Punktų sąrašas

Dievo gailestingumas

Šiandien Advento pradžia. Labai gerai, kad jau apmąstėme šias sielos priešų žabangas: netvarkingą juslingumą ir lengvabūdiškumą, proto užgaidą atmesti Dievą, pasipūtėlišką pasitikėjimą savimi, kuris tiek meilę Dievui, tiek Jo kūriniams padaro nevaisingą. Šios būsenos gali sukelti didžiulę sumaištį. Todėl liturgija ir kviečia mus melsti dieviškojo gailestingumo: „Į tave, Viešpatie, keliu širdį. O, mano Dieve, Tavimi pasitikiu. Neleisk man būti sugėdintam, neleisk mano priešams džiūgauti.“²⁴ – taip meldėmės šventųjų Mišių įžangos priegiesmyje. O per Atnašavimą vėl grįšime prie šios minties: „Juk niekas šlovės nepraranda, kas Tavim viliasi“.

Dabar, kai artėja mūsų išgelbėjimo metas, iš šventojo Pauliaus lūpų girdime paguodą: „kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo.“²⁵

Jeigu pasklaidytume Šventąjį Raštą, daugelyje vietų surastume kalbant apie Dievo gailestingumą: jo pilna yra žemė²⁶, jis skirtas visiems Jo vaikams – super omnem carnem²⁷, jis mus apsupa²⁸, eina mūsų priešakyje²⁹, skleidžia visokeriopą pagalbą³⁰, nuolat sutvirtina³¹. Dievas rūpinasi mumis kaip mylintis Tėvas, Jis nuolat prisimena mus dėl savo gailestingumo³², kuris yra „malonus“³³, „didingas kaip debesų gausybė“³⁴.

Jėzus Kristus šitaip glaustai apibendrina visą dieviškojo gailestingumo istoriją: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“³⁵. Ir dar Viešpats pasakė: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“³⁶. Dieviškas gailestingumas apreiškiamas daugelyje Evangelijos scenų: tada, kai atleidžiama svetimaujant pagautai nusidėjėlei, palyginimuose apie sūnų palaidūną, apie pražuvusią avį, apie dovanojimą skolininkui, stebuklas prikeliant Najino našlės sūnų iš numirusiųjų³⁷. Kiekgi priežasčių Kristus rado, kad galėtų padaryti šį didį stebuklą vien kaip teisingumo aktą! Juk mirė vienintelis vargšės našlės sūnus, teikęs jos gyvenimui prasmę ir galėjęs padėti jai senatvėje. Tačiau Kristus šį stebuklą padarė ne iš teisingumo, o iš užuojautos, nes Jo širdis buvo sujaudinta žmogiškos kančios.

Kokie turėtume jaustis saugūs, suprasdami Dievo gailestingumą: „Tesušunka, kas trokšta pasigailėjimo, ir Aš, kuris esu visada gailestingas, jo išklausysiu.“³⁸ Tai kvietimas ir pažadas, jog tai bus ištesėta. „Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.“³⁹ Mūsų šventumo priešai bus bejėgiai, nes priekyje mūsų žengs Dievo malonė. O jeigu per savo kaltę ar žmogiškąjį silpnumą sukluptume, Viešpats ateis į pagalbą ir padės atsitiesti: „Tu jau esi išmokęs vengti apsileidimo, šalintis puikybės, augti pamaldumu, nevergauti žemiškiems dalykams, rinktis amžina vietoj laikina. Tačiau, kadangi dėl žmogiškojo silpnumo neįstengiame tvirtai žengti tokiame permainingame pasaulyje, gerasis gydytojas paskyrė vaistų nuo paklydimų, o gailestingasis teisėjas neatėmė iš jūsų vilties, kad bus atleista.“⁴⁰

Kristus – pasaulio Viešpats

Norėčiau, kad pamąstytume apie tai, jog šis Kristus, kurio gimimą regime Betliejuje, šis mielas Vaikelis yra pasaulio Viešpats. Per Jį visa buvo sukurta danguje ir žemėje, Jis sutaikė visą kūriniją su Tėvu ir per kraują, išlietą ant kryžiaus, atkūrė taiką tarp dangaus ir žemės⁶. Šiandien Kristus karaliauja Tėvo dešinėje. Nustebusiems mokiniams, besižvalgantiems į debesis po Viešpaties dangun žengimo, du angelai baltais drabužiais pasakė: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų.“⁷

Per Jį karaliai išlaiko savo valdžią⁸, tačiau žmogiškoji karalių valdžia nėra amžina. O štai Kristaus Karalystė tveria „per amžių amžius“⁹. „Jo Karalystė yra amžina karalystė ir Jo viešpatavimas tveria per kartų kartas.“¹⁰

Kristaus Karalystė nėra vien žodžių junginys ar iškilmingas vaizdinys. Kristus yra gyvas. Jis gyvas. Jis, kaip žmogus, turi įsikūnijimu prisiimtą kūną. Šlovingasis kūnas, prisikėlęs po mirties, per Žodžio Asmeniškumą ir toliau gyvuoja drauge su žmogiškąja siela. Kristus, tikras Dievas ir tikras žmogus, gyvena ir karaliauja. Jis yra pasaulio Viešpats. Visa, kas gyva, savo egzistenciją palaiko tik Jo dėka.

Kodėl tada Jis nepasirodo visa savo didybe? Todėl, kad Jo Karalystė „ne iš šio pasaulio“¹¹, nors ir yra šiame pasaulyje. Jėzus taip atsako Pilotui: „Aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“¹². Klydo tie, kurie tikėjo, kad Mesijas turės laikiną ir regimą valdžią. „Iš tiesų Dievo Karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.“¹³

Tiesa ir teisingumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Tokia yra Kristaus karalystė: žmones gelbstintis Dievo veikimas, kuris pasieks kulminaciją istorijos pabaigoje, kai Viešpats nusileis iš Rojaus aukštumų surengti paskutinį žmonių teismą.

Mokydamas žemėje Kristus nepaskelbė jokios politinės programos. Jis pasakė: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus Karalystė.“¹⁴ Jis liepė savo mokiniams skelbti šią Gerąją Naujieną¹⁵ ir mokė juos melstis už tai, kad šioji Karalystė ateitų¹⁶. Dievo Karalystė ir Jo teisumas – tai šventas gyvenimas. Štai ko turime siekti pirmiausia¹⁷. Tai vienintelis iš tiesų reikalingas dalykas¹⁸.

Išgelbėjimas, kurį skelbia Viešpats Jėzus Kristus, yra kiekvienam skirtas kvietimas: „Su dangaus Karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį.“¹⁹ Mūsų Viešpats parodo, kad „Dievo Karalystė jau yra tarp jūsų“²⁰.

Išsigelbėti gali kiekvienas žmogus, jeigu tik jis laisvai atsilieps į mylinčio Kristaus reikalavimus atgimti iš naujo²¹, tapti vaikiškos dvasios²², vengti visko, kas atitolina mūsų širdis nuo Dievo²³. Jėzus nori veiksmų, ne vien žodžių²⁴. Jis nori ryžtingų pastangų, nes tik tas, kuris kovoja, pelnys amžinąjį palikimą²⁵.

Jo Karalystė nepasieks tobulybės žemėje. Galutinis išgelbėjimo arba pasmerkimo nuosprendis bus priimtas ne čia. Panašiai kaip sėja²⁶, kaip garstyčios grūdelio augimas²⁷. Pabaiga primins žvejybą, kai ištraukiamas tinklas, pilnas žuvų. Jos visos bus išverstos ant smėlio ir perskirtos į gyvenusias teisų gyvenimą ir į dariusias bloga²⁸. O kol gyvename čionai, dangaus Karalystę galima palyginti su raugu, kurį moteris įmaišė trijuose saikuose miltų ir nuo jo viskas įrūgo²⁹.

Tie, kurie supranta Kristaus siūlomą dangaus Karalystę, puikiai žino, kad verta viską aukoti jai įgyti. Tai perlas, kurį pirklys įsigyja, pardavęs visą savo turtą, tai dirvoje randamas lobis³⁰. Dangaus Karalystę laimėti sunku. Niekas negali būti tikras, kad ją pasieks³¹, tačiau nuolankus atgailaujančiojo šauksmas gali plačiai atverti duris malonei. Vienas iš vagių, nukryžiuotų kartu su Jėzumi, maldavo: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“³²

Ramūs kaip Dievo vaikai

Galbūt paprieštarausite: „Mažai kas nori girdėti apie laisvę, o dar mažiau – ją praktikuoti.“ Galiu pritarti, kad laisvė yra stiprus ir sveikas augalas, prastai augantis tarp akmenų ir erškėčių arba ant visų mindomo kelio⁴⁵. Tai sužinojome daug anksčiau, dar prieš Kristaus atėjimą į žemę.

Prisiminkite antrąją psalmę: „Dėl ko niršta gentys, kodėl tautos tuščiai maištauja? Žemės karaliai ruošiasi mūšiui ir valdovai išvien tariasi prieš Viešpatį ir Jo pateptąjį.“⁴⁶ Matote? Nieko nauja. Žmonės priešinosi Kristui, dar prieš Jam užgimstant. Jie priešinosi Jam, kai Jis taikingai vaikščiojo Palestinos keliais; jie persekiojo Jį ir tą patį daro šiandien, puldami Jo tikrojo ir mistinio Kūno narius. Kodėl tiek neapykantos, kodėl žmonės taip lengvai jai pasiduoda, kodėl visuotinai slopinama sąžinės laisvė?

„Nūn veržkimės iš jų jungo grandinių ir nusikratykime jų pančių!“⁴⁷ Jie laužo švelnųjį jungą, nuostabų šventumo ir teisingumo, malonės, meilės ir taikos jungą. Meilė juos erzina, jie juokiasi iš beginklio gerumo Dievo, kuris nesišaukia į pagalbą angelų legiono⁴⁸. Jeigu tik Viešpats suktai paaukotų keletą nekaltų žmonių, kad patenkintų daugumos kaltųjų norą, jie lyg ir būtų linkę su Juo sutarti. Tačiau Dievo logika kitokia. Mūsų dieviškasis Tėvas yra tikras tėvas, Jis pasirengęs atleisti tūkstančiams piktadarių, jeigu tarp jų yra nors dešimt teisių žmonių⁴⁹. Neapykantos apakinti žmonės negali suprasti Jo gailestingumo – jie vis labiau išoriškai įtvirtina savo žemišką neliečiamybę, bet ir toliau gausina neteisingumą.

„Bet aukštybių soste sėdintis juokiasi; Viešpats iš jų tyčiojasi. Paskui Jis pratrūksta ant jų įniršęs, sukeldamas klaiką savo pykčiu.“⁵⁰ Koks teisingas Dievo pyktis, koks pasvertas Jo įtūžis ir koks didis Jo gailestingumas!

„Juk aš pasodinau soste savo karalių ant Siono – savo šventojo kalno! Aš paskelbsiu Viešpaties įsaką: ,Viešpats man tarė: Tu esi mano sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau.‘“⁵¹ Dievo Tėvo gailestingumas suteikė galią karaliauti savo Sūnui. Grasindamas Jis darosi švelnus. Čia Jis sako pykstąs, bet tuoj atsiduoda mums savo meile. „Tu mano Sūnus.“ – tai skirta Kristui, bet taip pat tau ir man, jeigu nutarsime tapti alter Christus, ipse Christus – kitu Kristumi, pačiu Kristumi.

Žodžiai nesiekia taip giliai, kaip Dievo gerumo skatinama širdis. Dievas mums sako: „Tu esi mano Sūnus.“ Ne svetimas, ne koks nors tarnas, su kuriuo švelniai bendraujama. Net ne draugas – kas ir taip jau būtų labai daug. Sūnus! Jis mums leidžia elgtis laisvai, kaip gerbiamiems sūnums, net, sakyčiau, rodyti drąsą sūnaus, kuriam Tėvas nieko negali atsakyti.

Ar tiesa, jog daugelis žmonių linksta į neteisingumą? Tačiau mūsų Viešpats kategoriškai tvirtina: „Prašyk manęs, ir padarysiu tautas tavo valdomis, visus žemės pakraščius tavo nuosavybe. Geležiniu skeptru gali joms kirsti, kaip molinius indus į šukes daužyti.“⁵² Tai galingas pažadas ir jį davė Dievas. Negalime jo nuslėpti. Kristus yra ne šiaip pasaulio Atpirkėjas – Jis valdo kaip suverenas Tėvo dešinėje. Šie žodžiai siaubingai skelbia, kas laukia kiekvieno žmogaus, pasibaigus gyvenimui. O jis tikrai baigsis. Kai istorija pasieks pabaigą, teismas lauks visų, kurių širdys užkietėjusios nuo blogio ir negyvena dieviška viltimi.

Tačiau Dievas, kuris galėtų užkariauti ir nugalėti, labiau linkęs įtikinėti žmones: „Nūn tad, karaliai, supraskite; žemės valdovai, būkite įspėti. Tarnaukite Viešpačiui pagarbia baime, drebėdami reikškite pagarbą, kad Jis neįnirštų, ir kelyje nežūtumėte, nes Jo pyktis ūmus.“⁵³ Kristus yra Viešpats, Karalius.

„Ir mes jums skelbiame gerą naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų, kaip parašyta antrojoje psalmėje: Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau! <...>

Taigi žinokite, broliai, kad jums skelbiamas nuodėmių atleidimas per Jėzų. Ir kiekvienas Jį tikintis nuteisinamas Jo dėka nuo viso to, nuo ko nepajėgė jūsų išteisinti Mozės Įstatymas. Tad pasisaugokite, kad jums nepritaptų pranašų žodis: „Žiūrėkite, niekintojai, stebėkitės ir traukitės iš akių! Štai aš darau darbą jūsų dienomis, darbą, kuriuo nepatikėsite, jei kas jums apie jį pasakos.‘“⁵⁴

Dievo gailestingumas yra išgelbėjimo darbas, kuriuo Kristaus Karalystė įsigali sielose. „Laimingi visi, kurie prie Jo glaudžias!“⁵⁵ Mes, krikščionys, turime pareigą skelbti Kristaus karališkumą. Nors būtų pilna neteisybės, nors daugelis negeistų meilės Karalystės, išgelbėjimo darbas ir toliau vyks žmonijos istorijoje, kurioje veikia ir blogis.