Punktų sąrašas

Skaitydami „Apaštalų darbuose“ apie Sekmines – tą dieną, kai Šventoji Dvasia ugnies liežuvių pavidalu nusileido ant Viešpaties mokinių, suvokiame, jog esame dalyviai didžiulės Dievo galios apraiškos, po kurios Bažnyčia ima tiesti kelią visų tautų link. Kristaus pergalė, pasiekta Jo klusnumu, auka ant kryžiaus ir prisikėlimu – Jo triumfu prieš mirtį ir nuodėmę – tą dieną aiškiai atsiskleidžia visu savo dieviškumu.

Mokiniai, Prisikėlusiojo šlovės liudininkai, buvo pripildyti Šventosios Dvasios galios. Jų protai ir širdys atsivėrė naujai šviesai. Iki tol jie sekė Kristų ir su tikėjimu priėmė Jo mokymą, bet ne visada pajėgė suvokti visą šio mokymo prasmę. Reikėjo, kad nužengtų tiesos Dvasia, padedanti mokiniams suprasti visus dalykus¹. Jie žinojo, kad tik Jėzus turi amžinojo gyvenimo žodžius ir buvo pasirengę Jį sekti bei atiduoti už Jį savo gyvybę. Visgi jie buvo silpni ir išbandymo valandą išsilakstė, palikdami Jį vieną. Per Sekmines visa tai jau buvo praeitis, nes Šventoji Dvasia, galybės Dvasia, pavertė juos tvirtais, stipriais ir ryžtingais vyrais. Apaštalų žodis galingai ir gyvai suskamba Jeruzalės gatvėse bei aikštėse.

Į miestą iš visų kraštų susirinkę vyrai ir moterys stebėdamiesi klausė: „Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis.“² Stebuklai, vykstantys jų akyse, verčia įdėmiai klausytis apaštalų žodžių. Pati Šventoji Dvasia, veikianti per Viešpaties mokinius, sujaudindavo klausytojų širdis ir palenkdavo jas tikėti. Šventasis Lukas pasakoja mums, jog po to, kai šventasis Petras žodžiu paskelbė apie Kristaus prisikėlimą, daugelis ten buvusiųjų ėjo prie jo klausdami: „Ką mums daryti, broliai?“, apaštalas jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.“ Ir, kaip pasakoja tekstas, tą dieną apie tris tūkstančius žmonių prisijungė prie Bažnyčios³.

Iškilmingas Šventosios Dvasios išsiliejimas per Sekmines nebuvo vienintelis Dvasios veiksmas. Vargu ar rastume „Apaštalų darbuose“ nors puslapį, kuriame nebūtų kalbama apie Dvasią ir Jos veikimą, apie tai, kaip Ji veda, nukreipia ir žadina ankstyvosios krikščioniškos bendruomenės gyvenimą bei įkvepia darbą. Tai Ji įkvepia šventajam Petrui žodžius⁴, stiprina mokinių tikėjimą⁵, sutvirtina pagonių atsivertimą⁶, pasiunčia Saulių ir Barnabą į tolimas šalis, kur jie atveria naujų kelių Jėzaus mokymui⁷. Žodžiu, visur jaučiame Jos buvimą ir veikimą.

Sekminių aktualumas

Gili tikrovė, kurią įžvelgiame Šventojo Rašto tekstuose, nėra praeities atsiminimai, koks nors jau istorijos palaidotas Bažnyčios aukso amžius. Nepaisant mūsų silpnybių ir nuodėmių, ši gili tikrovė yra Bažnyčios realija ir šiandien, ir visais laikais. „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“⁸, – pasakė Viešpats savo mokiniams. Jėzus ištesėjo pažadą. Jis prisikėlė iš numirusių ir, susijungęs su amžinuoju Tėvu, siunčia mums Šventąją Dvasią, kad mus pašventintų ir teiktų gyvybę.

Dievo galia nušviečia Žemės veidą. Šventoji Dvasia padeda Kristaus Bažnyčiai visur būti iškiliu ženklu, visoms tautoms ir visiems žmonėms apreiškiančiu Dievo gerumą ir Jo meilę⁹. Nors ir esame labai riboti, galime su džiaugsmu ir pasitikėjimu žvelgti į dangų, nes Dievas mus myli ir vaduoja iš nuodėmių. Šventosios Dvasios buvimas ir Jos veikimas Bažnyčioje yra amžinosios laimės, džiaugsmo ir Dievo teikiamos ramybės nuojauta bei garantija.

Esame Ja taip pat pakrikštyti, kaip ir tie pirmieji tikintieji, atėję pas Petrą per Sekmines. Per Krikštą Dievas Tėvas tapo mūsų gyvenimo šeimininku, padarė mus Kristaus gyvenimo dalininkais ir suteikė Šventąją Dvasią. Šventasis Raštas sako, jog Dievas išgelbėjo mus „Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti Jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais“¹⁰.

Mūsų silpnumo ir pralaimėjimų patirtis arba, pavyzdžiui, save krikščionimis vadinančių žmonių susiskaldymas, sukeltas menkumo ir akivaizdžiai nevykusių, iškreiptų apaštalavimo iniciatyvų, – visa tai leidžia geriau suvokti nuodėmės tikrovę ir žmogaus ribotumą. Kita vertus, tai gali būti mūsų tikėjimo išbandymas, o gundymai ir abejonės gali priversti klausti: kur yra Dievo jėga ir galia? Tuomet turime stengtis būti dar ištikimesni, veikti su didesniu tyrumu ir naujomis jėgomis, šitaip įgyvendindami vilties dorybę.

Dievo galia ir žmonių silpnumas

Non est abbreviata manus Domini¹² – Viešpaties ranka nesutrumpėjo. Šiandien Dievas ne mažiau galingas nei kada nors anksčiau. Jo meilė žmogui nesumažėjo. Tikėjimas moko, kad visa kūrinija, žemės ir dangaus kūnų judėjimas, geri kūrinių darbai ir visa, kas yra pasiekta istorijoje, – trumpai tariant, viskas ateina iš Dievo ir į Jį krypsta.

Šventoji Dvasia gali veikti nepastebimai, nes Dievas neatskleidžia savųjų planų. Be to, nuodėmė sudrumsčia ir užtemdo dieviškųjų dovanų regėjimą. Visgi tikėjimas primena, jog Dievas visada veikia. Jis sukūrė mus ir palaiko mūsų egzistenciją, savo malone veda visą kūriniją į garbingą Dievo vaikų laisvę¹³.

Krikščioniškoji tradicija laikyseną Šventosios Dvasios atžvilgiu apibūdino vienu žodžiu: paklusnumas. Turime būti itin jautrūs Šventosios Dvasios veikimui: Jos dalijamoms dovanoms, Jos įsteigtiems judėjimams ir institucijoms, jausmams ir mūsų širdies įkvėpimams. Šventoji Dvasia įgyvendina Dievo darbus pasaulyje. Ji, kaip skaitome liturginiame himne, yra malonės teikėja, širdžių šviesa, sielos svečias, mūsų poilsis darbuose, mūsų paguoda liūdesyje. Be Jos pagalbos žmoguje nėra nieko tyra ir vertinga, nes Ji nuvalo, kas sutepta, gydo tai, kas sužeista, šildo tai, kas atšalę, pataiso tai, kas sugadinta. Ji plukdo žmones į saugų išgelbėjimo ir amžinojo džiaugsmo užutėkį¹⁴.

Tikėjimas Šventąja Dvasia turi būti visavertis. Jis nėra miglota Šventosios Dvasios buvimo šiame pasaulyje nuovoka, bet aiškiai matomas ir su dėkingumu priimamas ženklas – ypatingu būdu pripildyta Jos galios apraiška. Kai ateis Tiesos Dvasia, sako Viešpats, „Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“¹⁵. Dėl Kristaus nuopelnų Šventoji Dvasia pašventina mus.

Taigi negali būti tikėjimo Šventąja Dvasia, jeigu nėra tikėjimo Kristumi, Jo mokymu, Jo sakramentais, Jo Bažnyčia. Žmogus negali gyventi krikščionišku tikėjimu, tikrai tikėti Šventąja Dvasia, jeigu nemyli Bažnyčios ir nepasitiki Ja. Nuoseklus krikščionis, būdamas Bažnyčios sūnus, nesprendžia apie Ją vien iš išorės, neužsiima vien kai kurių Bažnyčios atstovų ydų ir trūkumų kritika. Negaliu nepriminti itin svarbaus ir gausaus dieviškojo Globėjo veikimo, kai kunigas, ant altoriaus aukodamas šventąsias Mišias, atnaujina Kalvarijos auką.

Bendrauti su Šventąja Dvasia

Gyventi bendrystėje su Šventąja Dvasia – tai gyventi tikėjimu, viltimi ir krikščioniška meile. Tai reiškia leisti Dievui tvarkyti mūsų gyvenimą ir iš esmės pakeisti mūsų širdis, kad jos vis labiau panašėtų į Jo Širdį. Brandaus, gilaus ir tvirto krikščioniško gyvenimo neįmanoma suvaidinti, nes jis Dievo malonės augimo mumyse vaisius. „Apaštalų darbuose“ ankstyvoji krikščioniškoji bendruomenė apibūdinama vieninteliu trumpu, tačiau labai prasmingu sakiniu: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.“²⁵

Taip gyveno pirmieji krikščionys, taip turėtume gyventi ir mes: medituodami mūsų tikėjimo doktriną, iki ji taps mūsų savastimi, susitikdami su Kristumi Eucharistijoje, asmeniškai bendraudami su Dievu per maldą, veikdami tiesiogiai ir nesislėpdami. Toks turėtų būti mūsų elgesys – kitaip gal ir sugebėtume mąstyti kaip eruditai, veiktume labiau ar ne taip veiksmingai, kalbėtume maldas ir atliktume pamaldumo praktikas, tačiau mūsų gyvenimas nebūtų autentiškai krikščioniškas, nes stigtų susitapatinimo su Kristumi, realaus ir gyvo dalyvavimo dieviškajame Jo gelbėjimo darbe.

Kreipiuosi į kiekvieną krikščionį, nes visi vienodai esame pašaukti į šventumą. Nėra antrarūšių krikščionių, turinčių praktikuoti tik „supaprastintą“ Evangelijos versiją. Visi gavome tą patį Krikštą. Nors ir egzistuoja skirtingos charizmos, nors ir veikiame skirtingomis situacijomis, visada tėra tiktai viena Dvasia, dalijanti Dievo dovanas, tik vienas tikėjimas, tik viena viltis, tik viena artimo meilė²⁶.

Apaštalo klausimą „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“²⁷ turėtume pritaikyti sau ir priimti jį kaip kvietimą bendrauti su Dievu asmeniškai. Kai kam, deja, Parakletas tėra Didis Nepažįstamasis. Kai kam Jis tėra tik ištariamas vardas, o ne vienas iš trijų dieviškųjų Asmenų, ne Tas, su kuriuo galima kalbėtis ir kurio dėka turime gyventi.

Su Šventąja Dvasia visada turime elgtis paprastai ir pasitikėdami, kaip moko Bažnyčios liturgija. Tada geriau pažinsime savo Viešpatį ir drauge geriau suvoksime, kokia didelė dovana yra galimybė vadintis krikščionimi. Suprasime didingą sudievinimo ir dalyvavimo paties Dievo gyvenime tiesą, apie kurią anksčiau kalbėjau.

„Šventoji Dvasia nėra menininkas, kuriantis mumyse dieviškąją substanciją, tarsi mes patys būtume Jai svetimi. Tikrai ne šitaip Ji veda mus į supanašėjimą su Dievu, bet greičiau pati, būdama Dievas ir iš Dievo kilusi, Ji kaip antspaudas vaške pažymi tas širdis, kurios Ją priima. Šitaip sujungdama savo pačios gyvenimą ir panašumą, Ji atkuria prigimties grožį pagal Dieviškąjį modelį ir grąžina žmogui jo panašumą su Dievu“²⁸.