Punktų sąrašas

Pamėginome bendrais bruožais aptarti keletą tokių šeimos židinių, kuriuose atsispindi Kristaus šviesa. Būtent tokie namų židiniai yra šviesūs bei linksmi. Kartoju: tėvų vienybė persiduoda vaikams, visai šeimai ir visiems, gyvenantiems drauge. Šitaip kiekviena tikrai krikščioniška šeima savotiškai atkuria Dievo pasirinktos ir pasauliui vadovauti pasiųstos Bažnyčios paslaptį.

Kiekvienam krikščioniui, kad ir kokią padėtį jis užimtų – būtų dvasininkas ar pasaulietis, susituokęs ar laikytųsi celibato – galime visiškai pritaikyti apaštalo žodžius, skaitomus būtent per Šventosios Šeimos šventę: „Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai“¹¹. Tokie esame mes visi, kiekvienas savo vietoje ir padėtyje, esame vyrai ir moterys, Dievo pasirinkti liudyti Kristų ir perteikti savo artimiesiems Dievo vaikų džiaugsmą, nepaisant klaidų ir kovos su jomis.

Labai svarbu, kad santuokos, kaip tikro Dievo pašaukimo, idėja niekados nepradingtų nei iš sakyklos, nei iš religijos pamokų, nei iš sąmonės tų, kuriuos Dievas nori matyti žengiančius šiuo keliu, nes šitaip jie iš tiesų yra pašaukti prisidėti prie Dievo planų išganyti visus žmones.

Todėl galbūt ir nėra geresnio pavyzdžio krikščioniškai porai už apaštalų laikų krikščioniškas šeimas: tai Dievo valiai paklusęs šimtininkas Kornelijus, kurio namų Bažnyčia įsileido pagonis¹², tai Akvilas ir Priskilė, skleidę krikščionybę Korinte ir Efeze, apaštalaudami bendradarbiavę su šventuoju Pauliumi¹³, tai Tabita, dėl artimo meilės pasirūpinusi krikščionimis Jopėje¹⁴. Ir pagaliau tiek daug kitų žydų ir pagonių, graikų ir romėnų šeimų, kuriose pirmųjų mūsų Viešpaties mokinių skelbiamas žodis davė vaisių.

Tai yra šeimos, gyvenusios vienybe su Kristumi ir supažindinusios su Juo kitus. Šeimos, tos mažos krikščioniškos bendruomenės, tada buvo Evangelijos skelbimo židiniai. Šios šeimos nesiskyrė nuo kitų tuometinių šeimų, tačiau jos gyveno nauja dvasia, kuri sklido visiems, kas su jomis susipažindavo ir bendraudavo. Tokie buvo pirmieji krikščionys, tokie turime būti ir mes, šiandieniniai krikščionys – Jėzaus mums atneštos taikos ir džiaugsmo sėjėjai.

Rizikingas krikščionio saugumas

Qui habitat in adiutorio Altissimi, in protectione Dei coeli commorabitur⁴– gyventi Dievo globoje, gyventi su Dievu. Štai tas rizikingas krikščionio saugumas. Turime būti įsitikinę, kad Dievas girdi mus, kad Jis mumis rūpinasi: šitaip mūsų širdys prisipildys ramybės. Tačiau gyvenimas su Dievu, be abejonės, yra rizikingas, nes Viešpats niekuo nesidalins. Jis nori visko. Ir jeigu mes truputį daugiau prisiartiname prie Jo, tai reiškia, jog turime būti pasirengę iš naujo atsiversti, iš naujo pasitaisyti, įdėmiau klausytis Jo įkvėpimų – tų šventų troškimų, kuriuos Jis žadina mūsų sielose. Ir šiuos įkvėpimus turime įgyvendinti.

Nuo pirmojo sąmoningo apsisprendimo nuosekliai sekti Kristaus mokymu tikriausiai gerokai pažengėme ištikimybės Jo žodžiui keliu. Ir vis dėlto dar daug ką reikia padaryti. Ar ne tiesa, jog turime dar tiek daug puikybės? Be abejonės, reikia keistis, tapti ištikimesniems ir nuolankesniems, kad pasidarytume ne tokie savanaudiški ir leistume mumyse augti Kristui, nes illum oportet crescere, me autem minui⁵ – Jam skirta augti, o man – mažėti.

Tiesiog negalime sustoti. Privalome žengti vis pirmyn į tikslą, kurį nurodė šventasis Paulius: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus.“⁶ Siekiame aukšto ir labai kilnaus dalyko – šventumo, susitapatinimo su Kristumi. Tačiau juk ir nėra kito kelio mums įaugti į dieviškąjį gyvenimą, per Krikštą Dievo pasėtą mūsų sielose. Judėti į priekį – tai augti šventumu. O eiti atgal – tai atsisakyti krikščioniškojo gyvenimo plėtros. Dievo meilės ugnį reikia kurstyti. Ji turi augti ir ryškėti kasdien, vis labiau įsišaknydama mūsų sielose. Ši ugnis turi sudeginti daugelį dalykų. Jeigu jos nepakurstysime, ji ims gesti.

Prisiminkime, ką pasakė šventasis Augustinas: „Jeigu sakysi „gana“, jau esi prapuolęs. Visada siek daugiau, ženk pirmyn, nenustok ėjęs. Nepasilik toje pačioje vietoje, neik atgal, nepasuk iš kelio.“⁷

Gavėnia suteikia progą savęs klausti: ar auga mano ištikimybė Kristui? Ar stiprėja mano šventumo troškimas? Ar kilniai apaštalauju kasdieniniame gyvenime, darbe tarp savo kolegų?

Kiekvienas nebyliai sau atsakykime į šiuos klausimus. Tada pamatysime, jog reikia vėl keistis tam, kad mumyse visiškai apsigyventų Kristus, kad Jėzaus atvaizdas aiškiau atsispindėtų mūsų elgesyje.

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša (kasdien) savo kryžių ir teseka manimi.“⁸ Kristus mums vis kartoja šnabždėdamas į ausį: likite su kryžiumi kiekvieną dieną. „Ne tik persekiojimų metu arba esant progai būti kankiniais, – rašo šventasis Jeronimas, – bet visomis aplinkybėmis, kad ir ką bedarytumėte, apie ką begalvotumėte, ką besakytumėte, paneikite, kuo buvote, ir pripažinkite, kuo dabar esate – ogi atgimę Kristuje.“⁹

Ši mintis yra kitų panašių šventojo Pauliaus žodžių atgarsis: „Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa. Ištirkite, kas patinka Viešpačiui.“¹⁰

Atsivertimas gali įvykti staiga, o šventumas – tai viso gyvenimo uždavinys. Dieviškosios meilės sėkla, Dievo pasėta mūsų sielose, veržiasi augti, siekia įsikūnyti veiksmais, duoti vaisių, kurie kiekvienu metu patiktų Dievui. Dėl to yra labai svarbu, kad būtume pasirengę visa pradėti iš naujo ir bet kuriomis gyvenimo aplinkybėmis regėti šviesą, šią savo pirmojo atsivertimo paskatą. Todėl ir turime rengtis, giliai tyrinėdami savo sąžinę, prašydami Viešpatį pagalbos geriau pažinti Jį ir save. Nėra kito kelio, jeigu vėl norime atsiversti.

Nesibaigianti kova

Krikščioniškoji kova yra nenutrūkstanti, nes vidinis gyvenimas yra nuolat pasikartojanti pradžia. Ši kova mus saugo nuo išdidaus manymo, kad jau esame tobuli. Neišvengsime kelyje pasitaikančių sunkumų, nes, nesusidūrę su kliūtimis, būsime ne iš kūno ir kraujo. Visuomet turėsime aistrų, kurios trauks žemyn, ir visuomet turėsime gintis nuo jų stipresnio ar silpnesnio siautulio.

Neturėtume tad stebėtis aptikę savo kūne ir sieloje išdidumo, gašlumo, pavydo, tingėjimo, noro kitus valdyti daigų. Tai įsisenėjęs blogis, nuolat patvirtinamas mūsų patirties. Šio vidinio sporto išeities taškas, siekiant laimėti bėgimą Tėvo namų link, yra pačios paprasčiausios ir įprastinės aplinkybės. Šventasis Paulius sako: „Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas.“⁸

Krikščioniui, norinčiam pradėti kovą arba siekiančiam jos išvengti, nereikia laukti išorinių ženklų ir malonių vidinių potyrių. Vidinį gyvenimą sudaro ne jausmai, bet dieviška malonė, pasiryžimas ir meilė. Visi mokiniai gebėjo sekti Kristų Jo triumfo dieną Jeruzalėje, bet beveik visi Jį paliko gėdingą kryžiaus valandą.

Pasiryžus iš tiesų mylėti, reikia būti stipriam ir ištikimam. Širdis turi būti sutvirtinta tikėjimo, vilties ir dieviškosios meilės. Tik nepastovūs ir paviršutiniški žmonės kaprizingai kaitalioja savo meilės objektą: tai net nėra meilė, o paprasčiausias savanaudiškumo vaikymasis. Kai tikrai mylima, visa susilieja į darnią visumą – gebama atsiduoti, pasiaukoti ir išsižadėti savęs. Tas atsidavimas, pasiaukojimas ir atsižadėjimas kartu su skausmingais sunkumais mums teikia laimę ir džiaugsmą. Džiaugsmą, kurio niekas negali iš mūsų atimti.

Šiose vadinamose meilės varžybose mūsų neturėtų labai slėgti nuopuoliai, net ir labai dideli, jeigu gailėdamiesi ir tvirtai pasiryžę pasitaisyti grįžtame pas Dievą per Atgailos sakramentą. Krikščionis nėra neurotiškas savo gerų darbelių kolekcionierius. Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, sujaudino ir nupuolusio Petro atgaila, ir Jono nekaltumas bei ištikimybė. Jėzus supranta mūsų silpnumą ir tarsi įkalnėn mus traukte traukia prie savęs. Jis nori, kad stengtumės kasdien palypėti bent truputį. Jis ieško mūsų taip, kaip ieškojo Emauso mokinių, kai išėjo jų pasitikti. Jis ieškojo Tomo, davė jam paliesti pirštais atviras savo šono ir rankų žaizdas. Jėzus Kristus visada laukia mūsų, sugrįžtančių pas Jį būtent dėl to, kad supranta mūsų silpnumą.

Krikščionis žino, jog krikštu jis yra įskiepytas į Kristų. Sutvirtinimu jis yra įgalintas kovoti už Kristų. Per Kristaus kunigystę ir Jo karališkąją bei pranašišką tarnybą jis yra pašauktas veikti pasaulyje. Jis susivienija su Kristumi per Eucharistiją – vienybės ir meilės sakramentą. Kaip ir Kristus, jis turi gyventi dėl kitų žmonių, su meile žvelgdamas į visus ir į kiekvieną atskirai. O iš tiesų mylėdamas visą žmoniją.

Tikėjimas padeda mums pažinti, kad Kristus yra Dievas, kad Jis – mūsų Gelbėtojas; tikėjimas padeda susitapatinti su Kristumi ir elgtis taip, kaip elgdavosi Jis. Prisikėlęs Kristus išvaduoja Tomą iš dvejonių, parodydamas savo žaizdas ir tardamas: „Palaiminti, kurie tiki nematę.“¹⁵ O šventasis Grigalius Didysis komentuoja: „Čia Jis kalba apie mus, nes mes, nors kūniškai ir nematome, turime Jį dvasiškai. Mes būsime palaiminti tik tada, kai mūsų elgesys atitiks mūsų tikėjimą. Žmogus iš tikrųjų nėra tikintis, jeigu neįgyvendina to, kuo tiki. Štai kodėl šventasis Paulius kalba apie tuos, kurių tikėjimas reiškiasi tik žodžiais: ‚Jie skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais Jo išsigina‘ (Tit 1,16).“¹⁶

Neįmanoma atskirti Kristų Dievą Žmogų ir Dievą Atpirkėją. Žodis tapo kūnu ir atėjo į žemę, ut omnes homines salvi fiant¹⁷, kad išganytų visus žmones. Būdami pilni ydų ir riboti, vis dėlto esame kiti Kristūs, pats Kristus ir esame pašaukti tarnauti visiems žmonėms.

Turime ir vėl išgirsti šimtmečiais nesenstantį įsakymą. „Mylimieji, – rašo šv. Jonas, – aš jums nerašau naujo įsakymo, bet seną įsakymą, kurį nuo pradžios esate gavę. Tasai senas įsakymas yra mokslas, kurį jūs girdėjote. Ir vis dėlto rašau jums apie naują įsakymą, kuris tikras jame ir jumyse, nes tamsa traukiasi, o tikroji šviesa jau šviečia. Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje. Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje, ir jame nieko piktinančio nėra.“¹⁸

Viešpats atėjo skelbti visiems žmonėms taikos, gerosios naujienos ir gyvenimo. Ne vien turtingiesiems ir ne vien vargšams. Ne vien išmintingiems, ir ne vien paprastiems, bet visiems. Visiems broliams ir seserims, nes juk ir esame tie broliai ir seserys, vaikai to paties Tėvo – Dievo. Taigi yra tiktai viena rasė – Dievo vaikų rasė. Yra tiktai viena spalva – Dievo vaikų spalva. Taip pat yra tiktai viena kalba, be triukšmo prabylanti į širdį ir į protą, mokanti mus pažinti Dievą ir mylėti vienam kitą.

Kontempliuoti Kristaus gyvenimą

Kiekvienas iš mūsų turėtų stengtis skleisti Kristaus meilę. Tačiau, kad būtume ipse Christus – pačiu Kristumi, turime būti Jame. Nepakanka turėti tik bendrą supratimą apie Jėzaus gyvenimo dvasią. Reikia gilintis į Jo gyvenimo detales ir per jas suprasti Jo požiūrį. Ypač turime kontempliuoti Jo gyvenimo žingsnius, iš jų semtis jėgų gyventi, šviesos, ramybės ir taikos.

Jeigu ką nors tikrai mylime, norime apie jo gyvenimą ir charakterį sužinoti viską, tarsi susitapatinti su mylimuoju. Štai kodėl turime dažnai apmąstyti Jėzaus gyvenimą nuo gimimo tvartelyje iki pat mirties ir prisikėlimo. Kunigystės pradžioje dažnai dalindavau žmonėms Evangeliją ir knygas apie Jėzaus gyvenimą. Jo gyvenimą reikia labai gerai išmokti, laikyti jį galvoje ir širdyje, kad bet kada, be jokios knygos, galėtume užmerkę akis kontempliuoti jį, matydami viską lyg kine. Ir atsidūrę įvairiausiose gyvenimo situacijose lengvai prisiminsime mūsų Viešpaties žodžius ir veiksmus.

Tik šitaip pajėgsime įsismelkti į Jo gyvenimą. Tai ne vien galvojimas apie Jėzų, prisimenant kai kurias Jo gyvenimo scenas. Turime būti visiškai panirę į Jo gyvenimą ir tapę jo dalimi. Turime sekti Jį taip ištikimai, kaip tai darė Marija, Jo Motina, taip ištikimai, kaip tai darė pirmieji dvylika apaštalų, šventosios moterys ir minios, susitelkusios aplink Jį. Jeigu tai darysime nedvejodami, Kristaus žodžiai įsismelks giliau į mūsų sielas ir iš tiesų perkeis mus. Nes „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“¹⁹.

Jeigu norime kitus žmones atvesti prie mūsų Viešpaties, pirmiausia turime atsiversti Evangeliją ir kontempliuoti Kristaus meilę. Labiausiai galėtume susitelkti į Jo kančios pilnatvę, nes Jis pats pasakė: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“²⁰ Bet taip pat galime giliai apmąstyti ir visą likusį Jo gyvenimą, Jo santykius su sutiktais žmonėmis.

Kad paskelbtų kitiems žmonėms savo išgelbėjimo žinią ir parodytų jiems Dievo meilę, Kristus, būdamas tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, veikė kaip žmogus ir kaip Dievas. Dievas nusileidžia iki žmogaus lygmens. Dievas visiškai prisiėmė žmogaus prigimtį, bet atmetė nuodėmę.

Esu labai laimingas suvokdamas, kad Kristus norėjo būti tikru žmogumi, su tokiu pat kūnu, kaip ir mūsų. Mane labai jaudina ta mintis, jog Dievas myli žmogaus širdimi. Kaip nuostabu!

Dievo rūpestis apima absoliučiai visus. Jeigu įsigilintume į šią teologiją, užuot paviršutiniškai skirstę veiksmus pagal tam tikras kategorijas, negalėtume teigti, jog greta gerų, kilnių ir neutralių dalykų egzistuoja kažkas vien pasaulietiško. Taip nebegali būti po to, kai Dievo Žodis įsteigė savo namus tarp žmonių, jautė alkį ir troškulį, dirbo žmogaus rankomis, išgyveno ir draugystę, ir paklusnumą, patyrė ir kančią, ir mirtį. Nes Kristuje „Dievas panorėjo Jame apgyvendinti visą pilnatvę ir per jį visa sutaikinti su savimi, darydamas Jo kryžiaus krauju taiką, – per Jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje“³¹.

Turime mylėti pasaulį, darbą ir visus žmogiškos tikrovės aspektus, nes pasaulis yra geras. Adomo nuodėmė sutrikdė dieviškąją visatos pusiausvyrą, tačiau Dievas Tėvas pasiuntė savo vienatinį Sūnų atkurti tvarkos ir ramybės, kad mes, Jo įvaikiai, galėtume išvaduoti kūriniją iš netvarkos ir visa sutaikinti Dieve. Kiekviena žmogaus situacija yra nepakartojama: tai išskirtinis rezultatas intensyviai išgyvenamo pašaukimo viskam suteikti Kristaus dvasią. Tik gyvendami pagal mūsų tikėjimą krikščioniškai ir paprastai, mes būsime Kristumi, kuris apsigyvena tarp kitų žmonių.

Bendrauti su Kristumi per Duoną ir Žodį

Jeigu išmoksime kontempliuoti Kristaus slėpinį, jeigu pasistengsime Jį išvysti skaisčiomis akimis, suprasime, jog galime galutinai susivienyti su Jėzumi. Kristus mums labai aiškiai nurodė kelią: bendrauti su Juo per Duoną ir Žodį, priimant Eucharistiją, žinant ir vykdant viską, ko Jis moko, ir bendraujant su Juo maldoje. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.“⁶ „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu.“⁷

Tai nėra tik tušti pažadai. Tai tikra gyvenimo realybė ir jo esmė, gyvenimas malonės, vedančios į asmeninius ir tiesioginius santykius su Dievu. „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus pasilieku Jo meilėje.“⁸ Šie žodžiai, Jėzaus ištarti per Paskutinę vakarienę, yra geriausias Žengimo į dangų šventės įvadas. Kristus žinojo, jog Jis būtinai turės išvykti, nes slėpiningu būdu, kurio negalime iki galo suprasti, po žengimo į dangų naujai dieviškąja meile išsilies trečiasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo. „Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu.“⁹

Jėzus iškeliavo ir atsiuntė Šventąją Dvasią, kuri mums vadovauja ir pašventina mūsų sielas. Parakleto veikimas mumyse patvirtina tai, ką skelbė Kristus – esame Dievo vaikai, „gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: ‚Aba, Tėve!‘“¹⁰

Matote? Tai ir yra Švenčiausiosios Trejybės veikimas mūsų sielose. Kiekvienas krikščionis turi galimybę pasiekti Dievą, slypintį mūsų pačių viduje, jeigu tik atsiliepia mus kreipiančiai malonei tapti viena su Kristumi Duonoje ir Žodyje, Šventojoje Ostijoje ir maldoje. Bažnyčia kasdien leidžia patirti Gyvosios Duonos prasmę, tačiau dviem liturginių metų progomis – per Didįjį Ketvirtadienį ir Kristaus Kūno šventę – ypač akcentuoja šitą tikrovę. Šią Žengimo į dangų šventės dieną nukreipkime savo mintis į bendrystę su Viešpačiu, dėmesingai klausydamiesi Jo Žodžio.

Apaštalavimas: dalyvauti atpirkimo darbe

Su nuostabiu dievišku natūralumu kontempliatyvią sielą užpildo troškimas apaštalauti. „Širdis manoji užkaito, bematant įsiliepsnojo.“²⁶ Kas kita galėtų būti ši liepsna, apie kurią kalba pats Kristus? „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“²⁷ Apaštalavimo ugnis semiasi jėgų maldoje. Nėra geresnio būdo plačiajame pasaulyje tęsti taikos kovą, kuriai yra pašauktas kiekvienas krikščionis, kad papildytume tai, ko dar trūksta Kristaus vargams.²⁸

Jėzus, jau sakėme, įžengė į dangų. Tačiau krikščionis gali ir toliau bendrauti su Juo maldoje ir Eucharistijoje, kaip kad su Juo bendravo dvylika apaštalų. Jis gali užsidegti apaštaliniu uolumu ir tarnauti išganymo darbe, gelbėdamas sielas kartu su Kristumi. Dalyvauti atpirkimo darbe reiškia sėti taiką ir džiaugsmą. Taigi apaštalauti – tai tarnauti. Jeigu remsimės vien savo jėgomis, antgamtiniame lygmenyje nepasieksime nieko, o jeigu būsime Dievo įrankiai, pasieksime viską: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.“²⁹ Iš begalinio gerumo Dievas pasirinko mus – netinkamus įrankius vykdyti gelbėjimo darbą. Vadinasi apaštalui nėra kito pasirinkimo, kaip tik atsiduoti Viešpačiui, leisti Jam veikti, kad Dievas per savo kūrinius, per pasirinktą apaštalauti sielą vykdytų išganomąjį darbą.

Apaštalas yra paprastas krikščionis, tvirtai žinantis, jog yra įskiepytas į Kristų, suvienytas su Juo per Krikšto sakramentą. Per Sutvirtinimą jam suteikta galia kovoti Kristaus vardu. Savo veikla pasaulyje jis pašauktas tarnauti Dievui per bendrąją tikinčiųjų kunigystę, tam tikra prasme leidžiančia dalyvauti ir Kristaus kunigystėje. Ši pakrikštytųjų kunigystė, nors iš esmės ir kitokia negu pašvestųjų kunigystė, leidžia vieningai garbinti Bažnyčioje ir padėti kitiems žmonėms kelionėje Dievo link, liudijant žodžiu ir pavyzdžiu, malda ir atgaila.

Kiekvienas turime būti ipse Christus – pats Kristus. Jis vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus³⁰, o mes vienijamės su Jėzumi, kad su Juo viską aukotume Tėvui. Pašaukimas būti Dievo vaikais pasaulio sūkuryje reikalauja iš mūsų siekti ne vien asmeninio šventumo, bet ir ragina visus žemės kelius paversti takais, net per kliūtis vedančiais sielas pas Viešpatį. Tik taip mes, paprasti žmonės, žemiškoje veikloje tampame raugu³¹, įrauginančiu visą tešlą³².

Kristus, įžengdamas į dangų, suteikė atperkamosios galios visai sąžiningai atliekamai žmonių veiklai. Šventasis Grigalius Didysis šią didžią krikščionišką tikrovę išreiškia nuostabiais žodžiais: „Taigi Jėzus išėjo į ten, iš kur buvo atėjęs, ir sugrįžo iš tos vietos, kur ir tebegyvena, nes pakildamas į dangų Jis savo dieviškumu sujungė dangų ir žemę. Šiandienės šventės metu dera iškilmingai paskelbti, jog mūsų pasmerkimas atšauktas, o nuosprendis, vertęs mus paklusti sugedimui, panaikintas. Prigimtis, kuri buvo girdėjusi žodžius ‚esi dulkė ir į dulkę pavirsi‘, šiandien su Kristumi įžengė į dangų“³³.

Taigi nesiliauju kartojęs, kad pasaulį galima padaryti šventą. Mums, krikščionims, skirta ši ypatinga pareiga: skaistinti pasaulį, šalinti jį bjaurojančių nuodėmių pagundas ir įteikti jį Viešpačiui kaip dvasinę auką, išaukštinamą Dievo malone. Griežtai tariant, negalima sakyti, jog egzistuoja kokia nors savaime kilni realybė, neturinti antgamtinio matmens, nes Dievo Žodis visiškai prisiėmė žmogaus prigimtį ir pašventino žemę ne tik savo buvimu joje, bet ir savo rankų darbu. Didžioji misija, kurią gavome per Krikštą – tai dalyvauti atpirkimo darbe. Kristaus meilė ragina mus³⁴ užsidėti ant savo pečių šio dieviškojo sielų gelbėjimo uždavinio naštos dalį.

Supažindinti su Kristumi

Visas kiekvieno paprasto ar svarbaus asmens gyvenimo aplinkybes įsivaizduoju kaip Dievo kvietimą, kaip Jo suteiktas progas malonės pastiprintais poelgiais ir žodžiais¹⁹ skelbti Dvasią, kuriai priklausome.

Kiekvienai krikščionių kartai reikia atpirkti ir pašventinti savąjį laikmetį. Todėl kiekviena karta privalo suprasti savo brolių troškimus ir tapti jų siekių dalininke. Naudodamiesi kalbos dovana krikščionys padeda kitiems suprasti, kaip atsiliepti į Šventosios Dvasios veikimą, kaip priimti iš mūsų Viešpaties širdies nuolat srūvantį malonių srautą. Mes, krikščionys, privalome savo laikmečio pasauliui skelbti seną ir kartu naują Evangelijos žinią.

Netiesa, jog šiandien apskritai visi yra užsidarę arba abejingi krikščioniškojo tikėjimo mokymui apie žmogaus egzistencijos tikslą. Netiesa, kad mūsų laikų žmonės rūpinasi vien žemiškais dalykais ir nenoriai žvelgia į dangų. Žinoma, netrūksta siauro požiūrio ar kokios nors ideologijos besilaikančių žmonių. Šiandien esama ir didžių troškimų, ir niekingų požiūrių, heroizmo ir bailumo, uolumo ir atsainumo. Yra žmonių, kurie aistringai svajoja apie naują, teisingesnį, žmogiškesnį pasaulį, ir yra tokių, kurie galbūt jau viskuo nusivylė, žlugus jaunatviškam idealizmui; yra tokių, kurie savanaudiškai susirūpinę vien asmeniniu saugumu, ir yra tokių, kurie grėsmingai paskendę savo klaidose.

Visiems šitiems vyrams ir moterims, kad ir kokie jie bebūtų – pakilaus džiaugsmo apimti arba krizių ir nesėkmių ištikti – turime skelbti didingą ir nedviprasmišką naujieną, šventojo Petro ištartą tuoj po Sekminių: Jėzus yra kertinis akmuo, Atpirkėjas, mūsų gyvenimo viltis. Juk „nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“²⁰.

Taigi tikėkite ir nepasiduokite liūdesiui. Mūsų neturi stabdyti jokie žmogiški išskaičiavimai. Kad nugalėtume kliūtis, turime mestis į darbą taip, kad pačios mūsų pastangos atvertų naujus kelius. Asmeninis šventumas, atsidavimas Viešpačiui yra panacėja, vaistas nuo bet kokių sunkumų.

Būti šventam reiškia gyventi taip, kaip to nori mūsų dangiškasis Tėvas. Jūs pasakysite, jog tai sunku. Taip, idealas yra labai aukštas, sunkiai pasiekiamas. Bet drauge tai yra ir lengva, ir pasiekiama. Kai žmogus suserga, nebūtinai gali rasti tinkamų vaistų. O štai antgamtiniuose dalykuose yra kitaip. Vaistai visada yra ranka pasiekiami: tai Jėzus Kristus, tikrai esantis Švenčiausioje Eucharistijoje ir teikiantis malonę per kitus savo įsteigtus sakramentus.

Pakartokime dar kartą žodžiais ir veiksmais: „Viešpatie, pasitikiu Tavimi, man užtenka Tavo įprastos apvaizdos, Tavo kasdienės pagalbos.“ Neturime Dievo prašyti didelių stebuklų. Tačiau privalu maldauti Jo sutvirtinti mūsų tikėjimą, apšviesti mūsų protą ir stiprinti mūsų valią. Jėzus visada šalia mūsų ir Jis visada elgiasi pagal savo dievišką prigimtį.

Savo mokymo pradžioje jus įspėjau dėl netinkamo sudievinimo. Nebijok pažinti save tokį, koks esi. Juk tu nulipdytas iš molio. Nesijaudink. Tu ir aš esame Dievo vaikai, o tai yra gerasis sudievinimas. Dieviškuoju pašaukimu esame išrinkti nuo pat amžinybės pradžios. Dievas „palaimino mus Kristuje <…> mus išsirinkdamas Jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“³². Esame išskirtinai Dievo, esame Jo įrankiai, nepaisant mūsų apgailėtino asmeninio menkumo. Tačiau mūsų pastangos nebus bergždžios tik tuomet, jei niekad nepamiršime savo silpnybės. Būtent pagundos primena mūsų menkumą.

Kai, susidūrę su savo vargingumu, nusiviliate (kartais galbūt net itin stipriai), turite visiškai nuolankiai atsiduoti į Dievo rankas. Pasakojama, kad Aleksandras Didysis vieną dieną susitiko su išmaldos prašančiu elgeta. Aleksandras sustojo ir liepė pavesti elgetai valdyti penkis miestus. Vargšas sumišęs ir nustebęs ėmė šaukti: aš juk neprašiau tokio dalyko! O Aleksandras atsiliepė: tu prašai kaip tas, kuo esi – elgeta, o aš tau dovanoju kaip tas, kas esu – karalius.

Net tomis akimirkomis, kai giliau patiriame savo ribas, galime ir turime atsigręžti į Dievą Tėvą, į Dievą Sūnų ir į Dievą Šventąją Dvasią, suvokdami esą dieviškojo gyvenimo dalyviai. Niekada nėra priežasties žvalgytis atgal³³, nes Viešpats visada šalia mūsų. Turime ištikimai, patikimai ir atsakingai atlikti savo pareigas, rasdami Jėzuje meilės bei motyvacijos suprasti kitų klaidas ir nugalėti savąsias. Šitaip visi nuopuoliai, mano, tavo ir galiausiai visų žmonių klaidos taps atrama Kristaus karalystei kurti.

Pripažinkime savo ligas, bet tikėkime Dievo jėga. Optimizmas, džiaugsmas ir tvirtas įsitikinimas, jog Viešpats mus nori naudoti kaip savo įrankius, turi persmelkti visą mūsų krikščioniškąjį gyvenimą. Jeigu esame Šventosios Bažnyčios nariai, jeigu esame atsirėmę į tvirtą šv. Petro uolą ir pasikliaujame Šventosios Dvasios veikimu, tada kaskart pasiryšime atlikti šią mažytę pareigą – kasdien berti grūdą. Atėjus pjūties metui, derlius tiesiog nebesutilps į kluonus.