Punktų sąrašas

Kristus yra gyvas. Tai yra didžioji tiesa, įprasminanti mūsų tikėjimą. Jėzus, numiręs ant kryžiaus, prisikėlė. Tai jo triumfas prieš mirtį. Jis nugalėjo sielvartą, skausmą ir tamsybių galią. „Nenusigąskite!“ – šitaip angelai pasveikino atėjusias prie kapo moteris. „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, Jo čia nebėra.“¹Hæc est dies quam fecit Dominus, exsultemus et laetemur in ea². Šią dieną laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes!

Velykos yra džiaugsmo metas – džiaugsmo, neapsiribojančio vien šiuo liturginiu periodu, nes džiaugsmas krikščionio širdyje niekuomet neturi išblėsti. Kristus yra gyvas. Jis nėra tik laikina istorinė figūra, tam tikrą laiką pabuvojusi žemėj, o paskui, palikusi nuostabų pavyzdį ir didingą atminimą, galutinai pasišalinusi.

Ne, Kristus yra gyvas. Jėzus yra Emanuelis, Dievas su mumis. Jo prisikėlimas rodo, kad Dievas neapleidžia savųjų. Jis tai prižadėjo: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu.“³ Ir Jis ištesėjo savo pažadą. Jis ir toliau džiugina žmoniją⁴.

Kristus gyvas savo Bažnyčioje. „Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš Jį jums atsiųsiu.“⁵ Toks buvo Dievo planas: Jėzus, mirdamas ant kryžiaus, suteikė mums Tiesos ir Gyvenimo Dvasią. Kristus lieka savo Bažnyčioje, jos sakramentuose, liturgijoje, mokyme ir visoje jos veikloje.

Ypatingu būdu Kristus tebėra su mumis per kasdienį šventosios Eucharistijos šventimą. Štai kodėl Mišios yra krikščioniško gyvenimo centras ir pagrindas. Kiekvienose Mišiose Kristus dalyvauja visapusiškai: ir kaip Galva, ir kaip Kūnas. Per Ipsum et cum Ipso et in Ipso. Nes Kristus yra Kelias, Jis yra Tarpininkas. Nes Jame randame viską, o be Jo mūsų gyvenimas yra tuščias. Jėzuje Kristuje ir Jo mokomi drįstame tarti „Tėve mūsų“ – audemus dicere – Pater noster. Drįstame Dangaus ir žemės Viešpatį vadinti savo Tėvu.

Gyvojo Kristaus buvimas šventojoje Ostijoje yra Jo buvimo pasaulyje garantija, šaltinis ir kulminacija.

Kristus gyvas kiekviename krikščionyje. Tikėjimas moko, kad žmogus, esantis malonės būsenoje, yra sudievinamas. Nesame angelai, o vyrai ir moterys iš kūno ir kraujo, žmonės, kupini jausmų ir aistrų, nusivylimų ir džiaugsmų. Sudievinimas paveikia visą žmogų tarsi šlovingojo jo prisikėlimo nuojauta.

„Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis. Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti.“⁶

Kristaus gyvenimas yra mūsų gyvenimas. Jis juk pažadėjo apaštalams per Paskutinę vakarienę: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“⁷ Štai kodėl krikščionis turėtų gyventi taip, kaip gyveno Kristus, persiimdamas Kristaus jausmais, kad galėtų kaip šventasis Paulius sušukti: non vivo ego, vivit vero in me Christus⁸ – aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus.

Taigi mūsų tikėjimas turi būti gyvas. Jis turi leisti mums iš tikrųjų tikėti Dievą ir nuolatos kalbėti su Juo. Krikščioniškasis gyvenimas turėtų būti nuolatinė malda, siekis gyventi Dievo artumu nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto. Krikščionis niekada negali būti vienišas žmogus, nes jis gyvena nuolat bendraudamas su Dievu, esančiu šalia mūsų ir danguje.

Sine intermissione orate – be paliovos melskitės, įsako mums apaštalas³⁷. Ir Klemensas Aleksandrietis primena šį apaštališką priesaką: „Jis liepia mums garbinti ir šlovinti Žodį, kuris, kaip žinome, yra gelbėtojas ir karalius, o per Jį ir Tėvą, ne vien ypatingomis progomis, kaip daro kai kurie žmonės, tačiau per visą gyvenimą ir visais įmanomais būdais.“³⁸

Dirbdamas kasdienius darbus, stengdamasis nugalėti savanaudiškumą, džiaugdamasis miela draugyste su kitais žmonėmis, krikščionis turi iš naujo atrasti Dievą. Per Kristų ir bendraudamas su Šventąja Dvasia krikščionis gali pajusti Dievo Tėvo artumą. Jis praleidžia savo gyvenimą, siekdamas karalystės, kuri nėra iš šio pasaulio, bet kuri prasideda ir yra kuriama jau šiame pasaulyje.

Turime bendrauti su Kristumi per Žodį ir Duoną, per Eucharistiją ir maldą. Turime su Juo elgtis kaip su draugu, kaip su realiu, gyvu asmeniu – juk Jis yra prisikėlęs. „O kadangi šitas išlieka per amžius, Jis turi neatšaukiamą kunigystę. Todėl Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“³⁹, – skaitome laiške žydams.

Kristus, prisikėlęs Kristus, yra mūsų bendražygis ir draugas. Jis nėra tariamas ar šešėlinis bendražygis, bet toks, kurio buvimas užpildo visą mūsų gyvenimą ir įkvepia mus trokšti pasilikti su Juo amžinai. „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: ‚Ateik!‘ Ir kas girdi, teatsiliepia: ‚Ateik!‘ Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens. <...> Tas, kuris šitai liudija, sako: ‚Taip, aš veikiai ateinu!‘ Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!“⁴⁰

Skaitydami „Apaštalų darbuose“ apie Sekmines – tą dieną, kai Šventoji Dvasia ugnies liežuvių pavidalu nusileido ant Viešpaties mokinių, suvokiame, jog esame dalyviai didžiulės Dievo galios apraiškos, po kurios Bažnyčia ima tiesti kelią visų tautų link. Kristaus pergalė, pasiekta Jo klusnumu, auka ant kryžiaus ir prisikėlimu – Jo triumfu prieš mirtį ir nuodėmę – tą dieną aiškiai atsiskleidžia visu savo dieviškumu.

Mokiniai, Prisikėlusiojo šlovės liudininkai, buvo pripildyti Šventosios Dvasios galios. Jų protai ir širdys atsivėrė naujai šviesai. Iki tol jie sekė Kristų ir su tikėjimu priėmė Jo mokymą, bet ne visada pajėgė suvokti visą šio mokymo prasmę. Reikėjo, kad nužengtų tiesos Dvasia, padedanti mokiniams suprasti visus dalykus¹. Jie žinojo, kad tik Jėzus turi amžinojo gyvenimo žodžius ir buvo pasirengę Jį sekti bei atiduoti už Jį savo gyvybę. Visgi jie buvo silpni ir išbandymo valandą išsilakstė, palikdami Jį vieną. Per Sekmines visa tai jau buvo praeitis, nes Šventoji Dvasia, galybės Dvasia, pavertė juos tvirtais, stipriais ir ryžtingais vyrais. Apaštalų žodis galingai ir gyvai suskamba Jeruzalės gatvėse bei aikštėse.

Į miestą iš visų kraštų susirinkę vyrai ir moterys stebėdamiesi klausė: „Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis.“² Stebuklai, vykstantys jų akyse, verčia įdėmiai klausytis apaštalų žodžių. Pati Šventoji Dvasia, veikianti per Viešpaties mokinius, sujaudindavo klausytojų širdis ir palenkdavo jas tikėti. Šventasis Lukas pasakoja mums, jog po to, kai šventasis Petras žodžiu paskelbė apie Kristaus prisikėlimą, daugelis ten buvusiųjų ėjo prie jo klausdami: „Ką mums daryti, broliai?“, apaštalas jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.“ Ir, kaip pasakoja tekstas, tą dieną apie tris tūkstančius žmonių prisijungė prie Bažnyčios³.

Iškilmingas Šventosios Dvasios išsiliejimas per Sekmines nebuvo vienintelis Dvasios veiksmas. Vargu ar rastume „Apaštalų darbuose“ nors puslapį, kuriame nebūtų kalbama apie Dvasią ir Jos veikimą, apie tai, kaip Ji veda, nukreipia ir žadina ankstyvosios krikščioniškos bendruomenės gyvenimą bei įkvepia darbą. Tai Ji įkvepia šventajam Petrui žodžius⁴, stiprina mokinių tikėjimą⁵, sutvirtina pagonių atsivertimą⁶, pasiunčia Saulių ir Barnabą į tolimas šalis, kur jie atveria naujų kelių Jėzaus mokymui⁷. Žodžiu, visur jaučiame Jos buvimą ir veikimą.