Punktų sąrašas

Gyvenimas ateityje

Apaštalavimo užduotis, patikėta visiems Kristaus mokiniams, visuomeniniame gyvenime duoda konkrečių vaisių. Negalime galvoti, kad krikščionis, vykdydamas savo uždavinį, turi nusigręžti nuo pasaulio ir laikyti žmogaus prigimtį beviltiška. Viskas, net ir mažiausias atsitiktinumas turi žmogiškąją ir dieviškąją prasmę. Kristus, būdamas tobulas žmogus, atėjo ne sunaikinti žmogiškumo, bet jį atgaivinti. Jis prisiėmė mūsų žmogišką prigimtį, išskyrus nuodėmę. Jis patyrė viską, net ir liūdesį dėl blogio.

Krikščionis bet kuriuo metu turi būti pasirengęs pašventinti visuomenę iš vidaus. Jis visa šventina gyvendamas pasaulyje, bet nesupasaulėjęs, nes pasaulis neretai dėl nuodėmės – o ne dėl to, kad pats savaime būtų blogas – neigia Dievą ir priešinasi Jo mylinčiai bei gelbstinčiai valiai.

Mūsų Viešpaties dangun žengimo šventė primena dar ir kitą dalyką. Kristus, ragindamas mus pasaulyje atlikti savo misiją, laukia mūsų danguje. Kitais žodžiais tariant, labai mielas gyvenimas žemėje dar nėra galutinis. „Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“⁴³ ir amžinojo miesto.

Ir vis dėlto turime būti atsargūs, kad nesuprastume Dievo žodžio paviršutiniškai. Viešpats nesiekia, kad žemėje būtume nelaimingi ir tik kitame gyvenime sulauktume paguodos. Priešingai, Dievas nori, kad būtume laimingi čia, bet kartu trokštume tos vienintelės galutinės laimės. O šį troškimą gali numaldyti tik Jis vienas.

Antgamtinės realybės kontempliacija, malonės veikimas mūsų sielose, artimojo meilė – tai saldūs Dievo meilės vaisiai, dangaus nuojauta jau šiame gyvenime, daigas, kuriam skirta augti diena iš dienos. Mes, krikščionys, negalime pakęsti dvigubo gyvenimo, turime išlaikyti visa apimančią gyvenimo vienovę.

Kristus laukia mūsų. „Mūsų tėvynė danguje“⁴⁴, bet drauge esame tikri žemės piliečiai. Gyvename apsupti sunkumų, neteisybės ir supratimo stokos, bet taip pat ir džiaugsmo bei ramybės, kylančios iš žinojimo, jog esame Dievo vaikai. Būkime atkaklūs tarnaudami Viešpačiui ir pamatysime, kaip auga krikščioniškosios taikos armija ir daugėja šventumu stiprėjančių bendraatpirkėjų. Būkime kontempliatyvios sielos, ištisą parą – nuo pirmos iki paskutinės savo dienos minties – nenutrūkstamai bendraujančios su Dievu, nuolat kreipkime savo širdį į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Eikime pas Jį per savo Motiną Švenčiausiąją Mariją, o per Kristų pas Tėvą ir Šventąją Dvasią.

Jeigu vis dėlto Jėzaus žengimas į dangų palieka mūsų sielose šiek tiek liūdesio kartėlio, eikime pas Jo Motiną, kaip tai darė apaštalai. „Tuomet jie sugrįžo į Jeruzalę. <…> Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su <…> Jėzaus motina Marija.“⁴⁵

Supažindinti su Kristumi

Visas kiekvieno paprasto ar svarbaus asmens gyvenimo aplinkybes įsivaizduoju kaip Dievo kvietimą, kaip Jo suteiktas progas malonės pastiprintais poelgiais ir žodžiais¹⁹ skelbti Dvasią, kuriai priklausome.

Kiekvienai krikščionių kartai reikia atpirkti ir pašventinti savąjį laikmetį. Todėl kiekviena karta privalo suprasti savo brolių troškimus ir tapti jų siekių dalininke. Naudodamiesi kalbos dovana krikščionys padeda kitiems suprasti, kaip atsiliepti į Šventosios Dvasios veikimą, kaip priimti iš mūsų Viešpaties širdies nuolat srūvantį malonių srautą. Mes, krikščionys, privalome savo laikmečio pasauliui skelbti seną ir kartu naują Evangelijos žinią.

Netiesa, jog šiandien apskritai visi yra užsidarę arba abejingi krikščioniškojo tikėjimo mokymui apie žmogaus egzistencijos tikslą. Netiesa, kad mūsų laikų žmonės rūpinasi vien žemiškais dalykais ir nenoriai žvelgia į dangų. Žinoma, netrūksta siauro požiūrio ar kokios nors ideologijos besilaikančių žmonių. Šiandien esama ir didžių troškimų, ir niekingų požiūrių, heroizmo ir bailumo, uolumo ir atsainumo. Yra žmonių, kurie aistringai svajoja apie naują, teisingesnį, žmogiškesnį pasaulį, ir yra tokių, kurie galbūt jau viskuo nusivylė, žlugus jaunatviškam idealizmui; yra tokių, kurie savanaudiškai susirūpinę vien asmeniniu saugumu, ir yra tokių, kurie grėsmingai paskendę savo klaidose.

Visiems šitiems vyrams ir moterims, kad ir kokie jie bebūtų – pakilaus džiaugsmo apimti arba krizių ir nesėkmių ištikti – turime skelbti didingą ir nedviprasmišką naujieną, šventojo Petro ištartą tuoj po Sekminių: Jėzus yra kertinis akmuo, Atpirkėjas, mūsų gyvenimo viltis. Juk „nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“²⁰.

Šiandien, per Kristaus Kūno šventę, drauge apmąstysime mūsų Viešpaties meilės gelmes – meilės, dėl kurios Jis liko su mumis, pasislėpęs Švenčiausiojo Sakramento pavidalu. Rodos, beveik fiziškai galime girdėti, kaip Jis moko minią: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą.“¹

Ši scena kartojasi ir dabar. Dieviškasis sėjėjas tebesėja ir šiandien. Gelbėjimo darbas tebevyksta ir Viešpats nori jį atlikti per mus. Jis nori, kad krikščionys Jo meilei atvertų visus žemės kelius. Jis kviečia skleisti dieviškąją naujieną ir mokymu, ir pavyzdžiu tolimiausiuose žemės kampeliuose. Jis prašo mūsų, kad, būdami tiek bažnytinės, tiek pasaulietinės visuomenės nariai, kiekvienas būtume kitas Kristus, kad pašventintume kasdienį profesinį darbą ir turimas pareigas.

Jeigu apsidairysime aplink, jeigu pažvelgsime į Dievo sukurtą ir todėl mūsų mylimą pasaulį, pamatysime, jog palyginimas yra teisingas. Jėzaus Kristaus žodis yra vaisingas, jis daugelyje sielų sužadina norą aukotis ir kviečia į ištikimybę. Tų, kurie tarnauja Dievui, gyvenimas ir elgesys pakeitė istoriją. Net daugelis tų, kurie nepažįsta mūsų Viešpaties, galbūt nesąmoningai vadovaujasi krikščionybės kildinamais idealais. Taip pat matome, jog kartais sėklos krenta į bevaisę žemę arba tarp dyglių ir usnių – tai reiškia, kad kai kurios širdys užsiveria tikėjimo šviesai. Taikos, susitaikymo ir brolybės idealai plačiai skelbiami ir pripažįstami, bet pernelyg dažnai jie netampa realybe. Kai kurie žmonės bergždžiai stengiasi nuslopinti Dievo balsą. Jie bando jį užgniaužti grubia jėga arba kitu – tylesniu, bet turbūt ir žiauresniu metodu – dvasią bukinančiu abejingumu.

Negalime neigti, kad dar daug ką reikia padaryti. Kartą – galbūt žvelgdamas į subrendusių kviečių laukus – Jėzus tarė savo mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“²⁴ Dabar, kaip ir tada, trūksta darbininkų, kurie pakęstų „dienos ir kaitros naštą“²⁵. O jeigu mes, darbininkai, nebūsime ištikimi, įvyks tai, apie ką kalbėjo pranašas Joelis: „Laukai nuniokoti, gedi žemė, nes javai sunaikinti, naujo vyno nebuvo, aliejus išseko. Baisėkitės, jūs artojai, aimanuokite, vynininkai, kviečių ir miežių, nes laukų derlius pražuvo.“²⁶

Nebus jokio derliaus, jeigu nebūsime pasirengę nuolat nesavanaudiškai dirbti, galbūt be galo ilgai ir vargingai: išarti žemę, pasėti sėklas, išravėti piktžoles, prinokinti ir iškulti. Dievo karalystė kuriama istorijoje ir laike. Viešpats patikėjo šią užduotį kiekvienam iš mūsų, ir nė vienas negali jaustis nuo jos atleistas. Šiandien, matydami ir adoruodami Kristų Eucharistijoje, prisiminkime, kad dar ne metas ilsėtis, darbo diena dar tęsiasi.

„Patarlių knygoje“ rašoma: „Kas dirba savo žemę, turės duonos iki soties.“²⁷ Pritaikykime šį pasakymą savo dvasiniam gyvenimui. Jeigu nedirbsime Dievo žemės, nebūsime ištikimi savo dieviškos tarnystės kitiems misijai, nepadėsime kitiems pažinti Kristaus, bus labai sunku suprasti, kas yra eucharistinė Duona. Niekas nevertina to, kas nekainuoja pastangų. Kad vertintume ir mylėtume Šventąją Eucharistiją, turime sekti Jėzaus keliu: turime būti lyg tas grūdas, turime numirti sau ir prisikelti pilni gyvenimo, nešdami gausų derlių – šimteriopą derlių!²⁸

Kristaus kelią galima apibūdinti vienu žodžiu: mylėti. Mylėti – tai turėti didžiulę širdį, dalytis aplinkinių rūpesčiais, mokėti atleisti ir suprasti. Turime aukotis kartu su Jėzumi už visas sielas. Jeigu mylėsime Kristaus širdimi, išmoksime tarnauti kitiems ir su meile, atvirai ginsime tiesą. Jeigu norime šitaip mylėti, kiekvienas iš savo gyvenimo turime išrauti viską, kas kliudo gyventi Kristaus gyvenimą. Turime išrauti prisirišimą prie patogumų, pagundą elgtis savanaudiškai, polinkį nuolat būti dėmesio centre. Tik patys gyvendami Kristaus gyvenimą, galime jį perteikti kitiems. Tik išgyvendami kviečio grūdo mirtį, galėsime dirbti pasaulio širdyje, keisti jį iš vidaus, daryti jį vaisingą.

Ar tiesa, jog daugelis žmonių linksta į neteisingumą? Tačiau mūsų Viešpats kategoriškai tvirtina: „Prašyk manęs, ir padarysiu tautas tavo valdomis, visus žemės pakraščius tavo nuosavybe. Geležiniu skeptru gali joms kirsti, kaip molinius indus į šukes daužyti.“⁵² Tai galingas pažadas ir jį davė Dievas. Negalime jo nuslėpti. Kristus yra ne šiaip pasaulio Atpirkėjas – Jis valdo kaip suverenas Tėvo dešinėje. Šie žodžiai siaubingai skelbia, kas laukia kiekvieno žmogaus, pasibaigus gyvenimui. O jis tikrai baigsis. Kai istorija pasieks pabaigą, teismas lauks visų, kurių širdys užkietėjusios nuo blogio ir negyvena dieviška viltimi.

Tačiau Dievas, kuris galėtų užkariauti ir nugalėti, labiau linkęs įtikinėti žmones: „Nūn tad, karaliai, supraskite; žemės valdovai, būkite įspėti. Tarnaukite Viešpačiui pagarbia baime, drebėdami reikškite pagarbą, kad Jis neįnirštų, ir kelyje nežūtumėte, nes Jo pyktis ūmus.“⁵³ Kristus yra Viešpats, Karalius.

„Ir mes jums skelbiame gerą naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų, kaip parašyta antrojoje psalmėje: Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau! <...>

Taigi žinokite, broliai, kad jums skelbiamas nuodėmių atleidimas per Jėzų. Ir kiekvienas Jį tikintis nuteisinamas Jo dėka nuo viso to, nuo ko nepajėgė jūsų išteisinti Mozės Įstatymas. Tad pasisaugokite, kad jums nepritaptų pranašų žodis: „Žiūrėkite, niekintojai, stebėkitės ir traukitės iš akių! Štai aš darau darbą jūsų dienomis, darbą, kuriuo nepatikėsite, jei kas jums apie jį pasakos.‘“⁵⁴

Dievo gailestingumas yra išgelbėjimo darbas, kuriuo Kristaus Karalystė įsigali sielose. „Laimingi visi, kurie prie Jo glaudžias!“⁵⁵ Mes, krikščionys, turime pareigą skelbti Kristaus karališkumą. Nors būtų pilna neteisybės, nors daugelis negeistų meilės Karalystės, išgelbėjimo darbas ir toliau vyks žmonijos istorijoje, kurioje veikia ir blogis.