Punktų sąrašas

Apaštalai – paprasčiausi žmonės

Įgyju drąsos, kai svarstau Evangelijos puslapiuose nuosekliai aprašytą precedentą – būtent pirmųjų dvylikos mokinių pašaukimą. Neskubėdami apmąstykime tai, prašydami šių šventųjų Dievo liudytojų padėti sekti Kristų taip, kaip jie patys sekė. Pagal žmogiškąjį matą tie pirmieji apaštalai, kuriuos didžiai gerbiu ir myliu, neturėjo kuo nors labai pasigirti. Jų socialinė padėtis nebuvo aukšta. Tik Matas, rodos, gyveno pasiturinčiai, bet ir jis viską paliko, kai jį pakvietė Jėzus. Visi kiti buvo paprasčiausi žvejai. Jie šiaip taip vertėsi, stengdamiesi sudurti galą su galu, žvejojo ištisomis naktimis, kad bent prasimaitintų.

Taigi žmogaus socialinis statusas visai nėra svarbus. Apaštalai nebuvo ir išsilavinę: jie nelabai išmanė įvairius dalykus, juo labiau antgamtinius. Netgi paprasčiausi Jėzaus duoti pavyzdžiai ir palyginimai jiems pasirodydavo nesuprantami ir jie kreipdavosi į Mokytoją sakydami: Domine, edissere nobis parabolam⁴ – Viešpatie, paaiškink mums palyginimą. Kai Jėzus kalba apie fariziejų „raugą“, jie pamano, kad Jis priekaištauja nepasiėmus duonos⁵.

Negana to, apaštalai buvo neturtingi, bemoksliai. Jie nebuvo nei labai paprasti, nei atviri – priešingai, jie kartais pasirodydavo net per daug ambicingi. Antai jie dažnai ginčydavosi, kuris užims svarbiausią vietą Kristaus galutinai atkurtoje Izraelio karalystėje. Artinantis Paskutinei vakarienei, pačiu didingiausiu momentu, kai Kristus rengiasi pasiaukoti už visą žmoniją, jie, deja, dėl to karštai ginčijasi⁶.

Tikėjimas? Jo irgi apaštalai turėjo mažai. Jėzus Kristus pats kalba apie tai⁷. Jie matė prikeliamus mirusiuosius, išgydomus ligonius, duonos ir žuvies padauginimą, audros nuraminimą, velnio išvarymą. Šventasis Petras, išrinktas būti vyriausiuoju, vienintelis gyvai pripažįsta: „Tu esi Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus!“⁸ Tačiau drauge šis jo tikėjimas ribojamas menko supratimo, kuris nesulaiko nuo priekaištų Kristui, trokštančiam kentėti ir mirti dėl žmonių atpirkimo. Jėzus tuomet turėjo subarti jį: „Eik šalin šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“⁹ „Petro mąstymas buvo pernelyg žmogiškas, – komentuoja šventasis Jonas Auksaburnis, – ir todėl jis mano, kad Kristaus kančia ir mirtis neverta Jo, kad tai kažkas apgailėtino. Todėl Jėzus kaltina jį sakydamas: ne, kentėjimai manęs nežemina; tu taip manai dėl to, kad tavo protas ribojamas žmogiškojo mąstymo.“¹⁰

Tad argi šie menko tikėjimo žmonės išsiskyrė iš kitų didele meile Kristui? Be abejo, apaštalai Jį mylėjo. Bent jau žodžiais. Kartais juos apimdavo entuziazmas: „Eikime ir mes numirti su Juo.“¹¹ Tačiau teismo valandą išsilakstė visi, išskyrus Joną, kuris vienintelis iš tiesų mylėjo ne žodžiais, bet darbais. Tiktai šitą paauglį, jauniausiąjį iš visų apaštalų, galima buvo išvysti šalia Kryžiaus. Kiti apaštalai nedegė šia stipresne už mirtį meilės ugnimi¹².

Tokie buvo Viešpaties pašaukti mokiniai. Tokius juos pasirinko Kristus. Ir tokie jie buvo tol, kol pripildyti Šventosios Dvasios tapo Bažnyčios ramsčiais¹³. Taigi jie buvo paprasti žmonės, kupini trūkumų ir silpnybių, labiau linkę kalbėti, o ne veikti. Ir vis dėlto Jėzus juos pašaukia būti žmonių žvejais¹⁴, prisidėti prie žmonijos išganymo, tapti Dievo malonės tarpininkais.

Kaip ir kitus Jėzaus gyvenimo įvykius, taip ir neviešąjį Jo gyvenimą turėtume kontempliuoti pakiliai. Reikia pripažinti, jog tai savaime yra Viešpaties kvietimas atsikratyti savanaudiškumo ir lengvų patogumų. Viešpats supranta mūsų ribotumą, mūsų individualizmą ir tuščias ambicijas. Jis supranta, kaip sunku mums pamiršti save ir tarnauti kitiems. Jis labai gerai žino, ką reiškia nesulaukti meilės ir patirti iš tų, kurie sakosi Juo seką, iš tikrųjų sekant tik puse širdies. Tiesiog prisiminkite evangelistų atpasakotas sukrečiančias scenas, iš kurių matyti, kad apaštalai yra kupini pasaulietiškų ambicijų ir grynai žmogiškų planų. Ir vis dėlto Jėzus pasirinko juos. Jis laiko juos arti savęs ir patiki jiems iš Tėvo gautąją misiją.

Jis šaukia mus ir klausia mūsų taip pat, kaip ir Jokūbo su Jonu: potestis bibere calicem, quem ego bibiturus sum?⁹ Ar galite gerti taurę – taurę, kuri reiškia visišką atsidavimą Tėvo valiai, – kurią aš gersiu? Possumus!¹⁰ – Galime! Mes pasirengę! – atsakė Jonas su Jokūbu. Ar iš tikrųjų esame pasirengę visame kame vykdyti mūsų Dievo Tėvo valią? Ar atidavėme savo Viešpačiui visą širdį? Ar nebesame prisirišę prie savęs, savo interesų, patogumų ir savimeilės? Ar neliko mūsų gyvenime kažko, ko neapimtų krikščioniškumas, kas trukdytų skaistinti save? Šiandien turime galimybę viską ištaisyti.

Tačiau visų pirma turime būti įsitikinę, kad Jėzus užduoda šiuos klausimus mums asmeniškai. Tai Jis viso to klausia, ne aš. Nedrįsčiau to klausti net savęs. Pratęsiu savo maldą balsu, o kiekvienas iš mūsų savo širdyje teprisipažįsta Viešpačiui: „Viešpatie, koks bevertis esu, koks bailys aš buvau daugybę kartų! Kiek klaidų dariau dar kartą ir dar kartą“. Galime žengti dar toliau sakydami: „Kaip gerai, Viešpatie, kad savo ranka Tu sulaikei mane, nes galėjau pridaryti baisiausių dalykų. Neapleisk manęs, nepalik manęs, elkis su manimi kaip su mažu vaiku. Noriu būti stiprus, drąsus ir doras. Tačiau Tu turi man padėti. Aš esu trapi būtybė. Paimk mane už rankos, Viešpatie, ir tegul Tavo Motina būna šalia, saugodama mane.“ Taigi, possumus! Galime, sugebėsime sekti Tavo pavyzdžiu.

Nėra per daug įžūlu sakyti possumus! Jėzus Kristus moko šio dieviško kelio ir nori, kad juo žengtume, nes Jis jį sužmogino ir padarė jį pasiekiamą mums, silpniems žmonėms. Štai kodėl Jis ir pats taip nusižemino. „Štai priežastis, dėl kurios Jis nusilenkė prisiimdamas vergo pavidalą; Jis, Viešpats, kaip Dievas lygus savo Tėvui, nusilenkė ne didybe ir galia, bet gerumu ir gailestingumu.“¹¹

Dievo gerumas nori palengvinti mums šį kelią. Neatmeskime Jėzaus kvietimo, nesakykime jam „ne“, nelikime kurti. Nėra jokio pasiteisinimo, negalime toliau manyti nesugebą. Jis mums tai parodė savo pavyzdžiu. „Todėl, mano broliai, aš prašau visa širdimi, nepalikite šio brangaus pavyzdžio nepastebėto, bet sekite Juo ir atnaujinkite sielos dvasią.“¹²

Pašventinti savo darbą ir savo darbu pašventinti kitus

„Opus Dei“ atidaviau savo gyvenimą, o jo dvasią galiu nusakyti labai paprastai – tai įprastas profesinis darbas pasaulio šurmulyje. Dieviškasis pašaukimas suteikia mums misiją, kviečia prisidėti prie vienintelio Bažnyčios tikslo – visa patraukti link Dievo, liudijant Kristų visiems žmonėms.

Pašaukimas įžiebia šviesą, kuri nušviečia mūsų egzistencijos prasmę. Remiantis tikėjimo šviesa, tai teikia tikrumą, kodėl gyvename žemėje. Gyvenimas – dabartis, praeitis ir ateitis – įgauna naują matmenį, gelmę, kurių anksčiau nebuvome suvokę. Visi įvykiai ir atsitikimai sudėliojami į savo vietas: suprantame, kur mus nori vesti Dievas, pasijuntame užvaldyti šio mums patikėto uždavinio.

Dievas išgelbsti iš nežinojimo tamsos, iš klaidžiojimo po istorijos įvykus ir pašaukia galingu balsu, kaip pašaukė Petrą ir Andriejų: venite post me, et faciam vos fieri piscatores hominum¹¹– eikite paskui mane, aš padarysiu jus žmonių žvejais, nepaisant to, kokią vietą beužimtumėte pasaulyje.

Tas, kuris gyvena tikėjimu, gali patirti sunkumų ir kovų, kančių ir net apmaudo, tačiau niekada nepatirs nusivylimo ar sielvarto, nes jis žino, ko vertas jo gyvenimas, jis žino, kam yra gimęs. Ego sum lux mundi, – sušuko Kristus, – qui sequitur me non ambulat in tenebris, sed habebit lumen vitae.¹² Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.

Norėdami nusipelnyti šią Dievo šviesą, privalome mylėti. Turime nuolankiai pripažinti, kad mums reikia išgelbėjimo ir drauge su Petru sakyti: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis.“¹³ Jei iš tiesų šitaip elgsimės, jeigu leisime Dievo žodžiui įžengti į savo širdis, tikrai galėsime tarti, jog nebevaikštome tamsybėse, nes virš mūsų silpnybių ir asmeninių trūkumų šviečia Dievo šviesa taip, kaip saulė šviečia viršum audros debesų.

Apmąstykime keletą evangelistų aprašytų įvykių, pradėdami tais, kurie byloja apie Jėzaus santykius su dvylika apaštalų. Šventasis Jonas Evangelijoje iš pirmų lūpų perteikia viso gyvenimo patirtį. Jis pasakoja apie savo pirmą nepamirštamą pokalbį su Jėzumi: „‚Rabi, kur gyveni?‘ Jis tarė: ‚Ateikite ir pamatysite.‘ Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur Jis gyvena, ir tą dieną praleido pas Jį. Tai buvo apie dešimtą valandą.“²¹

Šis dieviškas ir žmogiškas dialogas visiškai pakeitė Jono ir Andriejaus, Petro, Jokūbo ir daugelio kitų gyvenimą. Taip buvo parengtos jų širdys, prie Galilėjos ežero pasiruošusios išgirsti pašaukimą. „Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: ‚Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais!‘ Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su Juo.“²²

Trejus metus Jėzus dalijosi savo gyvenimu su mokiniais, gerai pažino juos, atsakinėjo į klausimus, sklaidė jų abejones. Jis iš tiesų yra Rabi, autoritetingai kalbantis Mokytojas, Dievo pasiųstas Mesijas. Bet kartu Jis yra labai pasiekiamas ir artimas. Vieną dieną Jėzus nuėjo melstis, o mokiniai buvo netoliese, galbūt stebėjo Jį, stengdamiesi perprasti Jo kalbas. Kai Jėzus sugrįžo, vienas iš jų paprašė: Domine, doce nos orare, sicut docuit et Ioannes discipulos suos – Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip Jonas išmokė savuosius mokinius. „Jėzus tarė jiems: ‚Kai melsitės, sakykite: Tėve, teesie šventas tavo vardas.‘“²³

Su autoritetingu dieviškumu ir žmogaus širdies jautrumu Jis bendrauja su apaštalais, kurie stebėjosi pirmosios misijos vaisiais ir skubėjo pranešti Jam apie pirmuosius savo apaštalavimo rezultatus: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“²⁴

Panašiai atsitinka ir Jėzaus gyvenimo pabaigoje, prieš pat žengimą į dangų: „Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: ,Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?‘ “ Jis paklausia kaip eilinis žmogus, o paskui kalba kaip Dievas: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite.“ Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“

O Dievas laukia jų ant kranto. „Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus tarė: ,Atneškite ką tik pagautų žuvų‘. Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: ,Eikite šen pusryčių!‘ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: ,Kas tu esi?‘, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat ir žuvies.“²⁵

Jėzus rodo savo subtilią meilę ne tik mažai mokinių grupelei, bet ir kiekvienam: šventosioms moterims; Sinedriono atstovams – tokiems, kaip Nikodemas; mokesčių rinkėjams – tokiems, kaip Zacharijas; Jis rodo meilę ligoniams ir sveikiesiems; įstatymo aiškintojams ir pagonims; atskiriems žmonėms ir ištisoms minioms.

Evangelijos mums pasakoja, kad Jėzus neturėjo kur galvos priglausti, bet jos taip pat pasakoja, jog Jis turėjo daug gerų artimų draugų, visada pasirengusių suteikti Jam pastogę. Pasakojama apie Jo užuojautą sergantiems, Jo liūdesį dėl nesuprantančių ar klystančių žmonių, Jo pyktį pinigų keitėjams, kurie išniekino šventyklą. Jo širdį taip pat labai sujaudino Najino našlės sielvartas.