Punktų sąrašas

Kaip ir kitus Jėzaus gyvenimo įvykius, taip ir neviešąjį Jo gyvenimą turėtume kontempliuoti pakiliai. Reikia pripažinti, jog tai savaime yra Viešpaties kvietimas atsikratyti savanaudiškumo ir lengvų patogumų. Viešpats supranta mūsų ribotumą, mūsų individualizmą ir tuščias ambicijas. Jis supranta, kaip sunku mums pamiršti save ir tarnauti kitiems. Jis labai gerai žino, ką reiškia nesulaukti meilės ir patirti iš tų, kurie sakosi Juo seką, iš tikrųjų sekant tik puse širdies. Tiesiog prisiminkite evangelistų atpasakotas sukrečiančias scenas, iš kurių matyti, kad apaštalai yra kupini pasaulietiškų ambicijų ir grynai žmogiškų planų. Ir vis dėlto Jėzus pasirinko juos. Jis laiko juos arti savęs ir patiki jiems iš Tėvo gautąją misiją.

Jis šaukia mus ir klausia mūsų taip pat, kaip ir Jokūbo su Jonu: potestis bibere calicem, quem ego bibiturus sum?⁹ Ar galite gerti taurę – taurę, kuri reiškia visišką atsidavimą Tėvo valiai, – kurią aš gersiu? Possumus!¹⁰ – Galime! Mes pasirengę! – atsakė Jonas su Jokūbu. Ar iš tikrųjų esame pasirengę visame kame vykdyti mūsų Dievo Tėvo valią? Ar atidavėme savo Viešpačiui visą širdį? Ar nebesame prisirišę prie savęs, savo interesų, patogumų ir savimeilės? Ar neliko mūsų gyvenime kažko, ko neapimtų krikščioniškumas, kas trukdytų skaistinti save? Šiandien turime galimybę viską ištaisyti.

Tačiau visų pirma turime būti įsitikinę, kad Jėzus užduoda šiuos klausimus mums asmeniškai. Tai Jis viso to klausia, ne aš. Nedrįsčiau to klausti net savęs. Pratęsiu savo maldą balsu, o kiekvienas iš mūsų savo širdyje teprisipažįsta Viešpačiui: „Viešpatie, koks bevertis esu, koks bailys aš buvau daugybę kartų! Kiek klaidų dariau dar kartą ir dar kartą“. Galime žengti dar toliau sakydami: „Kaip gerai, Viešpatie, kad savo ranka Tu sulaikei mane, nes galėjau pridaryti baisiausių dalykų. Neapleisk manęs, nepalik manęs, elkis su manimi kaip su mažu vaiku. Noriu būti stiprus, drąsus ir doras. Tačiau Tu turi man padėti. Aš esu trapi būtybė. Paimk mane už rankos, Viešpatie, ir tegul Tavo Motina būna šalia, saugodama mane.“ Taigi, possumus! Galime, sugebėsime sekti Tavo pavyzdžiu.

Nėra per daug įžūlu sakyti possumus! Jėzus Kristus moko šio dieviško kelio ir nori, kad juo žengtume, nes Jis jį sužmogino ir padarė jį pasiekiamą mums, silpniems žmonėms. Štai kodėl Jis ir pats taip nusižemino. „Štai priežastis, dėl kurios Jis nusilenkė prisiimdamas vergo pavidalą; Jis, Viešpats, kaip Dievas lygus savo Tėvui, nusilenkė ne didybe ir galia, bet gerumu ir gailestingumu.“¹¹

Dievo gerumas nori palengvinti mums šį kelią. Neatmeskime Jėzaus kvietimo, nesakykime jam „ne“, nelikime kurti. Nėra jokio pasiteisinimo, negalime toliau manyti nesugebą. Jis mums tai parodė savo pavyzdžiu. „Todėl, mano broliai, aš prašau visa širdimi, nepalikite šio brangaus pavyzdžio nepastebėto, bet sekite Juo ir atnaujinkite sielos dvasią.“¹²

Pertransiit benefaciendo. Ką darė Kristus tam, kad paskleistų tiek gėrio, vien tik gėrio, kad ir kur beeitų? Šventosios Evangelijos duoda mums atsakymą trimis lotyniškais žodžiais kitoje Jėzaus biografijos dalyje: erat subditus illis¹⁶ – Jis buvo paklusnus. Turime ypač vertinti paklusnumą šiuolaikinėje nepaklusnumo, maištavimo ir susiskaldymo dvasios persunktoje aplinkoje.

Laisvė yra labai artima mano širdžiai – būtent todėl taip branginu krikščioniškąją paklusnumo dorybę. Visi turime suvokti esą Dievo vaikai, turėtume norėti įvykdyti Tėvo valią. Turėtume visa daryti taip, kaip nori Dievas, nes mes patys to trokštame, o tai pati tikriausia ir antgamtiškiausia priežastis.

„Opus Dei“ dvasia, kurią stengiuosi įgyvendinti, štai jau daugiau negu trisdešimt penkeri metai ragina mane dar labiau pamilti asmeninę laisvę. Kai Dievas, mūsų Viešpats, suteikia mums malonę, kai pakviečia ypatingu pašaukimu, Jis tėviškai ištiesia savo ranką. Ištiesia labai mylinčią ir stiprią ranką, nes Jis, pažindamas mūsų silpnumą, ieško mūsų asmeniškai, kaip savo sūnų ir dukrų. Viešpats laukia mūsų pastangų paimti Jo padėti ištiestą ranką. Jis prašo mūsų pasistengti ir parodyti, kad esame laisvi. Norint pajėgti tai padaryti, reikia būti nuolankiems ir suvokti esą maži Dievo vaikai. Turime mylėti palaimintąjį paklusnumą, kuriuo atsakome į palaimintąją Dievo tėvystę.

Turime leisti Viešpačiui dalyvauti mūsų gyvenime, turime priimti Jį asmeniškai, pašalinti Jam iš kelio visas kliūtis ir trukdžius. Mes, žmonės, esame linkę gintis, prisirišti prie savanaudiškumo. Norime visą laiką karaliauti, net ir savo menkumo karalystėje. Štai kodėl turime kreiptis į Jėzų, kad Jis suteiktų mums tikrą laisvę, kad sugebėtume tarnauti Dievui ir visiems žmonėms. Tai vienintelis būdas suvokti šventojo Pauliaus žodžių tiesą: „O dabar, išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių – šventumą, ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą. Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“¹⁷

Būkime iš anksto perspėti, nes nuolatinis mūsų polinkis į savanaudiškumą nemiršta. Šis gundymas gali vykti daugeliu būdų. Dievas nori, kad parodytume savo tikėjimą paklusdami, nes Jis neapreiškia savo valios būgnais ir trimitais. Kartais Jis pasiūlo ką nors tyliai šnabždėdamas mūsų sąmonės gilumoje, o mes visąlaik turime rūpestingai klausytis, kad atpažintume Jo balsą ir būtume Jam ištikimi.

Jis dažnai prabyla per kitus žmones. Tačiau matydami jų trūkumus arba abejojame jų informuotumu ir gebėjimu suvokti visus problemos aspektus, arba pajuntame norą nepaklusti.

Visa tai gali turėti dieviškąją prasmę, nes Dievas neverčia mūsų aklai paklusti. Jis nori, jog paklustume protingai ir atsakingai, sąmoningai padėdami kitiems. Tačiau būkime nuoširdūs sau kiekvienu atveju tyrinėdami, kas mus skatina veikti: meilė tiesai ar savanaudiškumas ir prisirišimas prie savo pačių nuomonės. Kai mintys atskiria mus nuo kitų žmonių, kai jos silpnina mūsų bendrystę, vienybę su savo broliais, tai yra ženklas, kad neveikiame pagal Dievo dvasią.

Nuolat kartoju: nepamirškite, kad norint paklusti, reikia būti nuolankiam. Vėl pažvelkime į Kristų. Jis pirmiausia paklūsta Juozapui ir Marijai. Dievas atėjo į pasaulį paklusti, paklusti kūriniams. Žinoma, tai du labai tobuli kūriniai: Švenčiausioji Marija, mūsų Motina, už kurią didingesnis tik pats Dievas, ir ypatingo tyrumo žmogus – Juozapas. Tačiau jie tėra kūriniai ir vis dėlto Jėzus, būdamas Dievas, paklusdavo jiems. Turime mylėti Dievą ir Jo valią, trokšti atsiliepti į Jo įkvėpimus. Pastarieji ateina vykdant pačias kasdieniškiausias gyvenimo pareigas: valstybines, profesines, darbo, šeimos, socialinio gyvenimo priedermes, įveikiant mūsų pačių ir kitų žmonių sukurtus sunkumus, išgyvenant draugystę, didžiulį norą daryti tai, kas gera ir teisinga.

Leiskite sugrįžti prie Jėzaus gyvenimo paprastumo, į kurį jau tiek daug kartų kreipiau jūsų dėmesį. Jėzaus uždaro gyvenimo metai nėra bereikšmiai. Jie nėra paprasčiausias pasirengimas vėlesniam viešajam gyvenimui. Nuo 1928 metų aiškiai supratau, kad visas Jėzaus gyvenimas Dievo duotas mums kaip sektinas tikro krikščioniškojo gyvenimo pavyzdys. Tai supratau permąstydamas Jo neviešąjį gyvenimą, tuos metus, praleistus ranka rankon dirbant su paprastais žmonėmis. Viešpats nori, kad dauguma žmonių rastų savo pašaukimą gyvendami paprastą ir nekrintantį į akis gyvenimą. Paklusti Dievo valiai visuomet reiškia atsisakyti savo egoizmo, tačiau nėra jokios priežasties iš principo dėl to atitolti nuo normalaus paprastų žmonių gyvenimo bei darbo, nuo savo socialinės padėties.

Svajoju – ir ši svajonė išsipildė – apie daugybę šventumo siekiančių Dievo vaikų, paprastų piliečių, su kitais besidalijančių savo pastangomis, siekiais ir norais. Reikia noriai skelbti šią dieviškąją tiesą: jeigu jūs esate čia, paprasto gyvenimo sūkuryje, tai nereiškia, kad Dievas pamiršo jus ir Viešpats jūsų nepašaukė. Jis pakvietė jus pasilikti pasaulio darbuose ir rūpesčiuose. Jis nori, kad jūs žinotumėte, jog jūsų žmogiškasis pašaukimas, jūsų profesija, jūsų talentai nėra prapuolę iš Jo dieviškųjų planų. Jis juos pašventino ir pavertė mieliausia auka savo Tėvui.