Punktų sąrašas

Šią savaitę, kurią krikščionių tauta tradiciškai vadina Didžiąja, dar kartą siūloma apmąstyti ir išgyventi paskutinius Jėzaus gyvenimo žemėje momentus. Visa, kas įvairiomis formomis kalba apie tų dienų pamaldumą, tikrai yra nukreipta į Prisikėlimą, kuris, kaip sako šventasis Paulius, yra mūsų tikėjimo pagrindas¹. Tačiau neturėtume žengti šiuo keliu per daug skubotai, neleiskime, kad pro akis praslystų vienas labai paprastas, gal neretai menkai pastebimas faktas. Nesugebėsime dalyvauti mūsų Viešpaties Prisikėlime, jeigu neprisijungsime prie Jo Kančios ir Mirties². Kad galėtume lydėti Kristų Jo šlovėje Didžiosios savaitės pabaigoje, pirmiausia turime įsilieti į Jo pasiaukojimą ir jaustis viena su Juo, mirusiu Kalvarijoje.

Kristaus kilnus pasiaukojimas priešingas nuodėmei – nepriimtinai, bet nepaneigiamai tikrovei: mysterium iniquitatis^** – nedorybės paslapčiai, nes ji yra nepaaiškinamas kūrinio, iš puikybės sukylančio prieš Dievą, blogis. Istorija sena kaip žmonija. Prisimename pirmųjų tėvų nuopuolį, vėliau aibę nesibaigiančių nuopuolių, žyminčių žmonių elgesį amžių slinktyje ir galiausiai – mūsų pačių maištingumą. Nelengva suvokti patį nuodėmės ydingumą ir tai, ką apie ją mums sako tikėjimas. Pagalvokime: net ir žmogiškame kontekste įžeidimo dydį dažnai lemia nuskriaustosios pusės padėtis, jos socialinis statusas ir asmeninės savybės. O nuodėme žmogus įžeidžia patį Dievą, tai yra kūrinys išsižada savo Kūrėjo.

Visgi „Dievas yra meilė“³. Virš pykčio prarajos, kurią atveria nuodėmė, nusitiesia Jo begalinės Meilės tiltas. Dievas neapleido žmonių. Jis numatė, kad Senojo Įstatymo aukų nepakaks mūsų kaltėms ištaisyti ir prarastą vienybę atkurti. Žmogus, kuris yra Dievas, turės paaukoti pats Save. Mėgindami bent kiek prisiliesti prie šios nesuvokiamos paslapties, įsivaizduokime Švenčiausiąją Trejybę, vidiniu ir neišardomu begalinės meilės bendravimu svarstančią, ką daryti. Jos amžinu sprendimu vienatinis Dievo Sūnus prisiima žmogaus padėtį ir neša mūsų menkumo bei sielvarto naštą, kad užbaigtų tos naštos kelią prikaltas vinimis prie medžio gabalo.

Visas Kristaus gyvenimas nuo pat gimimo Betliejuje buvo pripildytas šio karšto troškimo įvykdyti iš Dievo Tėvo gautą gelbėjimo priesaką. Per visus trejus viešosios veiklos metus mokiniai girdėjo Jį nuolat kartojantį, kad Jo maistas yra vykdyti valią to, kuris Jį yra siuntęs⁴. Ir taip tęsėsi iki pirmosios Didžiojo Penktadienio popietės, kai pasiaukojimas buvo baigtas ir Jis, „nuleidęs galvą, atidavė dvasią“⁵. Šiais žodžiais apaštalas šventasis Jonas aprašo Kristaus mirtį. Jėzus, nešdamas kryžiaus naštą, slegiamas visų žmonių kalčių, miršta dėl grubios mūsų nuodėmių niekšybės.

Pamąstykime apie Viešpaties, žaizdoto nuo galvos iki kojų, meilę mums. Pasinaudodami senovės rašytojo žodžiais, nors ir neišreiškiančiais visos tiesos, bet jai gana artimais, galime kartoti: „Kristaus kūnas yra kančios paveikslas.“ Pamatę sumuštą ir sudaužytą Kristų, tiesiog be gyvybės likusį Jo kūną, nuimamą nuo kryžiaus ir atiduodamą Jo Motinai, pamatę šitaip suniokotą Jėzų, galėtume pagalvoti, kad tai aiškus pralaimėjimo įrodymas. Kur tos Jį sekusios minios, kur Jo pranašauta karalystė? Bet tai yra pergalė, o ne pralaimėjimas. Dabar labiau negu bet kada esame arčiau prisikėlimo momento bei tos šlovės, kurią Jis pasiekė klusnumu.

Gilintis į Kristaus mirties prasmę

Truputį nukrypau nuo temos, kad pabrėžčiau pagrindinę tiesą: norėjau jums priminti, kad krikščioniško gyvenimo prasmė yra Dievas. Žmonės nebuvo nuleisti į žemę vien tam, kad kurtų įmanomai geriausią pasaulį – esame čia, kad susijungtume su Dievu. Jėzus mums pažadėjo ne malonų žemišką gyvenimą arba pasaulietišką sėkmę, o savo Dievo Tėvo namus, kurie laukia mūsų gyvenimo kelio pabaigoje¹⁵.

Didžiojo Penktadienio liturgijoje giedamas nuostabus himnas Crux fidelis. Jis kviečia giesme garbinti šlovingą mūsų Viešpaties kovą, Kryžiaus pergalę, didingą Kristaus triumfą. Visatos Atpirkėjas paaukojamas ir šitaip triumfuoja. Dievas, viso sukurtojo pasaulio Viešpats, savo buvimą leidžia pajusti ne ginklu arba laikina savo sekėjų valdžia, bet per savo begalinę ir kilnią meilę.

Viešpats nesunaikina žmogaus laisvės. Būtent Jis padarė mus laisvus. Štai kodėl Jis nereikalauja prievarta paklusnumo iš mūsų. Jis nori, kad mūsų sprendimai laisvai kiltų iš širdies gilumos. Jis nori, kad mes, krikščionys, gyventume taip, kad žmonės, su kuriais bendraujame – nepaisant mūsų menkumo, klaidų bei trūkumų – išvystų mumyse Kalvarijos meilės dramos atšvaitą. Visa, ką turime, esame gavę iš Dievo, kad būtume druska, teikiančia skonį, ir šviesa, skleidžiančia džiugią žinią apie be galo mus mylintį Tėvą. Krikščionis yra pasaulio druska ir šviesa ne todėl, kad jį užkariauja ir dėl to triumfuoja, bet todėl, kad liudija Dievo meilę. Ir jis nebebus druska, jeigu negalės suteikti skonio. Jis taip pat nebus šviesa, jeigu savo pavyzdžiu ir savo mokymu neliudys Jėzaus, jeigu pames iš akių savo gyvenimo tikslą.

Vertėtų stengtis geriau suprasti, ką apreiškia Kristaus mirtis. Dėl to turime prasibrauti pro išorines apraiškas ir išankstines klišes. Reikia labai įsijausti į tuos vaizdinius, kuriuos iš naujo išgyvename šiomis dienomis: Jėzaus skausmą, Jo Motinos ašaras, mokinių išsilakstymą, šventųjų moterų drąsą, Juozapo ir Nikodemo narsą, prašant Pilotą atiduoti Viešpaties kūną.

Taigi galiausiai prisiartinkime prie mirusio Kristaus, prie Jo Kryžiaus, stovinčio Golgotos kalno viršūnėje. Prisiartinkime prie Jo nuoširdūs ir apimti vidinės rimties, kuri yra krikščioniškos brandos ženklas. Tuomet dieviškieji ir žmogiškieji Kančios įvykiai pervers mūsų sielą, kaip Dievo ištarti žodžiai, atveriantys mūsų širdies paslaptis ir atskleidžiantys tai, ko Jis laukia iš mūsų.

Prieš daugelį metų esu regėjęs paveikslą, man giliai įstrigusį į širdį. Jame buvo pavaizduotas Kristaus kryžius ir trys angelai šalia Jo. Vienas jų nenumaldomai verkė, kitas laikė rankoje vinį, lyg norėdamas įsitikinti, ar ji tikra, o trečiasis buvo paskendęs maldoje. Tokia yra ir kiekvienam iš mūsų skirta nuolatinės veiklos programa: verkti, tikėti ir melstis.

Priešais Kryžių turime gailėtis už savo ir visos žmonijos nuodėmes, dėl kurių Jėzus turėjo numirti. Mums reikia labai tikėti, kad įsiskverbtume į šią didingą, mūsų supratimą pranokstančią tiesą ir kad būtume apimti šios nuostabios Dievo meilės. Taipogi turime melstis taip, kad Kristaus gyvenimas ir mirtis taptų paskata mums gyventi ir atsiduoti Jo pavyzdžiu. Tiktai šitaip pelnysime nugalėtojų vainiką, nes mumyse nugalės prisikėlęs Kristus, o mirtis taps gyvenimu.

Kristaus Motina, krikščionių Motina

Nuo 1935 metų, daugelį kartų reguliariai lankydamasis Švenčiausiosios Mergelės Marijos šventovėse, dažnai medituodavau tą šventą, daugelio krikščionių jaučiamą meilę Jėzaus Motinai. Visados ją suprasdavau kaip meilės atsaką, kaip sūniško dėkingumo išraišką. Marija intymiai apreiškia didingiausią Dievo meilę, kai Žodis tapo kūnu ir prisiėmė mūsų silpnybes bei nuodėmes. Ištikima savo dieviškajam pašaukimui Marija, pranokdama pati save, tarnavo ir tebetarnauja kitiems žmonėms, pašauktiems būti Jos sūnaus Jėzaus broliais. Dievo Motina iki šiol yra ir visų žmonių Motina.

Taip norėjo mūsų Viešpats. O kad tai būtų žinoma ateities kartoms, Šventoji Dvasia įkvėpė šventąjį Joną parašyti: „Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo Jo motina, Jo motinos sesuo, Marija Kleopienė ir Marija Magdalietė. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: ,Moterie, štai tavo sūnus!‘ Paskui tarė mokiniui: ,Štai tavo motina!‘ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.“⁴

Jonas, mylimasis Jėzaus mokinys, pasiėmė Mariją į savo namus, priėmė Ją į savo gyvenimą. Dvasiniai rašytojai šiuose Evangelijos žodžiuose įžvelgia kvietimą visiems krikščionims įsileisti Mariją į savo gyvenimą. Šis paaiškinimas gal kiek platokas. Bet visgi, aišku, Marija nori, kad Jos šauktumės, kad eitume prie Jos su pasitikėjimu, kad kreiptumės į savo Motiną, prašydami Jos „parodyk, jog esi mūsų Motina“⁵.

Vis dėlto mūsų Motinai nereikia jokių prašymų, nes Ji pati žino mūsų reikmes ir tuoj pat skuba padėti, šitaip rodydama nuolatinį rūpestį savo vaikais. Jeigu prisiminsime savo gyvenimo istoriją, pastebėsime, kaip jame pasireiškia Dievo gailestingumas ir daugybe būdų pasijausime esą ypatingi Marijos vaikai.

Kristaus ramybė

Turime be paliovos kovoti, norėdami daryti gera būtent dėl to, kad mums, žmonėms, yra taip sunku rimtai pasiryžti būti geriems ir teisingiems. Reikia nueiti dar ilgą kelią, kol žmogiškus santykius pasaulyje formuos ne abejingumas ir neapykanta, bet įkvėps meilė. Taip pat nepamirškime, kad, net protingai paskirsčius gėrybes ir harmoningai sutvarkius visuomenę, vis tiek neišnyks ligos, nesusipratimai, vienatvė, artimųjų mirtys. Negana to, patirsime kančių dėl savo pačių ribotumo.

Pajutęs visą šią negandų naštą, krikščionis gali rasti tik vieną vienintelį atsakymą: Kristų ant kryžiaus, kenčiantį ir mirštantį Dievą, Dievą, dėl mūsų atiduodantį savo ietimi perdurtą Širdį. Mūsų Viešpats nekenčia neteisybių ir smerkia tuos, kurie jas daro. Tačiau Jis gerbia kiekvieno asmens laisvę. Dievas nekankina savo kūrinių, bet leidžia jiems patirti skausmą, nes kančia, būdama pirmosios nuodėmės rezultatas, yra neatskiriama žmogiškosios prigimties dalis. Ir vis dėlto be galo žmones mylinčia Širdimi Jis per Kryžių kaip kempinė sugėrė visą mūsų kančią: skausmą, liūdesį, sielvartą, teisingumo alkį ir troškulį.

Krikščioniškas mokymas apie kančią nėra kokių nors lengvų paguodos receptų rinkinys. Visų pirma, tai yra kvietimas priimti kentėjimą, kuris yra tikrai neišvengiamas žmogaus gyvenime. Negaliu slėpti, jog ir mano gyvenime buvo nemažai skausmo, ne kartą norėjau verkti. Sakau tai džiaugsmingai, nes visuomet skelbiau ir stengiausi gyventi tiesa, kad Kristus, būdamas Meilė, yra randamas ant Kryžiaus. Kitais kartais dėl neteisybių ar blogio jausdavau augantį nepasitenkinimą. Mane apimdavo kartėlis, kai, kad ir kaip norėdavau, kaip besistengdavau, negalėdavau nieko padaryti, kad pakeisčiau tą blogą situaciją.

Kalbėdamas apie kentėjimą, neturiu omenyje tik teorijos. Taipogi neapsiriboju vien kitų žmonių patirtimi, sakydamas taip: jeigu kančios akivaizdoje jaučiate, jog siela svyruoja, geriausias vaistas yra žvelgti į Kristų. Kalvarijos scena visiems skelbia, kad skausmą reikia pašventinti, susivienijus su kryžiumi.

Krikščioniškai priimami sunkumai tampa mūsų atgaila, atsiteisimu už nuodėmes ir vienija su Jėzumi. Iš meilės žmonėms Jis savanoriškai sugėrė visas skausmo ir kančios rūšis. Jis gimė, gyveno ir numirė, būdamas neturtingas. Jis buvo puolamas, įžeidinėjamas, juodinamas, šmeižiamas ir neteisingai kaltinamas. Jis patyrė mokinių išdavystę ir buvo jų apleistas. Jis pažino vienatvę, geliantį bausmės ir mirties skausmą. O dabar Kristus kenčia per savo narius – per visą po pasaulį pasklidusią žmoniją, nes Jis yra jos Galva, Pirmagimis ir Atpirkėjas.

Kentėjimas yra Dievo plano dalis. Tokia yra tiesa, nors ir sunku būtų mums ją suprasti. Jėzui Kristui, kaip Žmogui, buvo sunku iškentėti savo kančią: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“³⁶ Įtampos tarp maldavimo atitolinti kančią ir paklusimo Tėvo valiai plėšomas Jėzus ramiai priima savo mirtį, atleisdamas net savo budeliams.

Būtent toks antgamtinis kančios priėmimas buvo aiški ir didžiausia pergalė. Mirdamas ant kryžiaus Jėzus nugalėjo mirtį. Dievas iš pačios mirties išaugina gyvenimą. Dievo vaiko nuostata – tai ne susitaikymas su savo tragišku likimu, o būsimos pergalės nuojauta persunktas pasitenkinimo jausmas. Šios pergalingos Kristaus meilės vardan, mes, krikščionys, turėtume eiti visais pasaulio keliais ir savo žodžiais bei darbais sėti ramybę ir džiaugsmą. Turime grumtis taikingai, kovodami prieš blogį, prieš neteisybę, prieš nuodėmę, šitaip skelbdami, kad dabartinė žmonijos būklė nėra galutinė, kad Dievo meilė, išreikšta per Kristaus Širdį, pasieks šlovingą žmonių dvasinę pergalę.