Punktų sąrašas

Dievo gailestingumas

Šiandien Advento pradžia. Labai gerai, kad jau apmąstėme šias sielos priešų žabangas: netvarkingą juslingumą ir lengvabūdiškumą, proto užgaidą atmesti Dievą, pasipūtėlišką pasitikėjimą savimi, kuris tiek meilę Dievui, tiek Jo kūriniams padaro nevaisingą. Šios būsenos gali sukelti didžiulę sumaištį. Todėl liturgija ir kviečia mus melsti dieviškojo gailestingumo: „Į tave, Viešpatie, keliu širdį. O, mano Dieve, Tavimi pasitikiu. Neleisk man būti sugėdintam, neleisk mano priešams džiūgauti.“²⁴ – taip meldėmės šventųjų Mišių įžangos priegiesmyje. O per Atnašavimą vėl grįšime prie šios minties: „Juk niekas šlovės nepraranda, kas Tavim viliasi“.

Dabar, kai artėja mūsų išgelbėjimo metas, iš šventojo Pauliaus lūpų girdime paguodą: „kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo.“²⁵

Jeigu pasklaidytume Šventąjį Raštą, daugelyje vietų surastume kalbant apie Dievo gailestingumą: jo pilna yra žemė²⁶, jis skirtas visiems Jo vaikams – super omnem carnem²⁷, jis mus apsupa²⁸, eina mūsų priešakyje²⁹, skleidžia visokeriopą pagalbą³⁰, nuolat sutvirtina³¹. Dievas rūpinasi mumis kaip mylintis Tėvas, Jis nuolat prisimena mus dėl savo gailestingumo³², kuris yra „malonus“³³, „didingas kaip debesų gausybė“³⁴.

Jėzus Kristus šitaip glaustai apibendrina visą dieviškojo gailestingumo istoriją: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“³⁵. Ir dar Viešpats pasakė: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“³⁶. Dieviškas gailestingumas apreiškiamas daugelyje Evangelijos scenų: tada, kai atleidžiama svetimaujant pagautai nusidėjėlei, palyginimuose apie sūnų palaidūną, apie pražuvusią avį, apie dovanojimą skolininkui, stebuklas prikeliant Najino našlės sūnų iš numirusiųjų³⁷. Kiekgi priežasčių Kristus rado, kad galėtų padaryti šį didį stebuklą vien kaip teisingumo aktą! Juk mirė vienintelis vargšės našlės sūnus, teikęs jos gyvenimui prasmę ir galėjęs padėti jai senatvėje. Tačiau Kristus šį stebuklą padarė ne iš teisingumo, o iš užuojautos, nes Jo širdis buvo sujaudinta žmogiškos kančios.

Kokie turėtume jaustis saugūs, suprasdami Dievo gailestingumą: „Tesušunka, kas trokšta pasigailėjimo, ir Aš, kuris esu visada gailestingas, jo išklausysiu.“³⁸ Tai kvietimas ir pažadas, jog tai bus ištesėta. „Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.“³⁹ Mūsų šventumo priešai bus bejėgiai, nes priekyje mūsų žengs Dievo malonė. O jeigu per savo kaltę ar žmogiškąjį silpnumą sukluptume, Viešpats ateis į pagalbą ir padės atsitiesti: „Tu jau esi išmokęs vengti apsileidimo, šalintis puikybės, augti pamaldumu, nevergauti žemiškiems dalykams, rinktis amžina vietoj laikina. Tačiau, kadangi dėl žmogiškojo silpnumo neįstengiame tvirtai žengti tokiame permainingame pasaulyje, gerasis gydytojas paskyrė vaistų nuo paklydimų, o gailestingasis teisėjas neatėmė iš jūsų vilties, kad bus atleista.“⁴⁰

Kristaus gundymai

Gavėnia primena tas keturiasdešimt dienų, kurias Jėzus praleido dykumoje rengdamasis skelbti savo mokymą. Šio mokymo kulminacija yra Kryžius ir Velykų triumfas. Keturiasdešimt maldos ir atgailos dienų. Jų pabaigoje iškyla Kristaus gundymo scena, kurią šiandien apmąstyti siūlo Mišių Evangelija²¹. Ši scena yra kupina paslapties, kurios žmogus negali tikėtis atskleisti: Dievas leidžiasi gundomas, Jis leidžia veikti piktajam. Prašykime Viešpaties padėti suprasti, ko esame mokomi. Jėzus Kristus gundomas. Tradiciškai į Kristaus išmėginimus žvelgiama taip: mūsų Viešpats atėjo visur ir visada būti pavyzdžiu, norėjo taip pat patirti gundymus. Taip ir yra, nes Kristus yra tobulas žmogus, viskuo, išskyrus nuodėmę, panašus į mus²². Po keturiasdešimties dienų pasninko, galbūt be jokio kito valgio, išskyrus žoles ir šaknis, su truputėliu vandens Jis jaučiasi alkanas. Jis iš tiesų buvo alkanas, kaip būtų buvęs bet kuris kitas iš mūsų. Ir kai velnias pasiūlo akmenis paversti duona, Jis ne tik atsisako maisto, kurio reikalauja kūnas, bet taip pat atmeta ir dar didesnį gundymą: pasinaudoti dieviškąja galia, kad – jeigu galima taip pasakyti – susitvarkytų savo asmeninius reikalus.

Jūs tikriausiai jau pastebėjote, kad visose Evangelijose Jėzus nedaro stebuklų tik dėl savęs. Jis paverčia vandenį vynu vestuvių svečiams Kanoje²³; Jis padaugina duoną ir žuvį, kad pamaitintų išalkusią minią²⁴. Tačiau metai po metų Jis pelnosi duoną savo darbu. O vėliau, keliaudamas po Izraelio žemę, Jis pragyvena iš savo sekėjų paramos²⁵.

Šventasis Jonas pasakoja, kaip po ilgos kelionės Jėzus, atvykęs prie Sicharo šulinio, pasiuntė mokinius į miestą nupirkti maisto. Pamatęs ateinančią samarietę, Jis paprašė vandens, nes pats neturėjo kuo pasisemti²⁶. Jo kūnas išsekęs kelionėje, Jis yra išvargęs. Kitais kartais norėdamas atgauti jėgas Jėzus pamiegodavo²⁷. Koks mūsų Viešpaties kilnumas taip nusižeminti ir visiškai prisiimti žmogiškąją būklę! Jis nesinaudoja dieviškąja galia, kad išvengtų sunkumų ar būtinybės stengtis. Jis moko mus būti tvirtus, mylėti darbą, kilniai vertinti žmogiškąjį ir dieviškąjį atsidavimą, jo pasekmių svarbą.

Per antrąjį gundymą, kai velnias įkalbinėja šokti nuo šventyklos stogo viršūnės, Kristus vėl atmeta pasiūlymą pasinaudoti dieviškąja galia. Kristus neieško tuščios garbės, nerengia pigaus spektaklio ir vengia žmogiškosios komedijos Dievo sąskaita, kad pademonstruotų savo šaunumą. Jėzus Kristus tenori išpildyti savo Tėvo valią, neužbėgdamas už akių Dievo planams, nesistengdamas priartinti stebuklų laiko. Jis paprasčiausiai eina žmogui sunkiu taku, virstančiu mieluoju kryžiaus keliu.

Labai panašiai atsitinka per trečiąjį gundymą: Jam siūlomos karalystės, galia ir garbė. Velnio užmojai siekia pasinaudoti žmogiškomis ambicijomis: jis žada lengvą gyvenimą tam, kuris parpuls prieš jį, parpuls prieš stabus, nors aišku, kad garbinti dera tik Dievą. Mūsų Viešpats grąžina iškreiptos tiesos apie garbinimą prasmę, sakydamas, jog vienintelis tikrai garbinamas tegali būti Dievas. Jėzus patvirtina savo valią tarnauti Dievui: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“²⁸

Kiekvienas toks žmogiškas veiksmas kartu yra ir Dievo veiksmas. „Kristuje kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė.“²⁶ Kristus yra Dievas, tapęs žmogumi – visapusiškai tobulu žmogumi. Per savo žmogišką prigimtį Jis rodo mums, kokia yra dieviškoji prigimtis.

Prisimindami šį žmogiškąjį Kristų, kuris visą gyvenimą praleido tarnaudamas žmonėms, Jo subtilumą, mes atrandame ne tik galimo žmogiško elgesio pavyzdį. Per Kristų mes atrandame Dievą. Visa, ką darė Kristus, turi transcendentinę vertę. Visa mums atskleidžia ir Dievo prigimtį, ir Jo meilę, meilę To, kuris mus sukūrė ir nori dalytis su mumis savo vidiniu gyvenimu. „Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man, ir jie laikėsi tavojo žodžio. Dabar jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla.“²⁷ – šaukia Jėzus ilgoje evangelisto Jono aprašytoje maldoje.

Jėzaus santykiai su žmonėmis apima daug daugiau, negu išreiškia žodžiai arba išorinis žvilgsnis. Jėzus su visais elgiasi pagarbiai ir nori, kad jie sužinotų savo gyvenimo dieviškąją prasmę. Jėzus žino, kaip iš jų pareikalauti, kaip paskatinti žmones vykdyti savo pareigas. Jeigu paklausysime Jo, Jis atpratins mus nuo komforto ir konformizmo, padės pažinti triskart šventąjį Dievą. Jėzų jaudina alkis ir sielvartas, tačiau labiausiai Jį jaudina nežinojimas. „Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir Jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.“²⁸

Liturgija dar kartą primena paskutinį Jėzaus gyvenimo tarp žmonių slėpinį – Jo žengimą į dangų. Daug dalykų atsitiko po mūsų Viešpaties gimimo Betliejuje. Suradome Jį prakartėlėje, šlovinamą piemenų ir išminčių; kontempliavome Jį ilgais ir kukliais darbo Nazarete metais; lydėjome Jį per visą Palestinos žemę, kai Jis skelbė žmonėms Dievo karalystę ir visiems darė gera. O vėliau, Jo kančios dienomis, kentėjome, matydami, kaip Jis yra apkaltinamas, žiauriai niekinamas ir su kokia neapykanta nukryžiuojamas.

Paskui liūdesys užleido vietą šviesiam prisikėlimo džiaugsmui. Koks aiškus ir tvirtas mūsų tikėjimo pagrindas! Jau nebeturėtume niekada abejoti. Tačiau galbūt mes, kaip ir apaštalai, tebesame silpni ir šią Kristaus žengimo į dangų dieną klausiame: „gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“¹ Ar dabar galime tikėtis, kad amžiams išnyks sumaištis ir visos mūsų silpnybės?

Viešpats, pakildamas į dangų, atsako. Kaip ir apaštalai, esame šiek tiek sumišę ir nuliūdę, kad Jis mus palieka. Iš tiesų nėra lengva priprasti prie fizinio Jėzaus nebuvimo. Su jauduliu primenu, kad iš meilės pertekliaus Jis, net ir pasitraukęs, pasiliko su mumis. Juk Jis įžengė į dangų, bet tuo pačiu metu atsidavė mums, tapdamas maistu Šventojoje Ostijoje. Ir vis dėlto mums stinga Jo žmogiškos kalbos, Jo elgesio, žvilgsnio, šypsenos, gera darymo. Norėtųsi vėl iš arti stebėti, kaip pavargęs po sunkios kelionės Jis sėdasi prie šulinio², kaip verkia dėl Lozoriaus³, kaip ilgai meldžiasi⁴, kaip gailisi minios⁵.

Visuomet atrodė logiška, kad švenčiausias Kristaus žmogiškumas turėtų pakilti iki Tėvo šlovės. Man tai visada teikė didelį džiaugsmą. Tačiau šioks toks liūdesys Žengimo į dangų dieną taip pat rodo meilę, kurią jaučiame Jėzui Kristui, mūsų Viešpačiui. Jis yra tobulas Dievas, tapęs tobulu žmogumi, su tokiu pat kūnu, kaip ir mūsų, su tokiu pat krauju, kaip ir mūsų. Ir vis dėlto Jis palieka mus ir pakyla į dangų. Kaipgi mums nesiilgėti Jo?