Punktų sąrašas

Ganytojų atsakomybė

Kristaus Bažnyčioje visi yra įpareigoti atkakliai stiprinti ištikimybę Kristaus mokymui. Nuo to nė vienas nėra atleistas. Jeigu ganytojai nesistengtų patys turėti jautresnę sąžinę ir nebūtų ištikimi tikėjimo dogmoms bei moraliniam mokymui, kitaip sakant, nepuoselėtų šventojo tikėjimo paveldo, tada pasigirstų pranašiški Ezekielio žodžiai: „Marusis, pranašauk Izraelio ganytojams – pranašauk ir sakyk jiems, ganytojams:‚Taip kalbėjo Viešpats Dievas. Vargas jums, Izraelio ganytojai, ganantys save pačius! Argi nėra ganytojų pareiga ganyti kaimenę? Jūs valgote taukus, rengiatės vilna <...>. Silpnos jūs nestiprinote, sergančios negydėte, sužeistos netvarstėte, žūstančios negrąžinote ir paklydusios neieškojote, bet valdėte jas jėga, net šiurkštumu!“¹⁹

Tai rimtas priekaištas. Bet Dievas dar labiau įžeidžiamas, kai tie, kurie gavo uždavinį rūpintis visų dvasine gerove, skriaudžia sielas, neatgaivindami jų krištoliniu Krikšto vandeniu, nestiprindami jas raminančiu Sutvirtinimo aliejumi, nevesdami pas Teisiantįjį, kuris atleidžia, nemaitindami maistu, kuris suteikia amžinąjį gyvenimą.

Kada taip gali atsitikti? Tada, kai nebekovojamas šis taikus karas. Kiekvienas, nepakilęs kovai, patenka į tam tikros vergijos pavojų. Ši grynai žmogiško požiūrio vergija gali sukaustyti grandinėmis kūniškąją širdį, nes ji yra laikinos įtakos ar laikino prestižo siekio vergija, tuštybės vergija, pinigų vergija, gašlumo vergija…

Jeigu Dievas jums leistų patirti tokį išbandymą, jeigu susidurtumėte su ganytojais, nevertais šio vardo, nenusigąskite. Kristus pažadėjo Bažnyčiai neklystamą ir patikimą pagalbą, bet Jis negarantavo kiekvieno ją sudarančio nario ištikimybės. Nariams niekada nepritrūks malonės – gausios ir dosnios, jeigu jie atliks tą nedidelį darbą, kurio iš jų prašo Dievas; jeigu jie budės ir Dievo malonės padedami stengsis šalinti kliūtis kelyje į šventumą. Bet jeigu jie, net ir užimdami aukštas pareigas, nekovos, tai atsidurs labai žemai Dievo akyse. „Aš žinau tavo darbus: tave vadina gyvu, o tu esi lavonas. Prabusk ir stiprink, kas dar nenumirę! Aš nerandu tavo darbų, kurie būtų atlikti mano Dievo akivaizdoje. Todėl prisimink, kaip esi priėmęs ir išgirdęs: laikykis to ir atsiversk.“²⁰

Šį pamokymą pirmame mūsų eros amžiuje šventasis Jonas skyrė Sardų miesto Bažnyčios vadovui. Taigi matome, kad kai kurių ganytojų galimas atsakomybės susilpnėjimas nėra vien tik šiuolaikinis reiškinys. Jis pastebėtas jau apaštalų laikais, tuo pat metu, kai žemėje gyveno mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Paprasčiausiai niekas negali būti saugus, jeigu nekovoja su savimi. Niekas negali išsigelbėti pats. Visiems mums Bažnyčioje reikia tų konkrečių savęs stiprinimo priemonių: nuolankumo, leidžiančio priimti pagalbą ir patarimus; apsimarinimų, sudrausminančių širdį ir leidžiančių joje karaliauti Kristui; nuolatinio Doktrinos mokymosi, padedančio išlaikyti ir skleisti mūsų tikėjimą.

Gilintis į Kristaus mirties prasmę

Truputį nukrypau nuo temos, kad pabrėžčiau pagrindinę tiesą: norėjau jums priminti, kad krikščioniško gyvenimo prasmė yra Dievas. Žmonės nebuvo nuleisti į žemę vien tam, kad kurtų įmanomai geriausią pasaulį – esame čia, kad susijungtume su Dievu. Jėzus mums pažadėjo ne malonų žemišką gyvenimą arba pasaulietišką sėkmę, o savo Dievo Tėvo namus, kurie laukia mūsų gyvenimo kelio pabaigoje¹⁵.

Didžiojo Penktadienio liturgijoje giedamas nuostabus himnas Crux fidelis. Jis kviečia giesme garbinti šlovingą mūsų Viešpaties kovą, Kryžiaus pergalę, didingą Kristaus triumfą. Visatos Atpirkėjas paaukojamas ir šitaip triumfuoja. Dievas, viso sukurtojo pasaulio Viešpats, savo buvimą leidžia pajusti ne ginklu arba laikina savo sekėjų valdžia, bet per savo begalinę ir kilnią meilę.

Viešpats nesunaikina žmogaus laisvės. Būtent Jis padarė mus laisvus. Štai kodėl Jis nereikalauja prievarta paklusnumo iš mūsų. Jis nori, kad mūsų sprendimai laisvai kiltų iš širdies gilumos. Jis nori, kad mes, krikščionys, gyventume taip, kad žmonės, su kuriais bendraujame – nepaisant mūsų menkumo, klaidų bei trūkumų – išvystų mumyse Kalvarijos meilės dramos atšvaitą. Visa, ką turime, esame gavę iš Dievo, kad būtume druska, teikiančia skonį, ir šviesa, skleidžiančia džiugią žinią apie be galo mus mylintį Tėvą. Krikščionis yra pasaulio druska ir šviesa ne todėl, kad jį užkariauja ir dėl to triumfuoja, bet todėl, kad liudija Dievo meilę. Ir jis nebebus druska, jeigu negalės suteikti skonio. Jis taip pat nebus šviesa, jeigu savo pavyzdžiu ir savo mokymu neliudys Jėzaus, jeigu pames iš akių savo gyvenimo tikslą.

Dabartinis mūsų gyvenimas yra ribotas dėl nuodėmės poveikio. Nepaisydami šito, mes, krikščionys, ypač aiškiai suvokiame savo dieviškąją įsūnystę, visišką laisvę dalyvauti savo Tėvo reikaluose ir nuolat džiaugtis, nes niekas iš mūsų negali atimti vilties.

Visa tai patiriama, žavintis didingais ir gražiais šios žemės dalykais, branginant kūrinijos turtingumą ir jos gėrį, mylint visomis jėgomis bei tyrumu, kuriam ir sukurta žmogiška širdis. Šitaip liūdesys dėl nuodėmės nevirsta karčia neviltimi arba išdidžia puikybe, nes atgaila ir mūsų žmogiško silpnumo pažinimas vėl padeda trokšti tapatintis su atperkančiu Kristumi, vis giliau vienytis su kitais žmonėmis. Ir tuomet mes, krikščionys, tikrai patiriame Šventosios Dvasios jėgą taip, kad net ir nesėkmės mūsų pačių nenusmukdo. Greičiau jos dar kartą kviečia pradėti iš naujo ir vėl būti ištikimais Kristaus liudytojais visose pasaulio kryžkelėse. Nors ir turime silpnybių, kurios iš tiesų tėra tik maži pralaimėjimai, nesukeliantys sieloje sąmyšio, tokiais Kristaus liudytojais galime būti. Ir net jeigu pasitaikytų didelių nuodėmių, Atgailos sakramentas, išgyventas su tikru gailesčiu, įgalina mus susitaikyti su Dievu ir vėl tapti gerais Jo gailestingumo liudininkais.

Taip trumpai būtų galima apibūdinti krikščioniško tikėjimo turtingumą. Tačiau vargu ar įmanoma žmonių kalba išreikšti tai, kaip Šventoji Dvasia vadovauja mums. Todėl norėčiau šį savo pamokymą baigti Sekminių liturginio himno kreipiniu. Šis kreipinys skamba kaip visos Bažnyčios nepaliaujamo prašymo aidas:

„O Dvasia, Viešpatie, nuženk,

savųjų sielose gyvenk,

pripilk malonių iš dangaus

krūtinę tikinčio žmogaus.

<…>

Mums Dievą Tėvą leisk pažinti,

jo Sūnų amžiną pamilti.

Dvasia Tu meilės jų bendros –

Tave tikėsim visados.“³⁸

Ramūs kaip Dievo vaikai

Galbūt paprieštarausite: „Mažai kas nori girdėti apie laisvę, o dar mažiau – ją praktikuoti.“ Galiu pritarti, kad laisvė yra stiprus ir sveikas augalas, prastai augantis tarp akmenų ir erškėčių arba ant visų mindomo kelio⁴⁵. Tai sužinojome daug anksčiau, dar prieš Kristaus atėjimą į žemę.

Prisiminkite antrąją psalmę: „Dėl ko niršta gentys, kodėl tautos tuščiai maištauja? Žemės karaliai ruošiasi mūšiui ir valdovai išvien tariasi prieš Viešpatį ir Jo pateptąjį.“⁴⁶ Matote? Nieko nauja. Žmonės priešinosi Kristui, dar prieš Jam užgimstant. Jie priešinosi Jam, kai Jis taikingai vaikščiojo Palestinos keliais; jie persekiojo Jį ir tą patį daro šiandien, puldami Jo tikrojo ir mistinio Kūno narius. Kodėl tiek neapykantos, kodėl žmonės taip lengvai jai pasiduoda, kodėl visuotinai slopinama sąžinės laisvė?

„Nūn veržkimės iš jų jungo grandinių ir nusikratykime jų pančių!“⁴⁷ Jie laužo švelnųjį jungą, nuostabų šventumo ir teisingumo, malonės, meilės ir taikos jungą. Meilė juos erzina, jie juokiasi iš beginklio gerumo Dievo, kuris nesišaukia į pagalbą angelų legiono⁴⁸. Jeigu tik Viešpats suktai paaukotų keletą nekaltų žmonių, kad patenkintų daugumos kaltųjų norą, jie lyg ir būtų linkę su Juo sutarti. Tačiau Dievo logika kitokia. Mūsų dieviškasis Tėvas yra tikras tėvas, Jis pasirengęs atleisti tūkstančiams piktadarių, jeigu tarp jų yra nors dešimt teisių žmonių⁴⁹. Neapykantos apakinti žmonės negali suprasti Jo gailestingumo – jie vis labiau išoriškai įtvirtina savo žemišką neliečiamybę, bet ir toliau gausina neteisingumą.

„Bet aukštybių soste sėdintis juokiasi; Viešpats iš jų tyčiojasi. Paskui Jis pratrūksta ant jų įniršęs, sukeldamas klaiką savo pykčiu.“⁵⁰ Koks teisingas Dievo pyktis, koks pasvertas Jo įtūžis ir koks didis Jo gailestingumas!

„Juk aš pasodinau soste savo karalių ant Siono – savo šventojo kalno! Aš paskelbsiu Viešpaties įsaką: ,Viešpats man tarė: Tu esi mano sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau.‘“⁵¹ Dievo Tėvo gailestingumas suteikė galią karaliauti savo Sūnui. Grasindamas Jis darosi švelnus. Čia Jis sako pykstąs, bet tuoj atsiduoda mums savo meile. „Tu mano Sūnus.“ – tai skirta Kristui, bet taip pat tau ir man, jeigu nutarsime tapti alter Christus, ipse Christus – kitu Kristumi, pačiu Kristumi.

Žodžiai nesiekia taip giliai, kaip Dievo gerumo skatinama širdis. Dievas mums sako: „Tu esi mano Sūnus.“ Ne svetimas, ne koks nors tarnas, su kuriuo švelniai bendraujama. Net ne draugas – kas ir taip jau būtų labai daug. Sūnus! Jis mums leidžia elgtis laisvai, kaip gerbiamiems sūnums, net, sakyčiau, rodyti drąsą sūnaus, kuriam Tėvas nieko negali atsakyti.