Punktų sąrašas

Gegužės pradžioje, žvelgdami į pasaulį ir į Dievo tautą¹, matome, kaip daugybė senų ir naujų papročių skatina pamaldumą Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Svarbiausia, jog neblėsta meilės dvasia, su kuria šie papročiai praktikuojami.

Labai džiugu, kad atsidavimas Mergelei Marijai visada gyvas ir žadina krikščionių sielose antgamtinį troškimą veikti kaip domestici Dei – kaip Dievo šeimos namiškiai².

Tikriausiai ir jūs, matydami, kaip daugelis krikščionių įvairiais būdais išreiškia Švenčiausiajai Mergelei Marijai savo švelnius jausmus, dar labiau jaučiatės Bažnyčios nariais ir darotės artimesni savo broliams ir seserims. Gegužė – tai tarsi dar vienas šeimos susitikimas, kai suaugę, gyvenimo išblaškyti vaikai per šeimynines šventes sugrįžta pas savo motiną. Ir jeigu jie net anksčiau kartais susibardavo, tai susitikimo dieną viskas kitaip – jie jaučia ir išgyvena bendrystę, dalijasi meile.

Marija nuolatos stato Bažnyčią, ją suvienija ir išlaiko. Sunku būtų iš tikrųjų garbinti Švenčiausiąją Mergelę ir tuo pat metu nejausti kitų Mistinio Kūno narių artumos bei didesnės vienybės su matoma galva – Popiežiumi. Štai kodėl mėgstu kartoti: omnes cum Petro ad Iesum per Mariam! – visi su Petru pas Jėzų per Mariją! Jausdamiesi Bažnyčios dalimi ir pakviesti susivienyti su savo tikėjimo broliais, giliau suprantame, jog visi esame broliai ir seserys, nes juk Bažnyčia yra Kristaus siunčiama visiems žmonėms ir visoms žemės tautoms³.

Tiek mano, tiek ir jūsų patirtis leidžia patvirtinti tai, ką sakau, – juk visi ne kartą esame patyrę nuoširdaus atsidavimo mūsų Motinai antgamtinį veiksmingumą. Kiekvienas galėtume papasakoti daugybę dalykų. Ir aš taip pat. Prisimenu, 1935 metais kaip piligrimas lankiausi vienoje Ispanijos šventykloje Kastilijoje. Tai buvo Sonsolės Mergelės Marijos šventovė.

Tai nebuvo įprasta piligriminė kelionė: nebuvo jokio triukšmo ar įmantrybių, keliavome tik trise. Gerbiu ir myliu viešą pamaldumo raišką, tačiau turiu pripažinti – esu labiau linkęs intymiau rodyti meilę Marijai, vienas aplankydamas kurią nors jos šventovę arba tik keliese.

Per tą apsilankymą Sonsolės šventovėje sužinojau tenykščio pamaldumo Marijai kilmę. Nors tai ir nėra labai svarbus dalykas, bet jis parodo, kaip sūniškai to krašto žmonės yra atsidavę Marijai. Kovų tarp krikščionių ir musulmonų Ispanijoje metu buvo paslėpta statula, o po daugelio metų ją surado piemenys. Pasak padavimo, pamatę Marijos statulą, piemenys sušuko: „Kokios nuostabios akys – jos tarsi dvi saulės!“ (žr. ispaniškai: son soles).

Šventojo Rašto tekstai leidžia išvysti mūsų Karalienę, Jėzaus Motiną, žingsnis po žingsnio sekančią savo Sūnų, turinčią savo vietą Jo atpirkimo misijoje, drauge su Juo džiūgaujančią ir kenčiančią, mylinčią tuos, kuriuos myli Jėzus, ir visus aplink save apgaubiančią motiniška globa.

Prisiminkime kad ir Kanos vestuves. Vienose triukšmingose kaimo vestuvėse, kuriose dalyvavo daugybė žmonių iš įvairių miestelių, Marija pastebi, jog ta gausybė svečių nebeturi vyno. Ji vienintelė iš karto tai pastebėjo⁶. Kokios artimos mums atrodo šios Kristaus gyvenimo scenos! Dievo didybė pasireiškia paprastuose dalykuose, per kasdienius įvykius. Moteriai, akylai namų šeimininkei, natūralu pastebėti, jog kažko trūksta, natūralu rūpintis mažais dalykais, darančiais žmonių gyvenimą mielą. Būtent šitaip elgėsi Marija.

Atkreipkite dėmesį, kad būtent Jonas papasakoja Kanos istoriją. Jis vienintelis iš evangelistų aprašė šį motiniško rūpesčio pavyzdį. Šventasis Jonas nori parodyti, jog Marija dalyvavo ir Viešpaties viešojo gyvenimo pradžioje. Kaip šis apaštalas vertino Mariją! Jėzus žinojo, kam patikėti savo Motiną – mokiniui, kuris ją mylėjo, kuris išmoko ją suprasti ir mylėti kaip savo paties motiną.

Dabar peržvelkime dienas, kurios sekė tarp Jėzaus dangun žengimo ir Sekminių. Mokiniai, pilni tikėjimo dėl Kristaus prisikėlimo šlovės ir noriai laukiantys pažadėtosios Šventosios Dvasios, norėjo būti kartu. Ir štai matome juos cum Maria matre Iesu – su Jėzaus motina Marija⁷. Mokinių malda lydi Marijos maldą: tai vieningos šeimos malda.

Šį faktą perteikė evangelistas Lukas, išsamiausiai aprašęs Jėzaus vaikystę. Evangelistas norėjo padėti mums suprasti, jog Marija, lygiai taip, kaip ir turėdama išskirtinį vaidmenį Dievo Žodžiui įsikūnijant, taip glaudžiai buvo įtraukta ir į Bažnyčios – Kristaus Kūno – gyvavimo pradžią.

Nuo pat Bažnyčios pradžios visi krikščionys, siekiantys Dievo meilės – meilės, atsiskleidusios ir įsikūnijusios Jėzuje Kristuje – susitiko su švenčiausiąja Mergele Marija ir įvairiais būdais patyrė Jos motinišką globą. Ją tikrai galima pavadinti visų krikščionių Motina. Apie tai šventasis Augustinas rašo labai aiškiai: „Savo dieviškąja meile Ji prisideda prie dvasinio tikinčiųjų gimimo Bažnyčioje, o pagal kūną Ji tikrai yra tos Bažnyčios narių galvos Motina.“⁸

Taigi nenuostabu, kad vienas iš seniausių atsidavimo Marijai liudijimų yra pasitikėjimo kupina malda: „Tavo apgynimo šaukiamės, šventoji Dievo Gimdytoja! Mūsų maldų neatmeski mūsų reikaluose, bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk, Mergele garbingoji ir palaimintoji.“⁹

Marija padeda mums jaustis broliais

Neįmanoma užmegzti sūnišką ryšį su Marija ir kartu galvoti vien apie save, paskęsti vien savo rūpesčiuose. Neįmanoma bendrauti su Marija ir gyventi egoistiškai. Marija veda pas Jėzų, o Jėzus yra primogenitus in multis fratribus – pirmagimis iš daugelio brolių¹⁵. Taigi jei pažinsime Jėzų, suprasime, kad tikrai gyventi galime tik tarnaudami kitiems. Asmeninės problemos negali supančioti krikščionio, nes jam privalo rūpėti visuotinė Bažnyčia ir visų sielų išgelbėjimas.

Šitaip nusiteikę suprantame, jog vidinis dvasinio tobulėjimo siekis iš tikrųjų nėra vien asmeninis dalykas, nes šventumas ir apaštalavimas yra neatsiejami. Todėl privalome ugdyti save ir krikščioniškas dorybes, turėdami omenyje visos Bažnyčios poreikius. Negalime daryti gera ir skelbti Kristų, jeigu nesistengiame nuoširdžiai gyventi pagal Evangelijos mokymą.

Jeigu būsime prisodrinti šios dvasios, mūsų pokalbiai su Dievu, net jeigu jie prasidės nuo asmeninių temų ir reikalų, anksčiau ar vėliau atves į tarnystę kitiems žmonėms. O kai įsikibsime Švenčiausiosios Mergelės Marijos rankos, Ji padės jaustis visų žmonių broliais, nes juk visi esame vaikai Dievo, kuriam Marija yra Dukra, Sužadėtinė ir Motina.

Artimojo problemos turi būti ir mūsų problemos. Krikščioniškoji brolybė turi itin giliai įsišaknyti mūsų sielose ir išnaikinti bet kokį abejingumą kitam žmogui. Marija, Jėzaus motina, Jį auginusi, auklėjusi ir lydėjusi visą gyvenimą, o dabar esanti su Juo danguje, padės Jį atpažinti mūsų kelių vingiuose ir kitų žmonių reikmėse.

Apaštalų mokytoja

Negalvokite tik apie save: atverkite savo širdis, kad jos galėtų apimti visą žmoniją. Pirmiausia pagalvokite apie greta esančius – apie gimines, draugus, kolegas ir svarstykite, kaip padėti jiems giliau išgyventi draugystę su mūsų Viešpačiu. Jeigu jie yra padorūs ir garbingi žmonės, gebantys gyventi arti Dievo, paveskite juos Marijos globai. Taip pat melskitės už daugybę nepažįstamų sielų, nes visi mes, žmonės, plaukiame ta pačia valtimi.

Būkite ištikimi ir dosnūs. Esame nariai vieno vienintelio kūno, Mistinio Kristaus Kūno, šventosios Bažnyčios, į kurią yra pašaukti visi, sąžiningai ieškantys tikrosios tiesos. Todėl mūsų pareiga yra kitiems liudyti Kristaus meilės tobulumą ir jos gelmę. Krikščionis negali būti egoistas. Jeigu jis būtų toks, išduotų savo pašaukimą. Ne pagal Kristaus dvasią elgiasi tie, kurie mėgaujasi dvasine ramybe, nesirūpindami kitais. Tai yra melaginga ramybė. Negalime likti ramūs ir būti įsitikinę savo teisingumu, jeigu priimame tikėjimu atvertą tikrojo žmogiškojo gyvenimo prasmę, bet nesistengiame konkrečiai ir praktiškai kitų žmonių priartinti prie Dievo.

Apaštalaujant iškyla viena rimta kliūtis – tai klaidingas supratimas apie pagarbą kitiems, baimė kalbėti dvasinėmis temomis, nes dažnai nujaučiame, kad aplinka nepalanki tokiam pokalbiui. Galvojame, kad šitaip elgdamiesi rizikuojame įžeisti pašnekovą. O kiek kartų tokia mąstysena paprasčiausiai dangstome savo egoizmą! Juk nieko nesistengiame įžeisti, bet, atvirkščiai – siekiame tarnauti. Ne dėl savo asmeninės vertės, bet dėl Dievo malonės tampame kitiems naudingais įrankiais, skleidžiančiais Gerąją Naujieną, kad Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“¹⁹.

Ar teisėtas toks kišimasis į svetimą gyvenimą? Jis būtinas. Kristus į mūsų gyvenimą įsikišo neprašęs mūsų leidimo. Šitaip Jis pasielgė ir su pirmaisiais savo mokiniais: „Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą: buvo mat žvejai. Jėzus tarė: ‚Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.‘“²⁰ Kiekvienas turi laisvę – nors tik tariamą laisvę – pasakyti Viešpačiui „ne“, kaip pasakė anas turto naštos prislėgtas jaunuolis, apie kurį mums pasakoja šventasis Lukas²¹. Bet ir Viešpats, ir mes turime teisę bei pareigą kalbėti apie Dievą pagal Jo priesaką „eikite <...> ir skelbkite Evangeliją“²². O tai žmogui itin svarbu, nes Dievo troškulys yra pats giliausias žmogaus širdies poreikis.

Švenčiausioji Marija, Regina apostolorum, visų karštai siekiančių supažindinti žmones su tavo Sūnaus meile Karaliene, Tu supranti mūsų menkumą. Išprašyk mums atleidimą už tai, kad mūsų gyvenimas, užuot liepsnojęs ugnimi, buvo pelenai, nešviečianti šviesa, netekusi sūrumo druska. Dievo Motina, Visagale Užtarėja, kartu su atleidimu išmelsk mums jėgos gyventi tikra viltimi ir meile, kad mes galėtume nešti Kristaus tikėjimą kitiems.