Punktų sąrašas

Tikėjimas Kristumi, mirusiu, prisikėlusiu ir esančiu šalia kiekvieną gyvenimo akimirką, nušviečia sąžinę. Tikėjimas skatina mus visomis jėgomis dalyvauti įvairių žmonijos istorijos raidos situacijų ir problemų sūkuryje. Krikščionis nėra tremtinys istorijoje, kuri prasidėjo pasaulio sukūrimu ir pasieks savo pilnatvę laikų pabaigoje. Jis yra žmonių miesto pilietis, bet jo siela ilgisi Dievo. Gyvendamas žemėje, jis jaučia Dievo meilę ir laiko ją galutiniu tikslu, kuriam pašaukti visi žmonės.

Jeigu mano patirtis galėtų ką nors įtikinti, pasakyčiau, jog visada į savo kunigišką ir sielų ganytojo darbą žiūrėjau kaip į būdą padėti kiekvienam asmeniui, kaip padėti kiekvienam deramai gyventi ir atskleisti tai, ko iš jo konkrečiai prašo Dievas. Ir tai dariau jokiu būdu nepaneigdamas asmens šventumo ir palaimintos atsakomybės – šių pamatinių krikščioniškos sąžinės bruožų. Toks veiklos būdas ir tokia dvasia remiasi pagarba Dievo apreikštos tiesos transcendencijai ir žmogaus asmeninei laisvei. Esu tikras, jog istorija nėra kaip nors apribota ir nulemta, bet yra atvira daugybei galimybių, ir Dievas leidžia žmonėms visas jas atskleisti.

Sekti Kristų – tai nereiškia pabėgti į šventyklą ir abejingai trūkčioti pečiais matant visuomenės raidą, ignoruojant visų žmonių, visų tautų laimėjimus ar jų paklydimus. Priešingai, krikščioniškas tikėjimas įgalina mus matyti pasaulį kaip Dievo kūrybą ir vertinti visą jos kilnumą bei grožį, pripažinti orumą kiekvieno žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą. Tikėjimas leidžia mums žavėtis nuostabiausia laisvės dovana, kuri padaro mus savo veiksmų šeimininkais ir, Dangaus malonei padedant, įgalina judėti keliu į amžinybę.

Tikėjimas būtų labai susiaurintas ar net sumenkintas iki paprasčiausios ideologijos ir paverstas politiniu ir religiniu šūkiu, jei nežinomo dieviškojo autoriteto vardu leistų pasmerkti tuos, kurie apie iš esmės atviras daugybei sprendimų problemas mąsto ne taip, kaip mes.

Kristus gyvas kiekviename krikščionyje. Tikėjimas moko, kad žmogus, esantis malonės būsenoje, yra sudievinamas. Nesame angelai, o vyrai ir moterys iš kūno ir kraujo, žmonės, kupini jausmų ir aistrų, nusivylimų ir džiaugsmų. Sudievinimas paveikia visą žmogų tarsi šlovingojo jo prisikėlimo nuojauta.

„Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis. Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti.“⁶

Kristaus gyvenimas yra mūsų gyvenimas. Jis juk pažadėjo apaštalams per Paskutinę vakarienę: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“⁷ Štai kodėl krikščionis turėtų gyventi taip, kaip gyveno Kristus, persiimdamas Kristaus jausmais, kad galėtų kaip šventasis Paulius sušukti: non vivo ego, vivit vero in me Christus⁸ – aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus.

Pažvelkite. Atpirkimas buvo tobulai baigtas Jėzaus gėdingąja ir drauge šlovingąja mirtimi ant kryžiaus. Tai buvo žydams – „papiktinimas, pagonims – kvailystė“³⁵. Tačiau atpirkimas Dievo valia yra tęsiamas, kol išmuš mūsų Viešpaties valanda. Neįmanoma gyventi pagal Jėzaus Kristaus Širdį ir nesusivokti, kad, kaip ir Jis, esame pasiųsti peccatores salvos facere³⁶ – gelbėti visų nusidėjėlių, aiškiai suprasdami, jog pirmiausia mums patiems reikia kasdien vis labiau melsti Dievo gailestingumo. Šitaip puoselėjamas karštas troškimas bendradarbiauti su Kristumi Jo atpirkimo darbe, gelbėjant su Juo visas sielas, nes esame ir norime būti ipse Christus – pats Kristus, „kuris atidavė save kaip išpirką už visus“³⁷.

Mūsų laukia didis uždavinys. Negalime būti pasyvūs, nes Viešpats mums aiškiai pasakė: „Verskitės, kol sugrįšiu.“³⁸ Negalime sėdėti sudėję rankas, kol laukiame Viešpaties sugrįžimo, kol Jis ateis galutinai įvesti savo karalystės. Dievo karalystės plėtimas nėra tik oficiali Kristui atstovaujančių Bažnyčios narių, gavusių iš Jo šventųjų galių, užduotis. Vos autem estis Corpus Christi³⁹ – „Jūs taip pat esate Kristaus Kūnas“, – sako apaštalas, liepdamas iki galo vykdyti šį konkretų priesaką.

Tiek daug dar reikia nuveikti. Ar taip yra todėl, kad per dvidešimt šimtmečių nieko nepadaryta? Ne, per tuos du tūkstančius metų atlikta labai daug. Manau, būtų ir neobjektyvu, ir nesąžininga sumenkinti – kaip kartais linkstama – prieš mus gyvenusių žmonių triūsą. Per du tūkstančius metų nuveiktas didžiulis ir labai geras darbas. Kartais būdavo ir klaidų, ir grįžimo atgal, kaip pasitaiko ir šiandien. Buvo baimės ir drovumo, bet tuo pat metu netrūkdavo drąsos ir dosnumo. Žmonija nuolat atsinaujina. Kiekviena karta privalo iš naujo stengtis padėti žmonėms suvokti Dievo vaikų pašaukimo didingumą, mokyti juos vykdyti Dievo ir artimo meilės priesaką.

Mes, krikščionys, nešiojamės didįjį malonės lobį moliniuose induose¹⁶. Dievas patikėjo savo dovanas silpnai ir trapiai žmogiškai laisvei. Nors Dievas tikrai padeda, geidulingumas, patogumų pomėgis ir išdidumas neretai skatina mus atmesti Jo malonę ir pulti į nuodėmę. Daugiau kaip dvidešimt penkerius metus, kai kalbu „Tikiu į Dievą Tėvą“, patvirtindamas savo tikėjimą Bažnyčios dieviškumu, kartoju žodžius: „vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę“. Ir neretai dar priduriu: „nepaisant visko“. Kai užsiminus apie šį įprotį manęs paklausia, kodėl taip darau ir ką tai reiškia, atsakau: „Galvoju apie tavo ir savo nuodėmes.“

Nors tokia yra tikrovė, bet ji anaiptol nesuteikia teisės, žvelgiant išimtinai žmogišku žvilgsniu, nei smerkti, nei teisti Bažnyčios, nepaisyti Jos teologinio matmens. Juk nedera spręsti apie Bažnyčią vien remiantis didesniais ir mažesniais kai kurių krikščionių nuopelnais arba jų klaidomis. Toks vertinimas būtų labai paviršutiniškas. Bažnyčioje visų svarbiausia yra ne žmonių veikla, bet Dievo veikimas. Tarp mūsų esantis Kristus – štai kas yra Bažnyčia. Ji yra Dievas, kuris prisiartina prie žmonių ir juos gelbėja, kuris kviečia juos apreiškimu ir šventina savo malone, kuris palaiko nuolatine pagalba didesniuose ir mažesniuose kasdienio gyvenimo mūšiuose.

Gal vieną dieną neteksime pasitikėjimo kitais žmonėmis, gal būsime priversti pernelyg nepasikliauti netgi savimi, gal kiekvieną dieną baigsime tikros ir nuoširdžios atgailos aktu – mea culpa. Tačiau abejoti Bažnyčia neturime teisės. Abejoti Jos dieviška kilme, Jos mokymo ir mus gelbstinčių sakramentų veiksmingumu – tai tolygu nepasitikėti pačiu Dievu, tolygu netikėti Šventosios Dvasios veikimo tikrumu.

„Prieš Kristaus nukryžiavimą, – rašo šventasis Jonas Auksaburnis, – nebuvo jokio susitaikymo. Ir kol nebuvo susitaikymo, Šventoji Dvasia nebuvo siunčiama. Šventosios Dvasios nebuvimas buvo Dievo pykčio ženklas. Dabar, kai matote Ją visoje pilnatvėje, neabejokite susitaikymu. O jeigu žmonės paklaustų, kur yra Šventoji Dvasia dabar? Buvo galima kalbėti apie Jos buvimą, kai vyko stebuklai, kai mirusieji buvo prikeliami ir raupsuotieji pagydomi. Tačiau kaip mums įsitikinti, kad Ji iš tikrųjų yra čia ir dabar? Nesijaudinkite. Aš jums įrodysiu, kad Šventoji Dvasia yra tarp mūsų ir dabar <...> Jeigu nebūtų Šventosios Dvasios, mes nesugebėtume pasakyti: ‚Jėzus yra Viešpats‘,– nes nei vienas negali Jėzaus pavadinti Viešpačiu, jei Šventoji Dvasia nepaskatina (1 Kor 12, 13). Jeigu nebūtų Šventosios Dvasios, mes nepajėgtume pasitikėdami melstis. Nes kai meldžiamės, mes sakome: ‚Tėve mūsų, kuris esi danguje‘ (Mt 6, 9). Jeigu nebūtų Šventosios Dvasios, mes negalėtume Dievo pavadinti savo Tėvu. Iš kur mes tai žinome? Todėl, kad apaštalas moko mus: ‚O kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: Aba, Tėve!‘“(Gal 4, 6). Kai Dievą vadinate Tėvu, prisiminkite, kad tai Dvasia savo veikimu jūsų sieloje davė jums šitą maldą. Jeigu Šventoji Dvasia nesireikštų, Bažnyčioje nesurastume nei išminties, nei žinojimo žodžio, nes parašyta: ‚Dvasia suteikia išminties žodį‘ (1 Kor 12, 8). Jeigu Šventoji Dvasia nedalyvautų, Bažnyčia neegzistuotų. Tačiau Bažnyčia egzistuoja, taigi nėra abejonės dėl Šventosios Dvasios buvimo.“¹⁷

Nepaisant visų pasitaikančių žmogiškų trūkumų, tvirtinu, jog Bažnyčia yra Dievo buvimo pasaulyje ženklas ir tam tikra prasme – nors ne taip griežtai, kaip Bažnyčios nusakytu septynių Naujojo Įstatymo sakramentų požiūriu, – universalus sakramentas. Būti krikščioniu reiškia būti atgimusiam iš Dievo ir pasiųstam žmonėms skelbti išgelbėjimo naujienos. Jeigu turėtume tvirtą ir gyvą tikėjimą, jeigu drąsiai skelbtume Kristų kitiems, savo akimis pamatytume vykstant tokius pačius stebuklus, kaip ir apaštalų laikais.

Aklieji žmonės, praradę gebėjimą žvelgti į dangų ir kontempliuoti nuostabius Dievo darbus, šiandien irgi atgauna regėjimą. Luoši ir raiši, supančioti savo aistrų ir nustoję mylėti, atgauna laisvę. Kurtieji, nenorėję girdėti ir pažinti Dievo, atgauna klausą. Nebyliai, nenorėję pripažinti savo nuosmukio, pradeda kalbėti. O dėl nuodėmės mirusieji prisikelia naujam gyvenimui. Dar kartą matome, kad „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją“¹⁸. Kaip ir pirmieji krikščionys, džiūgaujame, gėrėdamiesi Šventosios Dvasios galia ir Jos veikimo vaisiais, pasireiškiančiais kūrinių protuose bei jų valioje.

Asmeninė laisvė

Krikščionis, iš pareigos atlikdamas darbą, neturi niekinti savaime susiklostančių aplinkybių. Jeigu pasakymas „palaiminkite visą žmogiškąją veiklą“ būtų suprastas kaip žmogaus veiklos dėsningumo iškraipymas ar net jo sugriovimas, tokios frazės niekada nevartočiau. Manęs niekas nesugebėjo įtikinti, kad įprastas žmonių darbas turėtų būti apkabinėtas išraiškingais plakatais ar apklijuotas konfesinėmis etiketėmis. Nors ir gerbiu priešingą nuomonę, bet atrodo, kad tokių etikečių vartojimas tik menkina šventą mūsų tikėjimą. Be to, etiketė „katalikiškas“ gali būti užklijuota neva pateisinant net žmogiško padorumo ribas peržengusį elgesį.

Visas pasaulis ir visa, kas jame yra, išskyrus nuodėmę, yra gera, nes tai sukūrė Viešpats Dievas. Todėl krikščionis, petys petin dirbdamas su kitais žmonėmis ir nuolat dėl meilės kovojantis, kad išvengtų Dievo įžeidimo, turi Jam atsiduoti visiškai. Krikščionis turi ginti visas iš asmens orumo kylančias vertybes.

Yra viena, ypač puoselėjama vertybė: tai asmens laisvė. Tik tada, kai krikščionis asmeniškai gina kitų laisvę – būtinai atsakingai, – tiktai tada jis gali žmogiškai ir krikščioniškai garbingai apginti ir savąją. Kartojau ir kartosiu, jog Viešpats mums dosniai suteikė didžiulę antgamtinę dovaną – dieviškąją malonę, o kita nuostabi žmogiškoji dovana – brandos reikalaujanti asmeninė laisvė. Laisvės nevalia sumenkinti iki palaidumo, privalome stengtis realiai suderinti savo elgesį su dieviškuoju įstatymu, nes „kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“⁴³.

Kristaus Karalystė yra laisvės karalystė. Vieninteliai vergai yra tie, kurie laisvai – dėl Dievo meilės – prisiriša patys. Kokia palaiminta yra ši mus išlaisvinanti meilės vergija! Be laisvės negalime atsiliepti į malonę. Be laisvės negalime laisvai atsiduoti Viešpačiui, veikti dėl pačios antgamtiškiausios priežasties: „nes mes patys to norime“.

Kai kurie klausytojai pažįsta mane jau labai seniai. Jūs galite patvirtinti, kad visą gyvenimą mokiau asmeninę laisvę derinti su asmenine atsakomybe. Ieškojau laisvės visame pasaulyje ir tebeieškau jos dabar, panašiai kaip Diogenas ieškojo tikro žmogaus. Ir kiekvieną dieną vis labiau pamilstu laisvę. Aš ją myliu labiau už visas žemiškas gėrybes. Tai brangenybė, kurios niekada tinkamai neįvertinsime.

Kalbėdamas apie asmeninę laisvę, nesistengiu apžvelgti kitų, galbūt labai teisėtų laisvės aspektų, nepatenkančių į mano kunigišką kompetenciją. Žinau, kad man nedera diskutuoti aktualiomis pasaulietinėmis temomis, priklausančiomis pasaulietinei ir pilietinei sričiai. Tai klausimai, kuriuos Viešpats paliko žmonėms laisvai ir ramiai aptarti. Žinau, kad kunigas privalo vengti visokiausių ginčų, kurie supriešina žmones. Jis turi vesti sielas pas Dievą, į Jo gelbstintį mokymą, į Jėzaus Kristaus įsteigtus sakramentus, į vidinį gyvenimą, priartinantį prie Viešpaties ir leidžiantį mums suvokti, kad esame Jo vaikai, todėl visų be išimties žmonių broliai.

Šiandien švenčiame Kristaus Karaliaus šventę. Ir mano kunigiškos pareigos leidžia teigti, kad tie, kurie įsivaizduoja Kristaus Karalystę kaip kokią nors politinę programą, nesupranta antgamtinio tikėjimo tikslo ir rizikuoja užsikrauti ant savo sąžinės naštą, neturinčią nieko bendra su Jėzaus našta, nes Jo „jungas švelnus ir <...> našta lengva“⁴⁴. Mylėkime visus žmones, mylėkime visų labiausiai Kristų, o tada neišvengiamai mylėsime ir teisėtą kitų laisvę, gyvensime ramiai ir išmintingai.