Punktų sąrašas

Šventosiose Mišiose tik ką perskaitėme šventojo Jono Evangelijos ištrauką apie stebuklingą nuo gimimo aklo žmogaus išgydymą. Manau, kad esame dar kartą sujaudinti Dievo galios ir gailestingumo. Dievas negali abejingai žvelgti į žmogaus nelaimę. Tačiau norėčiau pabrėžti tai, jog ir Dievą tikrai mylintis krikščionis negali jaustis abejingas kitų žmonių likimui. Jis privalo mokėti pagarbiai su visais bendrauti. Supraskime, kad, nykstant meilei, kyla pavojus fanatiškai ir negailestingai brautis į kitų sąžinę.

„Eidamas pro šalį, – sakoma šventojoje Evangelijoje, – Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį.“¹ Jėzus eina pro šalį. Kiek kartų žavėjausi šiuo paprastumu, rodančiu dieviškojo gailestingumo esmę. Jėzus eina ir tuoj pat pastebi kitų skausmą. Tačiau įsidėmėkite, kad Jėzaus mokiniai galvojo kitaip, nes paklausė: „Rabi, kas nusidėjo – jis pats, ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“²

Klaidingi vertinimai

Neturėtume nustebti, kad daugelis, net ir besiskelbiantys esą krikščionys, elgiasi panašiai: jie apie kitą iš anksto galvoja blogai ir būna priešiškai nusiteikę be jokių įrodymų. Jie ne tik patys taip mano, bet ir drįsta aplinkiniams reikšti savo neapgalvotą nuomonę.

Švelniai tariant, išgirstą mokinių elgesį galima pavadinti trumparegišku. To meto visuomenėje, kaip ir dabar (juk kaip mažai kas pasikeitė), buvo fariziejų, kurie tokį elgesį laikė norma. Prisiminkite, kaip juos perspėjo Jėzus Kristus: „Buvo atėjęs Jonas, nevalgus ir negeriantis, tai jie kalbėjo: ‚Jis demono apsėstas‘. Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, tai jie sako: ‚Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis.‘“³

Jėzų žeidė dažnas Jo vardo juodinimas, Jo kilnaus elgesio šmeižimas, kandi ir užgauli kritika. Taigi visiškai nekeista, jog kai kurie žmonės panašiai elgiasi su tais, kurie nori sekti Mokytoją. Savaime suprantama, Jėzaus sekėjai suvokia natūralius savo trūkumus ir asmenines klaidas, kurios dėl žmogiško silpnumo, sakyčiau, yra neišvengiamos. Tačiau šio silpnumo akivaizdumas neleidžia pateisinti nuodėmių ir nusikaltimų, teršiančių kieno nors kito gerą vardą, visa tai neva supratingai vadinant tiesiog plepėjimu. Jėzus teigia, jei šeimos tėvui priklijuojama Belzebubo etiketė, namiškiai negali tikėtis ko nors geresnio⁴. Tačiau Jis taip pat paskelbia, jei „kas sako [savo broliui]: ‚Beproti!‘, tas smerktinas į pragaro ugnį“⁵.

Kaip gimsta ši neteisinga nuostata kitų atžvilgiu? Atrodo, kad kai kurie žmonės tarsi nešioja normalų vaizdą iškreipiančius akinius. Jie iš anksto atmeta doro gyvenimo galimybę arba bent jau nuolatines pastangas elgtis teisingai. Visa, į ką jie žvelgia, pasak seno filosofinio posakio, įgauna jų pačių nustatytų išankstinių deformacijų vaizdą. Net ir kilniausi veiksmai jiems tėra veidmainiškas maivymasis, noras iš šalies geriau atrodyti. „Atradę aiškų gėrį, – rašo šventasis Grigalius, – jie iščiupinėja jį, stengdamiesi rasti nors vieną paslėptą trūkumą.“⁶

Teisė į privatumą

Grįžkime prie neregio išgydymo scenos. Jėzus Kristus atsakė mokiniams, kad neregio nelaimė nėra jo nuodėmių pasekmė, bet galimybė pasirodyti Dievo galybei. Ir Jėzus veikia nuostabiai paprastai, o aklasis praregi.

Paradoksas tas, kad išgydymas ne tik šio žmogaus laimės, bet ir jo vargų pradžia. Jo jau nebepaliks ramybėje. Pirmiausia „kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį“¹¹. Evangelijoje nesakoma, kad jie džiaugėsi išgydymu, bet teigiama, kad jie negalėjo tuo patikėti, nors buvęs neregys įtikinėjo anksčiau buvęs aklas, o dabar matąs. Užuot palikę jį ramybėje džiaugtis savo nauja laime, jie tempia jį pas fariziejus, kurie vėl kamantinėja, kaip čia taip galėję atsitikti. Jis dar kartą atsako: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu.“¹² O fariziejai stengiasi įrodyti, jog to, kas įvyko – o tai, žinoma, buvo malonė ir didelis stebuklas – iš viso nebuvo. Vieni griebiasi smulkių, veidmainiškų ir nelogiškų argumentų: tas žmogus gydęs per šabą, o kadangi dirbti per šabą draudžiama, todėl jie apskritai neigią šį stebuklą. Kiti imasi to, ką šiandien pavadintume tardymu. Pirmiausia jie kreipiasi į neregio gimdytojus: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“¹³ Vyresnybės baimė paskatina tėvus apsidrausti: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save.“¹⁴

Tie, kurie tardo, negali patikėti, nes jie tiesiog nenori tikėti. „Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: <...> Mes žinome, kad tas žmogus – Jėzus Kristus – nusidėjėlis.“¹⁵

Šis šventojo Jono pasakojimas keliais žodžiais tiksliai atskleidžia, kaip negailestingai paminama kertinė ir prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė į pagarbų elgesį.

Ši tema aktuali ir mums. Ir šiandien būtų visai nesunku rasti pavyzdžių, kai iš agresyvaus smalsumo liguistai kišamasi į kitų žmonių asmeninį gyvenimą. Minimalus teisingumas reikalauja, jog, net ir tiriant numanomą prasižengimą, būtų paisoma atsargaus ir blaivaus požiūrio, kad nusikaltimo galimybė iš anksto nebūtų laikoma tikrove. Suprantama, jog tokį nesveiką smalsumą iki smulkmenų nagrinėti ne tik uždraustus, bet ir pageidaujamus veiksmus turime vadinti iškrypimu. Kiekvieno asmens orumą ir teisę tylėti būtina ginti nuo tokių žmonių, kurie it kokie verslininkai įtarinėja kitus arba kišasi į kitų asmeninį gyvenimą. Visi sąžiningi žmonės, tiek krikščionys, tiek nekrikščionys, dažniausiai sutaria dėl šių visuotinių vertybių: noro būti savimi, vengti perdėto dėmesio, teisingumo ir padorumo dėlei neviešinti šeimos vargų, džiaugsmų bei skausmų. Pabrėžtina, jog privatumas apima ir teisę daryti gera neviešinant darbų, vien iš meilės, nejaučiant poreikio skelbti savo tarnystės neturtingiems nuopelnų, drauge apsaugant savo sielą nuo nesantūrių ir suktų, negailestingai besityčiojančių žvilgsnių, nieko nežinančių ir žinoti nenorinčių apie vidinius gyvenimo siekius.

Kaip sunku išvengti šio tiesiog dvokiančio įkyrumo! Dabar yra daugybė būdų neduoti žmogui ramybės. Turiu omenyje ne tik techninius būdus, bet taip pat priimtas diskusijos formas, kurioms sunku pasipriešinti, jeigu nori išlaikyti savo reputaciją. Tokios diskusijos neretai pradedamos nuo teiginio, kad visi elgiasi blogai. Remiantis tokiu niekuo nepagrįstu manymu, atrodytų neišvengiama nuolat kartoti mea culpa ir pulti į savikritiką. O jeigu kuris nors pats savęs nedrabsto purvais, padaroma išvada, kad jis ne tik nepataisomas piktadarys, bet dar ir veidmainis bei pasipūtėlis.

Kitais atvejais elgiamasi dar įmantriau. Šmeiždamas rašantysis ar kalbantysis lyg ir sutinka, kad jūs esate doras žmogus, bet, anot jo, kiti gali su tuo nesutikti ir apšaukti jus vagimi. Taigi kaip tu dabar įrodysi, jog nesi vagis? Arba dar: „Jūs visada tvirtinote, kad jūsų elgesys kilnus ir teisingas. Ar negalėtumėte jį dar kartą įvertinti, nes galbūt dabar jūsų elgesys pasirodys negarbingas ir suktas?“

Šventojo Rašto tekstai leidžia išvysti mūsų Karalienę, Jėzaus Motiną, žingsnis po žingsnio sekančią savo Sūnų, turinčią savo vietą Jo atpirkimo misijoje, drauge su Juo džiūgaujančią ir kenčiančią, mylinčią tuos, kuriuos myli Jėzus, ir visus aplink save apgaubiančią motiniška globa.

Prisiminkime kad ir Kanos vestuves. Vienose triukšmingose kaimo vestuvėse, kuriose dalyvavo daugybė žmonių iš įvairių miestelių, Marija pastebi, jog ta gausybė svečių nebeturi vyno. Ji vienintelė iš karto tai pastebėjo⁶. Kokios artimos mums atrodo šios Kristaus gyvenimo scenos! Dievo didybė pasireiškia paprastuose dalykuose, per kasdienius įvykius. Moteriai, akylai namų šeimininkei, natūralu pastebėti, jog kažko trūksta, natūralu rūpintis mažais dalykais, darančiais žmonių gyvenimą mielą. Būtent šitaip elgėsi Marija.

Atkreipkite dėmesį, kad būtent Jonas papasakoja Kanos istoriją. Jis vienintelis iš evangelistų aprašė šį motiniško rūpesčio pavyzdį. Šventasis Jonas nori parodyti, jog Marija dalyvavo ir Viešpaties viešojo gyvenimo pradžioje. Kaip šis apaštalas vertino Mariją! Jėzus žinojo, kam patikėti savo Motiną – mokiniui, kuris ją mylėjo, kuris išmoko ją suprasti ir mylėti kaip savo paties motiną.

Dabar peržvelkime dienas, kurios sekė tarp Jėzaus dangun žengimo ir Sekminių. Mokiniai, pilni tikėjimo dėl Kristaus prisikėlimo šlovės ir noriai laukiantys pažadėtosios Šventosios Dvasios, norėjo būti kartu. Ir štai matome juos cum Maria matre Iesu – su Jėzaus motina Marija⁷. Mokinių malda lydi Marijos maldą: tai vieningos šeimos malda.

Šį faktą perteikė evangelistas Lukas, išsamiausiai aprašęs Jėzaus vaikystę. Evangelistas norėjo padėti mums suprasti, jog Marija, lygiai taip, kaip ir turėdama išskirtinį vaidmenį Dievo Žodžiui įsikūnijant, taip glaudžiai buvo įtraukta ir į Bažnyčios – Kristaus Kūno – gyvavimo pradžią.

Nuo pat Bažnyčios pradžios visi krikščionys, siekiantys Dievo meilės – meilės, atsiskleidusios ir įsikūnijusios Jėzuje Kristuje – susitiko su švenčiausiąja Mergele Marija ir įvairiais būdais patyrė Jos motinišką globą. Ją tikrai galima pavadinti visų krikščionių Motina. Apie tai šventasis Augustinas rašo labai aiškiai: „Savo dieviškąja meile Ji prisideda prie dvasinio tikinčiųjų gimimo Bažnyčioje, o pagal kūną Ji tikrai yra tos Bažnyčios narių galvos Motina.“⁸

Taigi nenuostabu, kad vienas iš seniausių atsidavimo Marijai liudijimų yra pasitikėjimo kupina malda: „Tavo apgynimo šaukiamės, šventoji Dievo Gimdytoja! Mūsų maldų neatmeski mūsų reikaluose, bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk, Mergele garbingoji ir palaimintoji.“⁹

Kristaus meilę nešti kitiems

Tačiau žiūrėkite – Dievas juk nesako, jog mainais už jūsų širdį duos gryną dvasinę prigimtį. Ne, Jis duoda mums žmogišką širdį, tokią kaip Kristaus. Aš neturiu vienos širdies, skirtos mylėti Dievą, ir kitos širdies, skirtos mylėti žmones. Myliu Kristų ir Tėvą, ir Šventąją Dvasią, ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją ta pačia širdimi, kuria mylėjau savo tėvus ir myliu savo draugus. Niekada nepailsiu tai kartoti. Turime būti labai žmogiški, nes antraip negalėsime būti dieviški.

Žmogiška meilė, patiriama žemėje – jeigu ji yra tikra – padeda mums pajusti dieviškos meilės skonį. Šitaip pradedame skonėtis meile, kuria džiaugsimės Dieve ir kuri viešpataus danguje, kai Viešpats bus „viskas visame kame“²⁹. Jeigu pradėsime geriau suprasti ir jausti Dievo meilę, būsime paskatinti tapti vis gailestingesni, dosnesni, labiau atsidavę.

Turime duoti tai, ką gauname, turime mokyti to, ko išmokstame patys. Labai paprastai, be jokio pasipūtimo turime padėti kitiems suprasti Kristaus meilę. Dirbdami savo darbą, atlikdami savo profesines pareigas visuomenėje, kiekvienas iš mūsų gali ir turi savo veiklą paversti tikra tarnyste. Gerai pabaigtas darbas, skatinantis pažangą ir paisantis technologinių ir kultūrinių laimėjimų, atlieka labai svarbią funkciją ir yra naudingas visai žmonijai, jeigu yra skatinamas kilnių motyvų, o ne egoizmo, jeigu yra nukreiptas visų žmonių, o ne vien savo individualiai gerovei kurti, jeigu jis yra pripildytas krikščioniškos gyvenimo prasmės.

Per savo darbą, per visus žmogiškus santykius, turėtumėte parodyti Kristaus meilę, konkrečiai reiškiamą draugyste, supratimu, žmogišku švelnumu ir taika. Kaip Kristus „vaikščiojo, darydamas gera“³⁰ po visą Palestiną, taip ir jūs turite būti didžiulės ramybės sėjėjai visuose žmogiškuose šeimos, pilietinės visuomenės, profesinių darbo santykių, kultūrinių ir laisvalaikio užsiėmimų keliuose. Tai bus geriausias įrodymas, kad Dievo karalystė pasiekė jūsų širdį. Kaip rašė šventasis Jonas: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius.“³¹

Tačiau niekas negali patirti šios meilės, jeigu jos neišmoksta Jėzaus Širdies mokykloje. Tik stebėdami ir kontempliuodami Jėzaus Širdį, išvaduosime ir savo širdį iš neapykantos bei abejingumo. Tik šitaip sužinosime, kaip krikščioniškai atsiliepti į kitų skausmus ir kančias.

Prisiminkite šventojo Luko vaizduojamą sceną, kai Jėzus artinosi prie Najino miesto³². Jėzus matė tų atsitiktinai sutiktų žmonių neviltį. Jis galėjo praeiti pro šalį arba palaukti, kol bus jų pašauktas, paprašytas. Tačiau Jis nei praėjo pro šalį, nei laukė. Jis pats ėmėsi iniciatyvos, nes buvo sujaudintas sielvarto našlės, ką tik praradusios jai visų brangiausią turtą – savo vienintelį sūnų.

Evangelistas sako, kad Jėzus susijaudino. Galbūt Jis net išoriškai tai parodė, kaip susigraudino prie mirusio Lozoriaus. Jėzus Kristus nėra nejautrus kančiai. Jis kenčia, matydamas nuo tėvų atskirtus vaikus. Jis nugali mirtį, kad sugrąžintų gyvenimą ir vėl sujungtų vienas kitą mylinčius žmones. Tačiau drauge Jis reikalauja, jog pripažintume dieviškos Meilės, kuri vienintelė gali įkvėpti tikram krikščioniškam gyvenimui, pranašumą.

Kristus žino, kad Jį supančiai miniai stebuklas padarys didelį įspūdį, ir žmonės ims vienas kitam pasakoti apie šį įvykį visame krašte. Tačiau Jis nedaro stebuklo dirbtinai, vien siekdamas puikaus efekto. Jį tiesiog sukrėtė moteriškės kančia ir Jis negalėjo susilaikyti jos nenuraminęs. Taigi Jis priėjo prie jos ir pasakė: „Neverk!“³³ Tai tas pats lyg sakytų: „Man nesinori, kad tu verktum; Aš atėjau į žemę nešti džiaugsmo ir ramybės.“ O paskui įvyksta stebuklas, pasireiškia Kristaus dieviška galia. Tačiau pirma buvo sielos virpesys – akivaizdus Kristaus–Žmogaus Širdies švelnumo ženklas.