be Jo mūsų gyvenimas yra tuščias. Jėzuje Kristuje ir Jo mokomi drįstame tarti „Tėve mūsų“ – audemus dicere – Pater noster. Drįstame Dangaus ir žemės Viešpatį vadinti savo Tėvu.

Gyvojo Kristaus buvimas šventojoje Ostijoje yra Jo buvimo pasaulyje garantija, šaltinis ir kulminacija.

Kristus – žmogiškos veiklos centras

Tai įmanoma, tai nėra tuščia svajonė. Jeigu tik pasiryžtume priimti į savo širdis Dievo meilę! Kristus, mūsų Viešpats, buvo nukryžiuotas – nuo Kryžiaus aukštumų Jis atpirko pasaulį, šitaip atkurdamas taiką tarp Dievo ir žmogaus. Jėzus visiems primena: et ego, si exaltatus fuero a terra, omnia traham ad meipsum³⁸. Jeigu kiekvieną akimirką, atlikdami savo pareigą, liudydami visuose svarbiuose ir, atrodytų, ne tiek svarbiuose dalykuose, iškelsite mane į visos žmogiškos veiklos viršūnę, – sako Jis, – visa patrauksiu prie savęs – omnia traham ad meipsum. Mano Karalystė tarp jūsų taps tikrove!

Kristus, mūsų Viešpats, tebenori išgelbėti žmones ir visą kūriniją – šį Dievo sukurtą ir gerą pasaulį. Dieviškąją kūrinijos harmoniją suardė Adomo įžeidimas, žmogiškos puikybės nuodėmė.

Tačiau atėjus laiko pilnatvei, Dievas Tėvas atsiuntė savo vienatinį Sūnų, Šventosios Dvasios veikimu per Mergelę Mariją įsikūnijusį, kad atkurtų taiką, kad atpirktų žmogaus nuodėmes ir kad adoptionem filiorum reciperemus³⁹ – taptume Dievo vaikais, galinčiais dalyvauti vidiniame Dievo gyvenime. Šitaip naujasis žmogus, naujoji Dievo vaikų linija⁴⁰ įgalinama išlaisvinti visą visatą iš netvarkos, atkuriant kūriniją Kristuje⁴¹, visa sutaikiusiame su Dievu⁴².

Padaryti, kad Kristaus Karalystė taptų tikrove, panaikinti neapykantą ir žiaurumą, skleisti žemėje stiprų, raminamą meilės balzamą – toks yra mūsų, krikščionių, pašaukimas, toks mūsų apaštalinis uždavinys, toks visą sielą apimantis troškimas. Prašykime šiandien savo Karalių padaryti mus nuolankiais ir karštais dieviškojo darbo bendradarbiais, taisančiais, kas sulaužyta; gelbstinčiais, kas prarasta; tvarkančiais, ką žmogus sumaišė; grąžinančiais tikslą tiems, kurie išklydo iš teisingo kelio; atkuriančiais visos kūrinijos harmoniją.

Gyventi krikščionišku tikėjimu reiškia įsipareigoti tęsti Jėzaus Kristaus misiją tarp žmonių. Kiekvienas privalome būti alter Christus, ipse Christus – kitas Kristus, pats Kristus. Tiktai šitaip galime imtis šio didžiojo darbo, šio begalinio, nesibaigiančio uždavinio visas žemiškąsias realijas pašventinti iš vidaus, įmaišant į jas Atpirkimo raugą.

Niekada nekalbu apie politiką. Nepritariu, kad krikščionybė pasaulyje turėtų tapti politiniu ir religiniu sąjūdžiu. Tai būtų tikra beprotybė, net jeigu ją pateisintų troškimas skleisti Kristaus dvasią visose žmogaus veiklos srityse. Mums tereikia diegti Dievo dvasią į kiekvieno be išimties žmogaus širdį. Pasistenkime kalbėti kiekvienam krikščioniui, kad jis sugebėtų pavyzdžiu ir žodžiu liudyti savo išpažįstamą tikėjimą visomis aplinkybėmis: ne tik nulemtomis jo padėties Bažnyčioje ar pasaulietiniame gyvenime, bet visais kasdien besimainančio gyvenimo atvejais.

Krikščionis turi visas teises gyventi žmonių pasaulyje. Jeigu jis leis Kristui gyventi ir karaliauti savo širdyje, visuose jo darbuose labai stipriai veiks gelbstinčioji Viešpaties jėga. Visai nesvarbu, koks jo socialinis statusas, žemas ar aukštas, kaip įprasta sakyti. Juk tai, kas mums atrodo labai svarbus laimėjimas, gali būti labai menka Dievo akyse, o tai, ką laikome maža ar nereikšminga, krikščioniškais terminais, gali pasirodyti šventumo ir tarnystės viršūnė.