Punktų sąrašas

Adventas – vilties metas

Nebenoriu daugiau kalbėti šį pirmąjį Advento sekmadienį, kai pradedame skaičiuoti dienas, skiriančias nuo mūsų Išganytojo gimimo. Jau aptarėme savo krikščioniškojo pašaukimo tikrumą: Viešpats patikėjo mums misiją patraukti kitas sielas šventumo link, priartinti jas prie Dievo, suvienyti su Bažnyčia, išplėsti Dievo karalystę visose širdyse. Jėzus nori, kad būtume atsidavę, ištikimi, jautrūs, mylintys. Jis nori, kad mes būtume šventi ir labai artimi Dievui.

Iš vienos pusės – puikybė ir geidulingumas, nuobodulys ir egoizmas. Iš kitos – meilė ir atsidavimas, gailestingumas ir nuolankumas, pasiaukojimas ir džiaugsmas. Turi pasirinkti. Esi pašauktas gyventi tikėjimu, viltimi ir meile. Negali siekti žemesnių tikslų, tenkintis vidutiniškumu, izoliuotu gyvenimu.

Kartą mačiau erelį, uždarytą geležiniame narve. Jis buvo purvinas, nušiurusiomis plunksnomis, naguose spaudė gabalą dvėselienos. Tada pagalvojau, kas atsitiktų man, jeigu atsisakyčiau iš Dievo gauto pašaukimo. Buvo gaila to vienišo, įkalinto paukščio, gimusio sklandyti aukštai danguje ir žvelgti į saulę. Mes taip pat galime pakilti į „savo mažytes aukštumas“, mylėti Dievą, tarnauti visiems žmonėms. Tačiau mūsų sielose neturi likti slaptų kertelių, neapšviestų Jėzaus Kristaus šviesos. Turime išmesti iš galvos visus rūpesčius, kurie tolina nuo Jo. Tada Kristus bus tavo prote, tavo lūpose, tavo širdyje, tavo veiksmuose. Šitaip visas tavo gyvenimas – širdis, darbai, protas ir žodžiai – prisipildys Dievo.

Evangelijoje ką tik perskaitėme: „atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.“⁵⁰ Advento laikas – tai vilties laikas. Ši plati mūsų krikščioniško pašaukimo panorama, ši gyvenimo vienovė, kurios šerdis yra gyventi Dievo, mūsų Tėvo, akivaizdoje, gali ir turi tapti mūsų kasdienio gyvenimo realybe. Prašyk mūsų Karalienės kartu su manimi, kad tai išsipildytų. Pasistenk įsivaizduoti, kaip Ji praleido šiuos mėnesius, laukdama savo užgimsiančio Sūnaus. Ir mūsų Motina, Švenčiausioji Marija, padarys tave alter Christus, ipse Christus – kitu Kristumi, pačiu Kristumi!

Tikėjimas Kristumi, mirusiu, prisikėlusiu ir esančiu šalia kiekvieną gyvenimo akimirką, nušviečia sąžinę. Tikėjimas skatina mus visomis jėgomis dalyvauti įvairių žmonijos istorijos raidos situacijų ir problemų sūkuryje. Krikščionis nėra tremtinys istorijoje, kuri prasidėjo pasaulio sukūrimu ir pasieks savo pilnatvę laikų pabaigoje. Jis yra žmonių miesto pilietis, bet jo siela ilgisi Dievo. Gyvendamas žemėje, jis jaučia Dievo meilę ir laiko ją galutiniu tikslu, kuriam pašaukti visi žmonės.

Jeigu mano patirtis galėtų ką nors įtikinti, pasakyčiau, jog visada į savo kunigišką ir sielų ganytojo darbą žiūrėjau kaip į būdą padėti kiekvienam asmeniui, kaip padėti kiekvienam deramai gyventi ir atskleisti tai, ko iš jo konkrečiai prašo Dievas. Ir tai dariau jokiu būdu nepaneigdamas asmens šventumo ir palaimintos atsakomybės – šių pamatinių krikščioniškos sąžinės bruožų. Toks veiklos būdas ir tokia dvasia remiasi pagarba Dievo apreikštos tiesos transcendencijai ir žmogaus asmeninei laisvei. Esu tikras, jog istorija nėra kaip nors apribota ir nulemta, bet yra atvira daugybei galimybių, ir Dievas leidžia žmonėms visas jas atskleisti.

Sekti Kristų – tai nereiškia pabėgti į šventyklą ir abejingai trūkčioti pečiais matant visuomenės raidą, ignoruojant visų žmonių, visų tautų laimėjimus ar jų paklydimus. Priešingai, krikščioniškas tikėjimas įgalina mus matyti pasaulį kaip Dievo kūrybą ir vertinti visą jos kilnumą bei grožį, pripažinti orumą kiekvieno žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą. Tikėjimas leidžia mums žavėtis nuostabiausia laisvės dovana, kuri padaro mus savo veiksmų šeimininkais ir, Dangaus malonei padedant, įgalina judėti keliu į amžinybę.

Tikėjimas būtų labai susiaurintas ar net sumenkintas iki paprasčiausios ideologijos ir paverstas politiniu ir religiniu šūkiu, jei nežinomo dieviškojo autoriteto vardu leistų pasmerkti tuos, kurie apie iš esmės atviras daugybei sprendimų problemas mąsto ne taip, kaip mes.

Apmąstant dieviškojo pašaukimo didybę kyla pavojus pasidaryti pernelyg išdidžiam ir pasitikinčiam savimi. Jeigu taip atsitinka, reiškia klaidingai suprantame krikščioniškąją misiją. Tokia klaida trukdo suvokti, kad esame padaryti iš molio, jog esame tik apgailėtinos dulkės. Pamirštame, kad blogis egzistuoja ne tik mūsų aplinkoje, bet ir mumyse, giliai susisukęs lizdą mūsų širdyse, ir jis stumia mus į niekšiškumo ir egoizmo liūną. Tiktai Dievo malonė yra tvirta uola, o mes tesame smėlis, birus smėlis. Jeigu pažvelgsime į žmonijos istoriją arba į dabartinę pasaulio situaciją, bus liūdna pripažinti, kad po dvidešimties amžių tiek mažai žmonių skelbiasi esą krikščionys ir dar mažiau jų yra ištikimi savo pašaukimui. Prieš daugelį metų vienas geros širdies, bet netikintis žmogus, rodydamas į pasaulio žemėlapį, man tarė: „Pažiūrėk, kaip sužlugo Kristus. Tiek šimtmečių skelbia žmonėms savo mokymą ir štai rezultatas – krikščionių nebėra.“

Taip manančių nestinga ir šiomis dienomis. Tačiau Kristus nežlugo. Jo žodis ir Jo gyvenimas toliau turtina pasaulį. Kristaus darbas, Tėvo Jam patikėtas, toliau tęsiamas. Jo galia sklinda per istoriją, teikdama tikrąjį gyvenimą, ir „kai Jam bus visa pajungta, tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską Jam pajungęs, kad Dievas būtų viskas visame kame.“³²

Dievas nori, kad ir mes prisidėtume prie to darbo, kurį Jis atlieka pasaulyje. Jis panoro rizikuoti, suteikdamas mums laisvę. Kontempliuodamas Betliejuje gimusį Jėzų giliai susijaudinu. Juk tai bejėgis, gležnutis, negalintis pasipriešinti kūdikis. Dievas atsiduoda žmonėms, Jis prisiartina ir nusileidžia iki mūsų.

Jėzus Kristus „turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“³³. Dievas gerbia mūsų laisvę ir nusileidžia iki mūsų netobulumo, iki mūsų menkumo. Jis sutinka, kad dieviškieji lobiai būtų nešiojami molio induose, Jis leidžia mums juos pažinti ir Dievas nebijo savo galios maišyti su mūsų silpnybėmis.

Asmeninė laisvė

Krikščionis, iš pareigos atlikdamas darbą, neturi niekinti savaime susiklostančių aplinkybių. Jeigu pasakymas „palaiminkite visą žmogiškąją veiklą“ būtų suprastas kaip žmogaus veiklos dėsningumo iškraipymas ar net jo sugriovimas, tokios frazės niekada nevartočiau. Manęs niekas nesugebėjo įtikinti, kad įprastas žmonių darbas turėtų būti apkabinėtas išraiškingais plakatais ar apklijuotas konfesinėmis etiketėmis. Nors ir gerbiu priešingą nuomonę, bet atrodo, kad tokių etikečių vartojimas tik menkina šventą mūsų tikėjimą. Be to, etiketė „katalikiškas“ gali būti užklijuota neva pateisinant net žmogiško padorumo ribas peržengusį elgesį.

Visas pasaulis ir visa, kas jame yra, išskyrus nuodėmę, yra gera, nes tai sukūrė Viešpats Dievas. Todėl krikščionis, petys petin dirbdamas su kitais žmonėmis ir nuolat dėl meilės kovojantis, kad išvengtų Dievo įžeidimo, turi Jam atsiduoti visiškai. Krikščionis turi ginti visas iš asmens orumo kylančias vertybes.

Yra viena, ypač puoselėjama vertybė: tai asmens laisvė. Tik tada, kai krikščionis asmeniškai gina kitų laisvę – būtinai atsakingai, – tiktai tada jis gali žmogiškai ir krikščioniškai garbingai apginti ir savąją. Kartojau ir kartosiu, jog Viešpats mums dosniai suteikė didžiulę antgamtinę dovaną – dieviškąją malonę, o kita nuostabi žmogiškoji dovana – brandos reikalaujanti asmeninė laisvė. Laisvės nevalia sumenkinti iki palaidumo, privalome stengtis realiai suderinti savo elgesį su dieviškuoju įstatymu, nes „kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“⁴³.

Kristaus Karalystė yra laisvės karalystė. Vieninteliai vergai yra tie, kurie laisvai – dėl Dievo meilės – prisiriša patys. Kokia palaiminta yra ši mus išlaisvinanti meilės vergija! Be laisvės negalime atsiliepti į malonę. Be laisvės negalime laisvai atsiduoti Viešpačiui, veikti dėl pačios antgamtiškiausios priežasties: „nes mes patys to norime“.

Kai kurie klausytojai pažįsta mane jau labai seniai. Jūs galite patvirtinti, kad visą gyvenimą mokiau asmeninę laisvę derinti su asmenine atsakomybe. Ieškojau laisvės visame pasaulyje ir tebeieškau jos dabar, panašiai kaip Diogenas ieškojo tikro žmogaus. Ir kiekvieną dieną vis labiau pamilstu laisvę. Aš ją myliu labiau už visas žemiškas gėrybes. Tai brangenybė, kurios niekada tinkamai neįvertinsime.

Kalbėdamas apie asmeninę laisvę, nesistengiu apžvelgti kitų, galbūt labai teisėtų laisvės aspektų, nepatenkančių į mano kunigišką kompetenciją. Žinau, kad man nedera diskutuoti aktualiomis pasaulietinėmis temomis, priklausančiomis pasaulietinei ir pilietinei sričiai. Tai klausimai, kuriuos Viešpats paliko žmonėms laisvai ir ramiai aptarti. Žinau, kad kunigas privalo vengti visokiausių ginčų, kurie supriešina žmones. Jis turi vesti sielas pas Dievą, į Jo gelbstintį mokymą, į Jėzaus Kristaus įsteigtus sakramentus, į vidinį gyvenimą, priartinantį prie Viešpaties ir leidžiantį mums suvokti, kad esame Jo vaikai, todėl visų be išimties žmonių broliai.

Šiandien švenčiame Kristaus Karaliaus šventę. Ir mano kunigiškos pareigos leidžia teigti, kad tie, kurie įsivaizduoja Kristaus Karalystę kaip kokią nors politinę programą, nesupranta antgamtinio tikėjimo tikslo ir rizikuoja užsikrauti ant savo sąžinės naštą, neturinčią nieko bendra su Jėzaus našta, nes Jo „jungas švelnus ir <...> našta lengva“⁴⁴. Mylėkime visus žmones, mylėkime visų labiausiai Kristų, o tada neišvengiamai mylėsime ir teisėtą kitų laisvę, gyvensime ramiai ir išmintingai.