Punktų sąrašas

Jis vaikščiojo žemėje darydamas gera

Ar matote, kaip būtina pažinti Jėzų ir su meile stebėti Jo gyvenimą? Dažnai Šventajame Rašte ieškojau Jėzaus apibūdinimo ar Jo biografijos. Ir radau ją, parašytą dviem Šventosios Dvasios įkvėptais žodžiais: pertransiit benefaciendo¹³. Tokia buvo kiekviena Jėzaus Kristaus gyvenimo žemėje diena, nuo gimimo iki mirties: pertransiit benefaciendo – Jis visas jas užpildė darydamas gera. Kitoje vietoje Šventajame Rašte pasakyta: bene omnia fecit¹⁴ – Jis visa gerai padarė, Jis viską užbaigdavo gerai, Jis nedarė nieko, kas nebūtų gera.

O kaip tada tu ir aš? Pasižiūrėkime, ar mums nereikia taisytis. Tikrai galiu daug ką pagerinti. Žinau, kad pats vienas nesu pajėgus daryti gera. Ir kadangi Jėzus pasakė, kad be Jo mes negalime nieko nuveikti¹⁵, tu ir aš eikime pas mūsų Viešpatį ir viename iš tų artimų pokalbių, būdingų mylinčioms Dievą sieloms, prašykime Jo pagalbos per Motiną. Daugiau nieko nebepridėsiu, nes pasikalbėti su Juo yra kiekvieno asmeninis reikalas. Viduje, be žodžių triukšmo, šią asmeninės maldos akimirką savo ruožtu taikau ir sau pačiam, menkai būtybei.

Jis išpildė Dievo, savo Tėvo, valią

Visiškai neperdedu teigdamas, kad Jėzus tebeieško vietos pailsėti mūsų širdyse. Turime prašyti atleidimo už savo pačių aklumą ir nedėkingumą. Turime prašyti Jo malonės, kad niekuomet daugiau neužvertume Jam savo sielos vartų.

Viešpats neslepia to, jog paklusnumas visa širdimi Dievo valiai reikalauja atsižadėti ir pasiaukoti. Meilė neprašo sau teisių, ji siekia tik tarnauti. Pirmasis šiuo keliu nuėjo Kristus. Jėzau, kaip Tu paklusai? Usque ad mortem, mortem autem crucis²⁰ – iki mirties, iki kryžiaus mirties. Mums reikia išsivaduoti iš savęs. Turime sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad prarastume jį dėl Dievo ir sielų meilės. „Taigi tu norėjai ramaus gyvenimo. Bet Dievas norėjo kitaip. Egzistuoja dvi valios: tavo valia turi būti ištaisyta, kad sutaptų su Dievo valia; nenorėk iškreipti Dievo valios, kad ji prisitaikytų prie tavo valios.“²¹

Buvau labai laimingas, matydamas tiek daug sielų, rizikuojančių savo gyvenimu kaip Tu, Viešpatie, usque ad mortem – iki mirties vykdančių tai, ko jų prašė Dievas. Jie visus savo troškimus ir profesinį darbą skyrė Bažnyčios tarnybai, žmonių gerovei.

Mokykimės paklusti, mokykimės tarnauti. Nėra geresnio būdo karaliauti, kaip norėti laisvai atsiduoti ir būti naudingam kitiems. Kai jaučiame viduje tvinkstantį išdidumą, verčiantį save laikyti antžmogiais, žinokime, kad atėjo metas pasakyti „ne“. Mes turime triumfuoti tik nuolankumu. Tik šitaip susitapatinsime su Kristumi ant Kryžiaus – ne niūriai priešindamiesi, bet džiaugdamiesi. Nes džiaugsmas, kylantis iš savęs užmiršimo, yra geriausias meilės įrodymas.

Priminimas krikščioniui, kad jo gyvenimas neturi kitos prasmės, kaip tik paklusti Dievo valiai, nereiškia, jog jis skatinamas atsiskirti nuo kitų žmonių. Priešingai, Dievas mums duoda įsakymą mylėti kitus, kaip Jis Pats mylėjo mus²². Dažniausia tai reiškia gyventi su kitais ir būti lygiais su jais, atsiduoti Viešpaties tarnybai pasaulyje, kad visi geriau pažintų Dievo meilę; rodyti jiems, jog žemėje atsivėrė dieviškieji keliai.

Viešpats ne vien tik pasakė, kad Jis mus myli. Jis tai įrodė darbais. Nepamirškime, kad Jėzus Kristus tapo žmogumi, norėdamas išmokyti mus gyventi, kaip pridera Dievo vaikams. Prisiminkite „Apaštalų darbų“ įvadą, kuriame šventasis Lukas sako: Primum quidem sermonem feci de omnibus, o Theophile, quae caepit Iesus facere et docere²³ – aš pasakoju viską, kas svarbiausia, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir ko mokė. Jis atėjo mūsų mokyti, bet mokė veikdamas. Jis atėjo mokyti būdamas pavyzdingas Mokytojas. Jo elgesys yra pavyzdys mums.

Dabar, būdami priešais Kūdikėlį Jėzų, galime toliau tikrinti savo sąžinę. Ar esame pasirengę pamėginti savo gyvenimą padaryti pavyzdžiu broliams, kitiems žmonėms? Ar esame pasirengę būti kitu Kristumi? Neužtenka lūpomis ištarti „taip“. Aš tavęs klausiu dabar – kaip klausiu ir savęs: ar galima apie tave, pašauktą būti kitu Kristumi, pasakyti, kad tu atėjai facere et docere – daryti tai, ką darytų Dievo vaikas, dėmesingas Tėvo valiai? Ar galėtum paraginti visus kitus priimti gerąsias, kilniąsias, dieviškąsias ir žmogiškąsias atpirkimo vertybes? Ar kasdien būdamas pasaulio sūkuryje tu gyveni Kristaus gyvenimą?

Dirbti Dievo darbą nėra vien gražių žodžių žaismas. Tai kvietimas paaukoti save Meilei. Turime mirti sau, kad atgimtume naujai gyventi. Šitaip pakluso Jėzus Kristus, net iki kryžiaus mirties – mortem autem crucis. Propter quod et Deus exaltavit illum²⁴. Todėl Dievas Jį išaukštino. Jeigu paklusime Dievo valiai, kryžius reikš mūsų prisikėlimą ir išaukštinimą. Mūsų gyvenime žingsnis po žingsnio pildysis Kristaus gyvenimas. Apie mus bus galima pasakyti, kad stengėmės gyventi būdami gerais Dievo vaikais, kurie, nepaisydami savo silpnybių bei asmeninių klaidų, vaikščiojo darydami gera.

Ateinančią mirtį – o ji neabejotinai ateis – mes sveikinsime džiaugsmingai, kaip esu matęs šventai ją sutinkant daugybę paprastai gyvenančių žmonių. Ją pasitiksime džiaugsmingai: jeigu stengėmės būti panašūs į Kristų darydami gera – paklusdami ir nešdami kryžių, nepaisydami savo trūkumų – prisikelsime kaip Kristus, nes surrexit Dominus vere!²⁵ Viešpats tikrai prisikėlė!

Jėzus, tapęs vaiku, nugalėjo mirtį. Mąstykite apie tai. Dievo Sūnus nugalėjo dėl nusižeminimo, dėl savo paprastumo ir paklusnumo, sudievindamas kiekvieną paprastą žmonių gyvenimo dieną.

Toks yra Jėzaus Kristaus triumfas. Jis pakėlė mus į savo Dievo vaikų aukštumas, nusileisdamas iki mūsų žemiškumo, iki pat vaikiškumo.

Šiandienė šventė yra taikos šventė. Senoji Verbų šventės simbolika primena sceną iš „Pradžios knygos“: „Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš arkos balandį. Vakaro metu balandis sugrįžo pas jį, ir štai jo snape buvo nuskintas alyvmedžio lapas! Nojus nūn žinojo, kad vandenys žemėje jau buvo nusekę.“¹ Prisimename, jog Dievo ir Jo žmonių sąjunga patvirtinama ir įkuriama Kristuje, nes „Jis yra mūsų sutaikinimas“².

Mūsų Šventosios Katalikų Bažnyčios liturgijoje, taip nuostabiai sujungiančioje ir apibendrinančioje tai, kas sena, ir tai, kas nauja, šiandien randame gilaus džiaugsmo pilnus žodžius: „Jeruzalės vaikučiai su alyvų šakelėmis rankose pasitiko Viešpatį, šaukdami ir giedodami: Osana aukštybėse.“³

Šitas Jėzaus pasveikinimo šūksnis mūsų sielose susilieja su sveikinimu, aidėjusiu Jo gimimo metu Betliejuje. Anot šventojo Luko, „Jam jojant žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję. Jie šaukė: Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“⁴

Ramybė žemėje

Pax in cœlo – ramybė danguje. Tačiau pažvelkime į pasaulį. Kodėl žemėje nėra ramybės? Ne, čia ramybės nėra, yra tiktai tariama ramybė – balansavimas, paremtas baime ir netvirtais įsipareigojimais. Nėra ramybės net Bažnyčioje. Ji apsupta įtampos, draskančios baltą Kristaus Sužadėtinės tuniką. Taip pat nėra ramybės daugelyje širdžių, kurios nenuilstama veikla veltui stengiasi pridengti savo sielos neramumus, veltui vaikosi menko pasitenkinimo daiktais, laikinai ne tik pripildančiais, bet ir paliekančiais liūdesio kartėlį.

„Palmės šakelės, – rašo šventasis Augustinas, – yra pagarbos ir atidavimo ženklas, jos reiškia pergalę. Mūsų Viešpats rengiasi nugalėti mirdamas ant kryžiaus. Su kryžiaus ženklu Jis rengiasi savo triumfui prieš šėtoną, mirties karalaitį.“⁵ Kristus yra mūsų ramybė, nes Jis nugalėjo. Jis pasiekė pergalę, kai atkaklioje kovoje grūmėsi prieš žmonių širdyse susikaupusį blogį.

Kristus yra ne tik mūsų ramybė, bet ir kelias⁶. Jeigu siekiame ramybės, turime sekti Jo pėdomis. Taika yra karo ir kovos padarinys, rezultatas vidinės asketinės kovos, padedančios kiekvienam krikščioniui atsilaikyti prieš viską, kas nėra iš Dievo: prieš puikybę, juslingumą, savanaudiškumą, paviršutiniškumą, širdies siaurumą. Beprasmiška išoriškai raginti žmogų nusiraminti, jeigu nėra ramybės jo sąžinėje, jo sielos gelmėse, nes „iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai“⁷.