Punktų sąrašas

Lux fulgebit hodie super nos, quia natus est nobis Dominus.¹ Šiandien suspindės užgimusio Viešpaties šviesa. Tai didinga, visus krikščionis jaudinanti žinia. Krikščionys ją perduoda visai žmonijai. Dievas yra su mumis. Ši tiesa turėtų pripildyti gyvenimą, o kiekvienos Kalėdos mums turėtų būti naujas ir ypatingas susitikimas su Dievu, leidžiantis Jo šviesai ir malonei nutvieksti mūsų sielos gelmes.

Sustojame priešais Kūdikėlį Jėzų, Mariją ir Juozapą, kontempliuodami Dievo Sūnų, prisiėmusį mūsų kūniškumą. Dėl vienos labai jaudinančios priežasties prisimenu savo kelionę į šventuosius Loreto namus Italijoje 1951 m. rugpjūčio 15 dieną. Ten aukojau šventąsias Mišias. Norėjau aukoti susikaupęs, bet nenumačiau karšto minios entuziazmo. Nepagalvojau, kad per šią didelę šventę^** į Loretą iš apylinkių susirenka didžiulė minia žmonių, kuriems būdingas ypatingas to palaimintojo krašto tikėjimas ir meilė Madonai. Vis dėlto savo pamaldumą jie ne visada reiškia taip, kaip derėtų. Kaip čia tiksliau pasakyti? Na, jų pamaldumas reiškiamas ne visuomet taip, kaip leidžia liturginės Bažnyčios taisyklės.

Taigi, kai pagal Mišių eigą pabučiavau altorių, trys ar keturios kaimo moterys padarė tą patį. Mane tai šiek tiek sutrikdė, bet drauge ir sujaudino. Vėliau pastebėjau, kad tame šventame name, pagal tradiciją laikomame Jėzaus, Marijos ir Juozapo namais, virš altoriaus buvo įrašyti žodžiai: „Hic Verbum caro factum est“ – „Čia Žodis tapo kūnu“. Čia, šiame žemės lopinėlyje, kuriame gyvename, žmonių pastatytame name, apsigyveno Dievas.

Jėzaus kelionės žemėje dieviškoji prasmė

Visada, sakydamas pamokslą prie prakartėlės, stengiuosi matyti Kristų, mūsų Viešpatį, kaip kūdikį suvystytą į vystyklus ir gulintį ėdžiose ant šiaudų. Nors Jis tėra dar nemokantis kalbėti Vaikas, priimu Jį kaip Išminčių ir Mokytoją. Reikia į Jį šitaip žvelgti, nes turiu iš Jo mokytis. O kad iš Jo mokytumės, turime stengtis pažinti Jo gyvenimą, tai yra skaityti šventąją Evangeliją ir apmąstyti Naujojo Testamento scenas, kad suprastume Jėzaus kelionės žemėje dieviškąją prasmę.

Savo gyvenimu turime pakartoti Kristaus gyvenimą. Reikia pažinti Jėzų, skaitant ir mąstant Šventąjį Raštą, taip pat meldžiantis priešais prakartėlę, kaip ir darome dabar. Turime įsiminti Jėzaus pamokymus nuo pat pirmos akimirkos, kai Jis pažvelgė į šią palaimintąją žmonių žemę.

Jėzus, augdamas ir gyvendamas taip, kaip ir mes, atskleidžia mums, kad žmogiškoji egzistencija ir bet kuri, net paprasčiausia žmogiškoji veikla turi dieviškąją dimensiją ir prasmę. Nors ir ilgai mąstytume apie tai, kad didžiąją gyvenimo dalį, maždaug trisdešimt metų Jėzus praleido uždarai, paprastoje brolybėje su žmonėmis, vis viena nepaliaukime stebėtis. Jis gyveno tarsi šešėlyje, bet šis Jo gyvenimo periodas švyti it saulės šviesa. Jis nušviečia mūsų dienas ir pripildo jas savitos prasmės, nes esame paprasti krikščionys, gyvenantys paprastą gyvenimą, kaip ir milijonai kitų žmonių visame pasaulyje.

Jėzus trisdešimt metų gyveno kaip fabri filius⁶ – dailidės sūnus. Paskui sekė trys viešojo gyvenimo metai, praleisti triukšmingoje minioje. Žmonės buvo nustebinti: „Kas jis?“ – klausė jie. – „Kur jis viso šito išmoko?“ Nes jis buvo toks, kaip ir jie, gyveno drauge su paprastais savo krašto žmonėmis. Jis buvo faber, filius Mariae⁷ – dailidė, Marijos sūnus. Ir Jis buvo Dievas. Jis siekė išgelbėti žmoniją ir „patraukti visus prie savęs“⁸.

Artėjant Kalėdoms man patinka įsižiūrėti į Kūdikėlio Jėzaus atvaizdus. Šie nusižeminusį Dievą vaizduojantys paveikslai primena Dievo šauksmą. Jie primena, jog Visagalis norėjo pasirodyti bejėgis, reikalingas žmonių globos. Betliejaus lopšyje Kristus ir tau, ir man sako, kad Jam reikia mūsų. Jis ragina mus gyventi vientisą krikščionišką pasiaukojimo, darbo ir džiaugsmo gyvenimą.

Niekuomet nepatirsime tikro džiaugsmo, jei nesistengsime iš tiesų gyventi pagal Jėzaus tiesą, jeigu nebūsime tokie nuolankūs, kaip Jis. Vėl kartoju: ar įžvelgiate, kur paslėpta Dievo didybė? Ogi ėdžiose, vystykluose, tvartelyje. Gyvenimą gelbstinti jėga gali veikti tik per nuolankumą, nustojus galvoti vien apie save ir pajutus atsakomybę padėti kitiems.

Kartais gali atsitikti, kad net gerų ketinimų kupini žmonės sukelia konfliktus, galinčius virsti rimtais rūpesčiais, nors tam nėra objektyvaus pagrindo. Šios problemos kyla asmenims, kurie nepakankamai pažindami save, pasiduoda puikybei ir trokšta būti dėmesio centre, nori būti visų mėgstami. Jie nori gerai pasirodyti ir būti saugūs. Jiems neužtenka vien padaryti gera ir išnykti. Taigi daug sielų, kurios galėtų džiaugtis nuostabia ramybe ir didžiule laime, dėl išdidumo ir įžūlumo tampa nelaimingos ir neduoda gerų vaisių.

Kristus buvo nuolankios širdies¹⁸. Per visą savo gyvenimą Jis neieškojo specialaus atlyginimo ar privilegijų. Net Jo prasidėjimas buvo kaip ir kiekvieno žmogaus. Motinos įsčiose jis praleido devynis mėnesius. Jis žinojo apie savo absoliutų reikalingumą žmonijai. Jis norėjo kuo greičiau ateiti į pasaulį ir išgelbėti visas sielas, tačiau padarė tai savo laiku. Jis gimė kaip ir bet kuris kitas vaikas. Nuo pradėjimo iki gimimo niekas iš pašalinių, išskyrus šventąjį Juozapą ir šventąją Elžbietą, net neįsivaizdavo tos stebuklingos tiesos, kad pas žmones ruošiasi apsigyventi Dievas.

Kalėdos – tai didis paprastumas. Mūsų Viešpats ateina be fanfarų, niekieno nepastebėtas. Tik Marija ir Juozapas dalyvauja šiame dieviškajame įvykyje. Paskui apie jį iš angelų sužino ir piemenys. Dar vėliau – išminčiai iš Rytų. Šitaip buvo patvirtintas šis transcendentinis įvykis, jungiantis dangų ir žemę, Dievą ir žmogų.

Kaip gali mūsų širdys taip sukietėti, taip apsiprasti su šiomis Evangelijos scenomis? Dievas nusižemino, kad galėtume prisiartinti prie Jo, kad galėtume atiduoti savo meilę mainais į Jo meilę, kad laisva valia nusilenktume ne vien prieš Jo galybę, bet ir prieš Jo nuolankumo stebuklą.

Štai didybė šio Vaiko, kuris yra Dievas! Jo Tėvas yra Dievas, sukūręs dangų ir žemę, o Jis ėdžiose, quia non erat eis locus in diversorio¹⁹, nes niekur nebuvo kitos vietos žemėje visos kūrinijos Viešpačiui.

Aukojame smilkalus – mūsų Viešpaties link kylančius troškimus gyventi kilnų gyvenimą, skleidžiant bonus odor Christi³⁰ – gerą Kristaus aukos kvapsnį. Pripildyti savo žodžius ir veiksmus šio bonus odor reiškia skleisti tarpusavio supratimą ir draugystę. Bendraukime su kitais taip, kad niekas nepasijustų vienišas ar apleistas. Mūsų meilė kitiems turi būti švelni, kupina žmogiškos šilumos.

To mus moko Jėzus Kristus. Žmonija šimtmečiais laukė einant Išgelbėtojo. Pranašai skelbė apie Jo atėjimą tūkstančiais būdų. Netgi tolimiausiuose žemės kampeliuose, kuriuose dėl nuodėmių ir nežinojimo Dievo apsireiškimo žinia buvo tik iš dalies išsaugota, Dievo ilgesys ir išsigelbėjimo troškimas liko gyvi.

Atėjus laiko pilnatvei, nė vienas filosofijos genijus, nei Platonas, nei Sokratas, nepasirodo atlikti išgelbėjimo misijos. Jos neatlieka nė vienas galingas užkariautojas, net toks kaip Aleksandras. Betliejuje gimsta Kūdikėlis, pasaulio Išganytojas, kuris, dar neprabilęs, jau myli veiksmais. Jis nepasiūlo nė vienos magiškos formulės, nes žino, kad Jo siūlomas išsigelbėjimas eina per žmonių širdis. Pirmiausia Jis tiesiog juokiasi, verkia ir kaip kūdikis bejėgiškai miega, nors yra įsikūnijęs Dievas. Jis šitai daro, kad mes pamiltume Jį ir galėtume paimti Jį į savo rankas. 

Supraskime dar kartą, jog tai ir yra krikščionybės esmė. Jeigu krikščionis savo veiksmais nerodo meilės, jis, kaip krikščionis, yra žlugęs, o negana to, jis žlunga ir kaip žmogus. Negalima kitų laikyti paprastais daiktais arba kopėčių laipteliais, kuriais galima kilti, negalima į kitus žiūrėti kaip į minią, kurią, priklausomai nuo aplinkybių, aukštiname arba žeminame, pataikaujame jai arba ją paniekiname. Galvokite apie kitus žmones, ypač apie savo artimuosius, kad jie yra tikri Dievo vaikai, turintys visą šio stebuklingo pavadinimo teikiamą orumą.

Turime elgtis kaip Dievo vaikai visų Dievo sūnų ir dukterų atžvilgiu. Mūsų meilė turi būti pasiaukojanti, susidedanti iš tūkstančio mažų kiekvienos dienos veiksmų: supratimo, slapto pasiaukojimo ir nepastebimo atsidavimo. Tai yra bonus odor Christi, privertęs gyvenusius tarp pirmųjų mūsų tikėjimo brolių sušukti: „Pasižiūrėkite, kaip jie myli vienas kitą!“³¹

Idealas nėra nepasiekiamas. Krikščionis nėra koks nors literatūrinis herojus, pavyzdžiui, Tartarinas Taraskonietis, savo namo koridoriuose medžiojantis liūtus, kurių ten nėra. Visada kalbu apie konkretų kasdienį gyvenimą, apie darbo, šeimyninių ryšių ir draugystės pašventinimą. Jeigu nesame krikščionys čia, tai kur kitur jais būsime? Malonus smilkalų kvapas kyla iš mažyčių smilkalų grūdelių, beveik nepastebimai degančių ant rusenančių žarijų. Panašiai tarp žmonių sklinda bonus odor Christi. Tai ne staigus liepsnos pliūpsnis, bet nuolatos nuo karščio raudonuojančios dorybių žarijos: teisingumas, sąžiningumas, ištikimybė, supratimas, dosnumas ir džiaugsmas.