Punktų sąrašas

Jėzus Kristus – tobulas Dievas ir tobulas žmogus

Dievo Sūnus tapo žmogumi. Jis yra perfectus Deus, perfectus homo² – tobulas Dievas ir tobulas žmogus. Ši paslaptis sukrečia krikščionis. Mane tai visada jaudino ir tebejaudina iki šiol, todėl norėčiau sugrįžti į Loretą. Vis mintimis sugrįžtu ten, dar kartą pakartodamas ir apmąstydamas šiuos žodžius „Hic Verbum caro factum est“, kad vėl sąmonėje atgaivinčiau Jėzaus vaikystės metus.

Iesus Christus, Deus Homo – Jėzus Kristus yra Dievas ir Žmogus. Tai yra vienas iš magnalia Dei³ – įstabių Dievo darbų, kurį turime apmąstyti ir už kurį turime padėkoti Viešpačiui, atėjusiam atnešti „žemėje ramybę jo mylimiems žmonėms“⁴, geros valios žmonėms, visiems norintiems sujungti savo valią su šventąja Dievo valia – ne vien turtingiesiems, ne vien vargšams, tačiau visiems žmonėms, visiems broliams. Juk visi esame broliai Jėzuje, Dievo vaikai, Kristaus broliai. Jo Motina yra ir mūsų Motina.

Pasaulyje tėra tik viena rasė – Dievo vaikų rasė. Visi turėtume kalbėti ta pačia kalba, kurios mus mokė Tėvas danguje – kalba, kuria Jėzus kalbėjosi su savo Tėvu. Tai proto ir širdies kalba, virstanti malda. Tai kontempliatyvių sielų kalba, kurią vartoja dvasingi žmonės, nes jie supranta esą Dievo vaikai. Ši kalba reiškiasi tūkstančiais mūsų valios judesių, šviesiais mūsų proto spinduliais, širdinga meile, ryžtu gyventi kilnų, gerą, laimingą bei taikų gyvenimą.

Reikia pažvelgti į mūsų Meilę – Kūdikėlį ėdžiose. Turime žvelgti į Jį, suvokdami prieš mus esant didžiulę paslaptį. Turime priimti šią paslaptį su tikėjimu ir bandyti tikėjimu ją giliau suvokti. Todėl privalu įgyti nuolankios krikščioniškos sielos nuostatą. Nesistenkime sumenkinti Dievo didybės iki savo varganų idėjų ir žmogiškų paaiškinimų lygio. Pamėginkime suprasti, kad būdama neperregima ši paslaptis yra šviesa, galinti nušviesti žmonėms gyvenimą.

Kaip yra pasakęs šventasis Jonas Auksaburnis: „Mes suprantame, jog Jėzus yra iš mūsų, iš mūsų žmogiškosios substancijos ir kad Jis gimė iš Motinos, iš skaisčiosios Mergelės Marijos, tačiau mes nesuvokiame, kaip įvyko šis stebuklas. Tad neeikvokime tuščiai energijos stengdamiesi tai paaiškinti, verčiau nuolankiai priimkime tai, ką mums apreiškė Dievas. Nesistenkime iš smalsumo patikrinti tai, ką Dievas paliko paslėpta.“⁵ Jeigu žvelgsime su šitokiu klusnumu, gebėsime suprasti ir mylėti, o šis slėpinys mums bus nuostabi pamoka, labiau įtikinama negu bet koks žmogiškasis protavimas.

Ne per seniausiai grožėjausi marmuriniu bareljefu, vaizduojančiu, kaip išminčiai pagarbina Kūdikėlį Jėzų. Centrines figūras iš kraštų supo keturi angelai, laikantys po simbolį: diademą, Žemės rutulį su kryžiumi, kalaviją ir skeptrą. Šie žinomi simboliai iliustruoja šiandien minimą įvykį. Keli išmintingi vyrai, tradiciškai vadinamieji karaliai, lankėsi Jeruzalėje ir klausinėjo: „Kur yra gimusis žydų Karalius?“¹ O paskui jie puolė Kūdikiui po kojomis.

Su virpuliu kontempliuoju Jėzų, „paguldytą ėdžiose“², kurios tinka tik gyvuliams. Viešpatie, kur tavo karaliaus valdžia, tavo diadema, tavo kalavijas ir tavo skeptras? Jie priklauso Jam, bet Jis jų atsisako. Nors suvystytas, Jis jau karaliauja. Jis – beginklis Karalius, kuris pasirodo mums kaip bejėgis mažas kūdikėlis. Ir kaipgi neprisiminti apaštalo žodžių: Jis „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“³?

Viešpats tapo žmogumi, kad atskleistų mums Tėvo valią. Ir štai Jis, jau gulėdamas ėdžiose, mus moko. Jėzus Kristus kviečia į šventumą, kad kartu su Juo užbaigtume žmonijos atpirkimą. Apmąstykime šią pirmą Jo pamoką. Turime kartu su Jėzumi atpirkti žmones, siekdami pergalės ne prieš savo artimą, bet prieš save. Kaip Kristus, mes taip pat turime apiplėšti save, laikyti save kitų tarnu ir taip vesti kitus prie Dievo.

Kurgi yra Karalius? Gal visų pirma Jėzus nori karaliauti žmonių širdyse, o pirmiausia tavo širdyje? Štai kodėl Jis tapo Vaikeliu. Argi gali kas nors nemylėti mažo kūdikėlio? Kur tuomet yra Karalius? Kur yra Kristus, kurio pavidalą Šventoji Dvasia nori suteikti mūsų sieloms? Jis negali būti nuo Dievo mus skiriančioje puikybėje arba nuo kitų mus atribojančiame meilės stygiuje. Ten Kristaus negali būti. Ten žmogus lieka vienas.

Šią Trijų karalių dieną, kai klaupiatės prie Kūdikėlio Jėzaus kojų ir matote Jį – Karalių be išorinių karališkumo ženklų, galite tarti: Viešpatie, pašalink mano puikybę, sutriuškink mano savimeilę, mano troškimą būti reikšmingam ir užgožti kitus. Padaryk, kad norėčiau susitapatinti su Tavimi.

Persiimkime tokia Jėzaus laikysena. Gyvendamas žemėje Jis visai nesiekė Jam priklausančios garbės. Nors turėjo teisę būti laikomas Dievu, Jis prisiėmė tarno, vergo išvaizdą²⁹. Krikščionis žino, kad visa šlovė yra skiriama Dievui, o Jis pats Evangelijos kilnumo bei didybės neturi naudoti, siekdamas savo interesų arba žmogiškų užgaidų.

Mokykimės iš Jėzaus. Visos žmogiškosios šlovės atmetimas tobulai dera su Jo unikalios misijos didybe, kai Jis – mylimasis Dievo Sūnus – žmonių išgelbėjimui prisiima žmogišką kūną. Jis vykdo uždavinį, kuriam su meile ir švelniu rūpesčiu vadovauja Tėvas: Filius meus es tu, ego hodie genui te. Postula a me et dabo tibi gentes haereditatem tuam³⁰ – Tu mano Sūnus, pagimdęs esu tave šiandien. Tik paprašyk, ir kaip paveldą tau atiduosiu tautas.

Krikščionis, sekdamas Kristų ir šlovindamas Dievą, išgirs Viešpaties meilingus paguodos žodžius: „Kas mane myli, tą gelbėsiu; saugosiu jį, nes jis žino mano vardą.“³¹

Nenoriu baigti mokymo nepasakęs dar kai ko. Būdamas ipse Christus – pačiu Kristumi – krikščionis ne tik pats sąmoningai gyvena meile, bet ir per žmogišką meilę leidžia kitiems pažinti Dievo meilę.

Jėzus visu savo gyvenimu skleidė tikrą meilę. Pilypui, vienam iš savo mokinių, Jis taip pasakė: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“³⁵ Apaštalas Jonas, kalbėdamas krikščionims, pritaiko šį mokymą, sakydamas, kad pažinusieji Dievo meilę turėtų ją ir rodyti savo elgesiu: „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą.

Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį. Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus.“³⁶