Punktų sąrašas

Toliau mąstykime apie sakramentų stebuklą. Ligonių patepimu, dar vadinamu Paskutiniuoju patepimu, meilingai parengiama kelionei, kuri pasibaigs Tėvo namuose. O per Šventąją Eucharistiją – prabangaus dieviškojo dosnumo sakramentą, jeigu šitaip galime jį pavadinti, Dievas mums teikia ne tik savo malonę, bet ir pats save – Jėzų Kristų, kuris šiame sakramente su savo Kūnu, Siela, Krauju ir dieviškumu iš tikro yra ne tik per šventąsias Mišias, bet pasilieka visada.

Pamąstykime apie kunigo atsakomybę užtikrinti dieviškųjų Sakramentų veikimą visiems krikščionims. Dievo malonė ateina į pagalbą kiekvienai sielai, nes to asmeniškai ir konkrečiai reikia kiekvienam žmogui. Negalima su sielomis elgtis kaip su beveide minia! Nedera įžeidinėti žmogiško ir Dievo vaikų orumo, nesuteikiant pagalbos kiekvienam asmeniškai, nuolankiai nesuvokiant, jog kunigas tėra įrankis ir Kristaus meilės laidininkas. Juk kiekviena siela yra stebuklingas lobis, o kiekvienas žmogus unikalus ir nepakartojamas. Kiekvienas yra vertas viso išlieto Kristaus kraujo.

Anksčiau kalbėjome apie kovą. O norint gerai kovoti reikia treniruočių, tinkamo maisto, skubios medicininės pagalbos ligos, sumušimo ar sužeidimo atveju. Sakramentai yra pagrindinis Bažnyčios gydymas. Tai nėra prabanga. Jeigu savanoriškai jų atsisakome, neįmanoma žengti nė žingsnio sekant Jėzaus Kristaus keliu. Mums jų reikia kaip oro kvėpuoti, kaip pulsuojančio kraujo ir šviesos, kad suprastume, ko kiekvieną akimirką iš mūsų nori Viešpats.

Krikščioniškas asketizmas reikalauja tvirtumo. Ir tokio tvirtumo gaunama iš Kūrėjo. Mes esame tamsa, o Jis – spindinti šviesa. Mes esame išglebimas, o Dievas – gera sveikata. Mes esame skurdas, o Jis – begalinis turtas. Mes esame silpnybė, o Jis mus stiprina ir palaiko, quia tu es, Deus, fortitudo mea¹⁸– juk visada, mano Dieve, Tu esi mūsų stiprybė. Nėra žemėje jokios jėgos, galinčios sustabdyti besiveržiantį atperkantįjį Kristaus Kraują. Bet žmogiškas ribotumas gali taip užtemdyti akis, kad nebepastebėsime Dievo didybės. Todėl visiems tikintiesiems, o ypač tiems, kurių pareiga yra dvasiškai vadovauti, t. y. patarnauti, Dievo Tautai, tenka didžiulė atsakomybė neužtverti malonės šaltinių, nesigėdyti Kristaus Kryžiaus.

Visa Švenčiausioji Trejybė dalyvauja Altoriaus aukoje. Sūnus pasiaukoja atpirkdamas Tėvo valia ir padedamas Šventosios Dvasios. Mokykimės bendrauti su vienu Dievu trijuose Asmenyse – Švenčiausiąja Trejybe, veikiančia substanciniu meilės ir pašventinamojo veikimo bendrumu.

Tuoj po lavabo (rankų apsiplovimo^**) kunigas meldžiasi: „Priimk, Švenčiausioji Trejybe, šią auką, kurią mes atnašaujame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančiai, prisikėlimui ir žengimui į dangų atminti.“¹⁵ O Mišių pabaigoje yra dar viena Švenčiausiosios Trejybės garbinimo malda: Placeat tibi, Sancta Trinitas, obsequium servitutis meæ – „O Švenčiausioji Trejybe, tebūnie Tau maloni mano tarnystės duoklė – priimki ją iš manęs, neverto šią auką aukoti Tavo didybei, ir kad per Tavo gailestingumą ji teiktų atleidimą man ir visiems tiems, už kuriuos ją aukojau.“¹⁶

Pabrėžiu, kad Mišios yra Dievo Trejybės veikimas, o ne žmogiškas veiksmas. Aukojantis Mišias kunigas vykdo Dievo valią, dieviškajam veikimui tarsi paskolindamas savo kūną ir balsą. Jis veikia ne savo vardu, bet in persona et in nomine Christi – Kristaus asmeniu ir Jo vardu.

Kristaus buvimas Eucharistijoje, veikiant Švenčiausiosios Trejybės meilei, teikia Bažnyčiai ir žmonijai visas malones. Apie šią auką skelbė pranašas Malachijas: „nuo saulės patekėjimo ligi jos nusileidimo mano vardas yra didis tautoms. Visur smilkalai ir švarios atnašos aukojamos mano vardu!“¹⁷ Tai Kristaus auka, paaukota Tėvui, padedant Šventajai Dvasiai – begalinės vertės auka, įamžinanti atpirkimą, kurio Senojo Įstatymo aukos negalėjo suteikti.

Vėliau klausomės Šventojo Rašto žodžių, apaštalų laiškų ir Evangelijos, klausomės Šventosios Dvasios, kalbančios žmogaus balsu, kad mūsų protas suprastų ir kontempliuotų, kad valia sustiprėtų, o veikla būtų išganinga. Ir kadangi esame viena tauta, „surinkta draugėn Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybėje“²², išpažįstanti bendrą tikėjimą, kalbame Credo – Tikėjimo išpažinimą.

Paskui aukojimas: žmonių duona ir vynas. Tai labai nedaug, bet jį lydi malda: „Nuolankia dvasia ir atgailaujančiomis širdimis aukodami Tau, Viešpatie, šią auką, prašome priimti mus, ir padaryti taip, kad ši auka, kurią šiandien tau atnašaujame, tavo akivaizdoje būtų tinkama, o Viešpatie Dieve.“^**** Ir vėl primenama, kokie esame menki, kaip trokštame apsivalyti ir išgryninti visa, ką siūlome Dievui: „Plaunu rankas nekaltumo ženklan ir einu aplink tavo aukurą, Viešpatie.“^*****

Šiek tiek anksčiau, prieš pat lavabo, kreipėmės į Šventąją Dvasią, prašydami palaiminti šventajam Dievo Vardui aukojamą auką. Nusiplovęs rankas, kunigas visų dalyvių vardu meldžia Švenčiausiąją Trejybę: Suscipe, Sancta Trinitas („Priimk, Švenčiausioji Trejybe“), kad priimtų mūsų auką Kristaus kančiai, prisikėlimui ir dangun žengimui atminti, taip pat Marijos, amžinosios Mergelės, ir visų šventųjų garbei.

Tegul šis aukojimas padeda išsigelbėti visiems žmonėms. Kunigas kviečia žmones melstis: Orate, fratres („Melskitės, broliai“), nes „ši auka yra jūsų ir mano“, taigi visos Bažnyčios auka. Melskitės, broliai ir seserys, nors jūsų čia ir nedaug tesusirinkę. Nors teatėjo vienas krikščionis, nors čia būtų tik Mišias aukojantis kunigas, vis tiek turime taip melstis, nes kiekvienos Mišios yra visuotinė auka, atperkanti visų genčių, kalbų, tautų, giminių žmones²³.

Per kiekvienas aukojamas Mišias visi krikščionys gauna Šventųjų bendravimo malonę, nepaisant to, ar dalyvautų tūkstančiai žmonių, ar tik koks nors vienas patarnaujantis berniokas, nesugebantis net tinkami susikaupti. Kiekvienu atveju dangus ir žemė dalyvauja Viešpaties angelų giesmėje Sanctus, Sanctus, Sanctus („Šventas, šventas, šventas“).

Aš garbinu ir šlovinu kartu su angelais. Visada žinau, kad mane, aukojantį šventąsias Mišias, supa angelai, garbinantys Švenčiausiąją Trejybę. Ir žinau, kad tam tikru būdu Švenčiausioji Mergelė yra čia, nes Jos santykiai su visais Švenčiausiosios Trejybės Asmenimis yra labai artimi. Juk Ji yra Kristaus Motina, Jo Kūno ir Kraujo – Jėzaus Kristaus, tobulo Dievo ir tobulo Žmogaus, Motina. Jėzus buvo pradėtas Marijos įsčiose švenčiausiu būdu ne per žmogų, bet grynu Šventosios Dvasios veikimu. Jo gyslomis teka Motinos kraujas, Kraujas, aukojamas atpirkimo aukoje ant Kalvarijos kalno ir per Mišias.

Kupini vaikiško pasitikėjimo ir vadindami Dievą pačiu geriausiu Tėvu pradedame Eucharistijos maldą. Meldžiamės už Bažnyčią ir už visus tuos, kurie yra jos dalis: už Popiežių, už savo šeimą, draugus ir bendradarbius. Katalikai atvira visiems žmonėms širdimi, uoliai apaštalaudami meldžiasi už visus žmones, nes niekas negali būti pamirštas. Norėdami, kad Dievas išklausytų mūsų maldas, atnaujiname ir bendravimą su šlovingąja amžinąja Mergele Marija ir su tais, kurie buvo tarp pirmųjų Kristaus sekėjų ir mirė dėl Jo vardo.

Quam oblationem („Šias atnašas“) – artėja konsekracijos momentas. Dabar Mišiose per kunigą vėl veikia Kristus: „Tai yra mano Kūnas <...> Tai yra taurė <…> mano Kraujo.“ Jėzus su mumis! Substancijos perkeitimas – transsubstanciacija (esmėkaita)^****** – tai protu nesuvokiamas Dievo Meilės stebuklo atnaujinimas. Kai šitai šiandien vėl įvyks, kiekvienas sielos gelmėse be žodžių pasakykime savo Viešpačiui, kad niekas nepajėgs mūsų nuo Jo atskirti, jog taip atsiduodamas į mūsų rankas – bejėgis, trapiu duonos ir vyno pavidalu, Jis padarė mus savo uoliais vergais: præsta meæ menti de te vivere, et te illi semper dulce sapere²⁴ – mano sielai leiski peną Tavyje atrasti, Tavąjį gerumą arti savęs pajausti.

Daugiau prašykime – juk mes, žmonės, beveik visuomet jaučiame poreikį prašyti už mirusius brolius, už save pačius. Ir šiose maldose telpa visas mūsų menkumas, visa mūsų ištikimybės stoka. Mūsų našta sunki, tačiau Jis nori ją nešti už mus ir su mumis. Eucharistijos malda baigiasi kitu kreipiniu į Švenčiausiąją Trejybę: Per Ipsum, et cum Ipso, et in Ipso („Per Jį, su Juo ir Jame“), per Kristų ir su Kristumi, ir Kristuje, kuris yra visa mūsų Meilė, Tau, visagali Dieve Tėve, su Šventąja Dvasia visa garbė ir šlovė per amžius.

Amžinojo gyvenimo Duona

Norėčiau, kad giliai suvoktume savo krikščioniškąją misiją. Pakelkime akis į Šventąją Eucharistiją, į Jėzų. Jis yra čia su mumis, Jis padarė mus savo dalimi: vos estis corpus Christi et membra de membro². Jūs esate Kristaus kūnas ir Jo nariai, sujungti su kitais nariais. Dievas nutarė pasilikti tabernakulyje, kad mus maitintų, stiprintų, sudievintų ir apvaisintų mūsų veiklą bei pastangas. Jėzus tuo pat metu yra sėjėjas, sėkla ir galutinis sėjos vaisius: amžinojo gyvenimo Duona.

Nuolat atnaujinamas Šventosios Eucharistijos stebuklas atspindi visus Jėzaus veikimo bruožus. Tobulas Dievas ir tobulas žmogus, dangaus ir žemės Viešpats, paprasčiausiu būdu aukoja save, kad Juo pasistiprintume. Mūsų meilės Jis laukia beveik du tūkstančius metų. Tai ilgas ir drauge trumpas laikas, nes, kai myli, laikas lėkte lekia.

Prisimenu nuostabią Galicijos poemą – vieną iš Alfonso X Išmintingojo surinktų liaudies giesmių. Tai legenda apie vienuolį, kuris tiesiog maldavo Mergelę Mariją leisti nors akimirką regėti dangų. Mergelė išpildė jo prašymą ir gerasis vienuolis atsidūrė rojuje. Sugrįžęs atgal jis nebeatpažino nė vieno savo vienuolyno gyventojo, nes jo malda, atrodžiusi labai trumpa, užtruko tris šimtmečius. Trys amžiai mylinčiai širdžiai nieko nereiškia. Jau du tūkstančius metų Kristus vis laukia Eucharistijoje. Štai kaip laukia Dievas, mylintis žmogų, ieškantis mūsų ir svarbiausia – mylintis mus tokius, kokie esame – ribotus, savanaudžius, nepastovius, bet vis dėlto gebančius atsiliepti į Jo begalinę meilę ir mokančius Jam visiškai atsiduoti.

Paskatintas meilės ir begalinio troškimo išmokyti mus mylėti, Jėzus atėjo į žemę ir pasiliko Eucharistijoje. „Mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“³, – taip šventasis Jonas pradeda savo pasakojimą apie tai, kas atsitiko Jėzaus kančios išvakarėse. Jis „paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, – pasak šventojo Pauliaus – sulaužė ir tarė: ‚Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui‘. Taip pat po vakarienės Jis paėmė taurę ir tarė: ‚Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui.‘“⁴

Kristaus Kūno šventės metu visose pasaulio miestų ir kaimų procesijose krikščionys iškilmingai lydi savo Viešpatį. Pasislėpęs Ostijoje Jis eina per gatves ir aikštes taip, kaip ir gyvendamas žemėje. Jis sutinka tuos, kurie nori Jį pamatyti, Jis atsiveria tiems, kurie Jo net neieško. Taip Jis apsireiškia saviesiems. O kaip į šį Mokytojo kvietimą atsiliepti mums?

Išoriniai meilės ženklai turi kilti iš širdies ir vėliau pasireikšti krikščioniško gyvenimo liudijimu. Jeigu atsinaujinome priimdami Viešpaties Kūną, turime tai įrodyti darbais. Tebūna mūsų mintys nuoširdžios – pilnos ramybės, atsidavimo ir tarnystės. Tegu mūsų žodžiai būna teisingi, aiškūs bei tikslūs, tepajėgia jie nuraminti ir padėti, o ypač kitus apšviesti Dievo šviesa. Te mūsų veiksmai būna nuoseklūs ir vaisingi: teskleidžia jie bonus odor Christi¹⁵ – mielą Kristaus kvapsnį, primenantį Jo elgesį bei gyvenimo būdą.

Kristaus Kūno procesija neša Jėzų į visus pasaulio didmiesčius ir miestelius. Tačiau šis veiksmas negali būti vienadienis dalykas, tarsi tik koks išgirstas ir greit užmirštas garsas. Toji Jėzaus eisena mūsų tarpe primena, kad savo Viešpatį turime atrasti įprastoje kasdienėje veikloje. Drauge su šia iškilminga ateinančio ketvirtadienio^* procesija turi žingsniuoti ir nepriekaištingas, tylus kiekvieno paprasto krikščionio gyvenimas. Būdamas žmogus tarp žmonių, krikščionis turi tikėjimo dovaną ir dievišką misiją veikti, kad atnaujintų žinią apie mūsų Viešpaties buvimą žemėje. Nesame be trūkumų, darome klaidų ir įpuolame į nuodėmes. Bet Dievas yra su mumis, todėl turime būti pasiruošę, kad Jis su mūsų pagalba ir toliau tęstų savo žingsniavimą tarp žmonių.

Prašykime tad mūsų Viešpatį padaryti, kad būtume Eucharistijos sielos, kad mūsų santykiai su Juo visiems teiktų džiaugsmą, ramybę ir teisingumo troškimą. Šitaip padėsime kitiems pažinti Kristų ir padaryti Jį visų žmogiškų veiksmų centru. Ir šitaip bus įvykdytas Jėzaus pažadas: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“¹⁶