Punktų sąrašas

Kviečiai ir raugės

Dėstau jums ne savo paties mintis, bet Kristaus mokymą apie krikščionio idealą. Turėtumėte sutikti, kad krikščionis turi būti reiklus, kilnus ir patrauklus. Vis dėlto kas nors gali paklausti: „Ar įmanoma šitaip gyventi šiandienėje visuomenėje?“

Tiesa ta, kad Viešpats pašaukė mus tokiu metu, kai visi kalba apie taiką, o tos taikos nėra nei sielose, nei organizacijose, nei socialiniame gyvenime, nei tarp tautų. Nuolat kalbama apie lygybę ir demokratiją, o aplinkui daugėja uždarų ir griežtų kastų. Jis pašaukė mus tokiu metu, kai visi reikalauja tarpusavio supratimo, o jo nėra net tarp tų žmonių, kurie veikia su nuoširdžiu tikėjimu ir nori iš tikro mylėti. Nepamirškite, jog meilė labiau reiškiasi vienam kitą suprantant negu kažką duodant.

Gyvename tokiu laiku, kai fanatikai ar žmonės, nepajėgūs išklausyti kitokių argumentų, savo aukas kaltina žiaurumu ir agresyvumu. Viešpats pašaukė mus tokiu metu, kai girdime kalbas apie vienybę, bet neįmanoma įsivaizduoti didesnio dabartinio susiskaldymo tarp katalikų, jau nekalbant apskritai apie visus žmones.

Niekada nedarau politinių pastabų – tai ne mano darbas. Jeigu man, kunigui, reikėtų pavaizduoti dabartinę pasaulio situaciją, turėčiau prisiminti vieną mūsų Viešpaties palyginimą – būtent apie kviečius ir rauges. „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau.“⁴⁰ Situacija aiški: laukas derlingas ir sėklos geros, lauko Šeimininkas išbarstė sėklas tinkamu laiku ir gerai išmanydamas savo darbą. Jis net turi sargus, saugančius lauką. Jeigu paskui kviečiuose pridygsta raugių, tai todėl, kad žmonės nesugebėjo tinkamai saugoti kviečių, nes jie – ir ypač krikščionys – užmigo ir leido prisiartinti priešui.

Kai nerūpestingų tarnų Šeimininkas klausia, kodėl lauke priaugo raugių, atsakyti yra paprasta: inimicus homo hoc fecit⁴¹ – tai padarė priešas! Mes, krikščionys, turėjome budėti, kad gerieji Kūrėjo sumanymai šioje žemėje būtų puoselėjami. Tačiau mes miegojome (ach, ta nelemta tinginystė ir snaudulys!), o priešas su savo tarnais dirbo be atvangos. Pažvelkite, kaip gausiai prižėlė raugių, kaip gausiai jų visur prisėta!

Nesu pašauktas būti nelaimių pranašu. Šiais žodžiais neketinu kaišioti nuniokoto ir beviltiško tikrovės paveikslo. Nenoriu skųstis laikmečiu, kuriame esame Viešpaties Apvaizdos dėka. Mylime šį laikmetį, nes esame pakviesti būtent dabar siekti savo asmeninio šventumo. Todėl nepasiduosime niekur nevedančiai naiviai nostalgijai – pasaulis niekada nebuvo nors kiek geresnis. Jau pačioje Bažnyčios pradžioje, jos lopšyje, tais laikais, kai dar apaštalavo dvylika apaštalų, – jau nuo tada prasidėjo žiaurūs persekiojimai, kilo pirmosios erezijos, sklido melas ir nuo grandinės buvo paleista neapykanta.

Visgi negalime paneigti, jog blogis, rodos, ėmė klestėti. Raugės išdygo visoje žemė – šiame Dievo lauke, kuris yra ir Kristaus mums duotas palikimas. Raugės ne tik išdygo – jos jau viską gožia. Negalime apsigaudinėti nuolatinio ir negrįžtamo progreso mitu. Progresas, nukreiptas į kilnų tikslą, yra gėris, ir Dievas nori, kad jis vyktų. Tačiau žmonės, regis, daugiau linksta galvoti apie kitokį, klaidingą progresą, apakinantį daugelį. Ir todėl nebepajėgiame suprasti, kad dėl kai kurių savo veiksmų žmonija juda atgal ir praranda jau užkariautas teritorijas.

Tvirtinu, kad Viešpats skyrė mums šį pasaulį kaip palikimą. Mums privalu išlaikyti savo sielas ir protus budrius. Turime būti realistiški ir nepasiduoti pralaimėjimo nuotaikoms. Tiktai užkietėjusios sąžinės žmogus, dėl rutinos praradęs jautrumą arba paviršutiniško požiūrio atbukintas, gali nepastebėti pasaulyje blogio, kuris yra Dievo įžeidimas ir neretai nepataisoma žala sieloms. Turime būti optimistai, bet mūsų optimizmas turi kilti iš tikėjimo niekad nepralaiminčio Dievo galia, o ne dėl kokio nors žmogiško pasitenkinimo jausmo arba naivaus išankstinio nusiraminimo.

Šiandien, per Kristaus Kūno šventę, drauge apmąstysime mūsų Viešpaties meilės gelmes – meilės, dėl kurios Jis liko su mumis, pasislėpęs Švenčiausiojo Sakramento pavidalu. Rodos, beveik fiziškai galime girdėti, kaip Jis moko minią: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą.“¹

Ši scena kartojasi ir dabar. Dieviškasis sėjėjas tebesėja ir šiandien. Gelbėjimo darbas tebevyksta ir Viešpats nori jį atlikti per mus. Jis nori, kad krikščionys Jo meilei atvertų visus žemės kelius. Jis kviečia skleisti dieviškąją naujieną ir mokymu, ir pavyzdžiu tolimiausiuose žemės kampeliuose. Jis prašo mūsų, kad, būdami tiek bažnytinės, tiek pasaulietinės visuomenės nariai, kiekvienas būtume kitas Kristus, kad pašventintume kasdienį profesinį darbą ir turimas pareigas.

Jeigu apsidairysime aplink, jeigu pažvelgsime į Dievo sukurtą ir todėl mūsų mylimą pasaulį, pamatysime, jog palyginimas yra teisingas. Jėzaus Kristaus žodis yra vaisingas, jis daugelyje sielų sužadina norą aukotis ir kviečia į ištikimybę. Tų, kurie tarnauja Dievui, gyvenimas ir elgesys pakeitė istoriją. Net daugelis tų, kurie nepažįsta mūsų Viešpaties, galbūt nesąmoningai vadovaujasi krikščionybės kildinamais idealais. Taip pat matome, jog kartais sėklos krenta į bevaisę žemę arba tarp dyglių ir usnių – tai reiškia, kad kai kurios širdys užsiveria tikėjimo šviesai. Taikos, susitaikymo ir brolybės idealai plačiai skelbiami ir pripažįstami, bet pernelyg dažnai jie netampa realybe. Kai kurie žmonės bergždžiai stengiasi nuslopinti Dievo balsą. Jie bando jį užgniaužti grubia jėga arba kitu – tylesniu, bet turbūt ir žiauresniu metodu – dvasią bukinančiu abejingumu.

Negalime neigti, kad dar daug ką reikia padaryti. Kartą – galbūt žvelgdamas į subrendusių kviečių laukus – Jėzus tarė savo mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“²⁴ Dabar, kaip ir tada, trūksta darbininkų, kurie pakęstų „dienos ir kaitros naštą“²⁵. O jeigu mes, darbininkai, nebūsime ištikimi, įvyks tai, apie ką kalbėjo pranašas Joelis: „Laukai nuniokoti, gedi žemė, nes javai sunaikinti, naujo vyno nebuvo, aliejus išseko. Baisėkitės, jūs artojai, aimanuokite, vynininkai, kviečių ir miežių, nes laukų derlius pražuvo.“²⁶

Nebus jokio derliaus, jeigu nebūsime pasirengę nuolat nesavanaudiškai dirbti, galbūt be galo ilgai ir vargingai: išarti žemę, pasėti sėklas, išravėti piktžoles, prinokinti ir iškulti. Dievo karalystė kuriama istorijoje ir laike. Viešpats patikėjo šią užduotį kiekvienam iš mūsų, ir nė vienas negali jaustis nuo jos atleistas. Šiandien, matydami ir adoruodami Kristų Eucharistijoje, prisiminkime, kad dar ne metas ilsėtis, darbo diena dar tęsiasi.

„Patarlių knygoje“ rašoma: „Kas dirba savo žemę, turės duonos iki soties.“²⁷ Pritaikykime šį pasakymą savo dvasiniam gyvenimui. Jeigu nedirbsime Dievo žemės, nebūsime ištikimi savo dieviškos tarnystės kitiems misijai, nepadėsime kitiems pažinti Kristaus, bus labai sunku suprasti, kas yra eucharistinė Duona. Niekas nevertina to, kas nekainuoja pastangų. Kad vertintume ir mylėtume Šventąją Eucharistiją, turime sekti Jėzaus keliu: turime būti lyg tas grūdas, turime numirti sau ir prisikelti pilni gyvenimo, nešdami gausų derlių – šimteriopą derlių!²⁸

Kristaus kelią galima apibūdinti vienu žodžiu: mylėti. Mylėti – tai turėti didžiulę širdį, dalytis aplinkinių rūpesčiais, mokėti atleisti ir suprasti. Turime aukotis kartu su Jėzumi už visas sielas. Jeigu mylėsime Kristaus širdimi, išmoksime tarnauti kitiems ir su meile, atvirai ginsime tiesą. Jeigu norime šitaip mylėti, kiekvienas iš savo gyvenimo turime išrauti viską, kas kliudo gyventi Kristaus gyvenimą. Turime išrauti prisirišimą prie patogumų, pagundą elgtis savanaudiškai, polinkį nuolat būti dėmesio centre. Tik patys gyvendami Kristaus gyvenimą, galime jį perteikti kitiems. Tik išgyvendami kviečio grūdo mirtį, galėsime dirbti pasaulio širdyje, keisti jį iš vidaus, daryti jį vaisingą.