Punktų sąrašas

„Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda Jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.“¹ Ši Evangelijos pagal Joną vieta leidžia skaitytojui suprasti, kad artėja didžios svarbos įvykis. Įžanga, pilna švelnaus meilės jaudulio, primena tai, ką randame Evangelijoje pagal Luką: „Trokšte troškau – sako mūsų Viešpats, – valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas.“² Pradėkime nuo čia ir melskime Šventąją Dvasią suteikti malonę, kad suprastume kiekvieną Kristaus žodį ir gestą. Juk norime gyventi antgamtinį gyvenimą – pats mūsų Viešpats troško atiduoti save, kad pamaitintų mūsų sielas. Ir mes pripažįstame, jog tiktai Jis turi „amžinojo gyvenimo žodžius“³.

Tikėjimas įgalina mus Simono Petro žodžiais tarti: „Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis.“⁴ Būtent toks tikėjimas, lydimas atsidavimo, leidžia mums drąsa varžytis su Jonu – prisiglausti ir ilsėtis ant Mokytojo krūtinės⁵. Mokytojo, taip karštai pamilusio savuosius, pasiryžusio, kaip ką tik girdėjome, jiems parodyti savo meilę iki galo.

Visos mūsų pastangos bent šiek tiek žodžiais paaiškinti Didžiojo Ketvirtadienio paslaptį bus per menkos. Tačiau iš dalies nesunku įsivaizduoti Jėzaus širdies jausmus, būnant su draugais, tą Jo paskutinį vakarą prieš Kalvarijos auką.

Pagalvokime žmogiškai: du vienas kitą mylintys žmonės turi atsisveikinti. Jie norėtų būti kartu amžinai, bet vienokia ar kitokia pareiga verčia juos išsiskirti. Kadangi jie negali patenkinti savo troškimo pasilikti vienas su kitu, tai reiškia, jog žmogaus meilė, kad ir kokia didelė bebūtų, yra ribota. Ji tegali būti reiškiama simboliškai. Atsisveikindami žmonės keičiasi dovanomis arba nuotraukomis, persmelktomis tokių karštų linkėjimų, kad, regis, tos nuotraukos ims ir užsiliepsnos. Žmonės daugiau nieko negali, nes jų, kaip kūrinių, galia nėra tokia beribė lyginant su jų troškimais.

Ko negalime padaryti mes, gali Viešpats. Jėzus Kristus, tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, palieka mums ne simbolį, bet pačią tikrovę. Jis pats lieka su mumis. Jis ne tik įžengs pas Tėvą, bet ir liks tarp žmonių. Jis mums paliks nepaprastą, Jį primenančią dovaną. Tai ne laiko temdomas atvaizdas, tarsi kokia blunkanti ir geltonuojanti nuotrauka, reikšminga tik bendraamžiams. Duonos ir vyno pavidalu Jis iš tiesų yra čia savo Kūnu ir Krauju, savo Siela ir dieviškumu.

Amžinojo gyvenimo Duona

Norėčiau, kad giliai suvoktume savo krikščioniškąją misiją. Pakelkime akis į Šventąją Eucharistiją, į Jėzų. Jis yra čia su mumis, Jis padarė mus savo dalimi: vos estis corpus Christi et membra de membro². Jūs esate Kristaus kūnas ir Jo nariai, sujungti su kitais nariais. Dievas nutarė pasilikti tabernakulyje, kad mus maitintų, stiprintų, sudievintų ir apvaisintų mūsų veiklą bei pastangas. Jėzus tuo pat metu yra sėjėjas, sėkla ir galutinis sėjos vaisius: amžinojo gyvenimo Duona.

Nuolat atnaujinamas Šventosios Eucharistijos stebuklas atspindi visus Jėzaus veikimo bruožus. Tobulas Dievas ir tobulas žmogus, dangaus ir žemės Viešpats, paprasčiausiu būdu aukoja save, kad Juo pasistiprintume. Mūsų meilės Jis laukia beveik du tūkstančius metų. Tai ilgas ir drauge trumpas laikas, nes, kai myli, laikas lėkte lekia.

Prisimenu nuostabią Galicijos poemą – vieną iš Alfonso X Išmintingojo surinktų liaudies giesmių. Tai legenda apie vienuolį, kuris tiesiog maldavo Mergelę Mariją leisti nors akimirką regėti dangų. Mergelė išpildė jo prašymą ir gerasis vienuolis atsidūrė rojuje. Sugrįžęs atgal jis nebeatpažino nė vieno savo vienuolyno gyventojo, nes jo malda, atrodžiusi labai trumpa, užtruko tris šimtmečius. Trys amžiai mylinčiai širdžiai nieko nereiškia. Jau du tūkstančius metų Kristus vis laukia Eucharistijoje. Štai kaip laukia Dievas, mylintis žmogų, ieškantis mūsų ir svarbiausia – mylintis mus tokius, kokie esame – ribotus, savanaudžius, nepastovius, bet vis dėlto gebančius atsiliepti į Jo begalinę meilę ir mokančius Jam visiškai atsiduoti.

Paskatintas meilės ir begalinio troškimo išmokyti mus mylėti, Jėzus atėjo į žemę ir pasiliko Eucharistijoje. „Mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“³, – taip šventasis Jonas pradeda savo pasakojimą apie tai, kas atsitiko Jėzaus kančios išvakarėse. Jis „paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, – pasak šventojo Pauliaus – sulaužė ir tarė: ‚Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui‘. Taip pat po vakarienės Jis paėmė taurę ir tarė: ‚Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui.‘“⁴

Naujasis gyvenimas

Štai paprasta ir drauge didinga Naujojo Testamento įsteigimo akimirka. Jėzus išsklaido Senojo Įstatymo struktūrą ir Pats tampa mūsų maldos ir gyvenimo turiniu.

Tiesiog įsigilinkite į džiaugsmą, besiliejantį iš šiandienos liturgijos: „Tegul himnas būna aiškus, stiprus ir džiaugsmo pilnas.“⁵ Štai didžiulė krikščioniška šventė, skelbianti naują erą: „Senoji Pascha (žydų Velykos) pasibaigė; ima veikti naujasis laikas. Sena tampa nauja, tiesa šešėlius sklaido, o auštanti diena sugriauna naktį.“⁶

Meilės stebuklas! „Tai iš tikro Dievo vaikų duona“⁷. Jėzus, Pirmgimis, amžinojo Tėvo Sūnus, atsiduoda maisto pavidalu. Tas pats Jėzus, mus stiprinantis čia, mūsų laukia ir danguje kaip „savo svečių, bendrapaveldėtojų ir draugų“⁸, nes „tie, kurie maitinasi Kristumi, mirs žemiškąja laikina mirtimi, bet gyvens amžinai, kadangi Kristus yra neprarandamas“⁹.

Krikščioniui, randančiam nusiraminimą galutinėje Eucharistijos manoje, amžinoji laimė prasideda jau dabar. Senoji tvarka pradingo. Atsižadėkime to, kas sena, kad visa taptų nauja: „mūsų širdys, mūsų žodžiai ir mūsų veiksmai“¹⁰.

Tai ir yra Geroji Naujiena. Ji nauja ir gera, nes skelbia tokią gilią meilę, apie kokią nė nesapnavome. Ji yra gera naujiena, nes nėra nieko geresnio, kaip glaudžiai susivienyti su Dievu, didžiausiu visko Gėriu. Ji – Geroji Naujiena, nes neišreiškiamu būdu mums leidžia pajausti amžinybę.

Eucharistijos vaisingumas

Kai Viešpats per Paskutinę vakarienę įsteigė Eucharistiją, buvo naktis. Pasak šventojo Jono Auksaburnio, „Tai reiškia, jog laikas jau atėjo“¹³. Pasaulis jau buvo apimtas tamsos, o senosios apeigos ir senieji ženklai jau vėrė begalinį Dievo gailestingumą žmonijai. Vėrėsi kelias į naują aušrą – švito naujos Velykos. Tą naktį, kai buvo įsteigta Eucharistija, iš anksto pasirengta Prisikėlimo rytui.

Mes taip pat turime rengtis šiai naujajai aušrai. Visa, kas žalinga, susidėvėję ar neturi vertės – abejonės, įtarumas, liūdesys, bailumas – visa turi būti išmesta. Šventoji Eucharistija atnaujina dieviškąją įsūnystę ir turime atsiliepti in novitate sensus¹⁴ – atnaujindami visus savo jausmus ir veiksmus. Mums buvo suteiktas naujas energijos šaltinis, buvome galingai įšaknyti į Viešpatį. Kadangi galime valgyti naująją amžinąją Duoną, neturėtume misti senuoju raugu.