Punktų sąrašas

Šviesūs ir linksmi namų židiniai

Mes negalime kalbėti apie santuoką, negalvodami apie šeimą, nes ji yra tąsa ir rezultatas to, ką pradeda vedybos. Šeimą sudaro ne tik vyras ir žmona, bet ir vaikai, plačiau imant – seneliai, giminės ir namie padedantys kiti namiškiai. Visi šie žmonės turi dalintis namų ir šeimos šiluma.

Žinoma, yra porų, kurioms Viešpats neduoda nė vieno vaiko. Tai ženklas, kad Jis prašo ne mažiau vienam kitą mylėti ir, jeigu tik įmanoma, savo meile tarnauti kitų sielų labui. Vis dėlto sutuoktiniams natūralu turėti vaikų, kurie visada bus pagrindinis jų bendro gyvenimo rūpestis. Tėvystė ar motinystė neapsiriboja vaikų gimdymu. Giminės pratęsimo dovana, sutuoktiniams dalyvaujant kūrybinėje Dievo galioje, tęsiasi toliau bendradarbiaujant su Šventąja Dvasia ir rengiant vaikus tapti tikrais krikščionimis.

Už savo vaikų žmogiškąjį ir antgamtinį ugdymą visų pirma atsakingi tėvai. Jie turi prisiimti atsakomybę už šią misiją, reikalaujančią supratimo, išminties, gebėjimo mokyti ir ypač gebėjimo mylėti, taip pat pastangų rodyti gerą savo pavyzdį. Netinka auklėti prievarta ir jėga. Idealu būtų tapti savo vaikų draugais, su kuriais jie noriai dalintųsi rūpesčiais, tartųsi dėl savo problemų, tikėdamiesi sulaukti nuoširdžios ir veiksmingos pagalbos.

Tėvai turėtų rasti laiko pabūti ir pasikalbėti su vaikais. Vaikai – visų svarbiausia, daug svarbiau negu verslas, darbas arba poilsis. Pokalbiuose tėvai turėtų atidžiai įsiklausyti, pasistengti suprasti vaikus ir pripažinti, jog kai kurie maištingi vaikų požiūriai gali būti iš dalies arba net visiškai teisingi. Tėvai turėtų padėti vaikams tinkamai nukreipti savo troškimus bei svajones, mokyti juos galvoti ir apsvarstyti kiekvieną dalyką. Geriau vaikams paaiškinti žmogiškus ir antgamtinius tinkamo elgesio motyvus nei prievarta reikalauti laikytis atitinkamų taisyklių. Žodžiu, tėvai turi gerbti savo vaikų laisvę, nes be asmeninės atsakomybės nėra tikro lavinimosi, o be laisvės nėra atsakomybės.

Teisė į privatumą

Grįžkime prie neregio išgydymo scenos. Jėzus Kristus atsakė mokiniams, kad neregio nelaimė nėra jo nuodėmių pasekmė, bet galimybė pasirodyti Dievo galybei. Ir Jėzus veikia nuostabiai paprastai, o aklasis praregi.

Paradoksas tas, kad išgydymas ne tik šio žmogaus laimės, bet ir jo vargų pradžia. Jo jau nebepaliks ramybėje. Pirmiausia „kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį“¹¹. Evangelijoje nesakoma, kad jie džiaugėsi išgydymu, bet teigiama, kad jie negalėjo tuo patikėti, nors buvęs neregys įtikinėjo anksčiau buvęs aklas, o dabar matąs. Užuot palikę jį ramybėje džiaugtis savo nauja laime, jie tempia jį pas fariziejus, kurie vėl kamantinėja, kaip čia taip galėję atsitikti. Jis dar kartą atsako: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu.“¹² O fariziejai stengiasi įrodyti, jog to, kas įvyko – o tai, žinoma, buvo malonė ir didelis stebuklas – iš viso nebuvo. Vieni griebiasi smulkių, veidmainiškų ir nelogiškų argumentų: tas žmogus gydęs per šabą, o kadangi dirbti per šabą draudžiama, todėl jie apskritai neigią šį stebuklą. Kiti imasi to, ką šiandien pavadintume tardymu. Pirmiausia jie kreipiasi į neregio gimdytojus: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“¹³ Vyresnybės baimė paskatina tėvus apsidrausti: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save.“¹⁴

Tie, kurie tardo, negali patikėti, nes jie tiesiog nenori tikėti. „Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: <...> Mes žinome, kad tas žmogus – Jėzus Kristus – nusidėjėlis.“¹⁵

Šis šventojo Jono pasakojimas keliais žodžiais tiksliai atskleidžia, kaip negailestingai paminama kertinė ir prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė į pagarbų elgesį.

Ši tema aktuali ir mums. Ir šiandien būtų visai nesunku rasti pavyzdžių, kai iš agresyvaus smalsumo liguistai kišamasi į kitų žmonių asmeninį gyvenimą. Minimalus teisingumas reikalauja, jog, net ir tiriant numanomą prasižengimą, būtų paisoma atsargaus ir blaivaus požiūrio, kad nusikaltimo galimybė iš anksto nebūtų laikoma tikrove. Suprantama, jog tokį nesveiką smalsumą iki smulkmenų nagrinėti ne tik uždraustus, bet ir pageidaujamus veiksmus turime vadinti iškrypimu. Kiekvieno asmens orumą ir teisę tylėti būtina ginti nuo tokių žmonių, kurie it kokie verslininkai įtarinėja kitus arba kišasi į kitų asmeninį gyvenimą. Visi sąžiningi žmonės, tiek krikščionys, tiek nekrikščionys, dažniausiai sutaria dėl šių visuotinių vertybių: noro būti savimi, vengti perdėto dėmesio, teisingumo ir padorumo dėlei neviešinti šeimos vargų, džiaugsmų bei skausmų. Pabrėžtina, jog privatumas apima ir teisę daryti gera neviešinant darbų, vien iš meilės, nejaučiant poreikio skelbti savo tarnystės neturtingiems nuopelnų, drauge apsaugant savo sielą nuo nesantūrių ir suktų, negailestingai besityčiojančių žvilgsnių, nieko nežinančių ir žinoti nenorinčių apie vidinius gyvenimo siekius.

Kaip sunku išvengti šio tiesiog dvokiančio įkyrumo! Dabar yra daugybė būdų neduoti žmogui ramybės. Turiu omenyje ne tik techninius būdus, bet taip pat priimtas diskusijos formas, kurioms sunku pasipriešinti, jeigu nori išlaikyti savo reputaciją. Tokios diskusijos neretai pradedamos nuo teiginio, kad visi elgiasi blogai. Remiantis tokiu niekuo nepagrįstu manymu, atrodytų neišvengiama nuolat kartoti mea culpa ir pulti į savikritiką. O jeigu kuris nors pats savęs nedrabsto purvais, padaroma išvada, kad jis ne tik nepataisomas piktadarys, bet dar ir veidmainis bei pasipūtėlis.

Kitais atvejais elgiamasi dar įmantriau. Šmeiždamas rašantysis ar kalbantysis lyg ir sutinka, kad jūs esate doras žmogus, bet, anot jo, kiti gali su tuo nesutikti ir apšaukti jus vagimi. Taigi kaip tu dabar įrodysi, jog nesi vagis? Arba dar: „Jūs visada tvirtinote, kad jūsų elgesys kilnus ir teisingas. Ar negalėtumėte jį dar kartą įvertinti, nes galbūt dabar jūsų elgesys pasirodys negarbingas ir suktas?“

Pagarba ir meilė

Iš pradžių mus galėjo nustebinti Jėzaus mokinių požiūris į neregį. Jie rėmėsi šiuo nevykusiu posakiu: „Galvok blogai ir nesuklysi.“ Vėliau, kai geriau pažino Mokytoją ir suprato, ką reiškia būti krikščioniu, jie tapo žymiai supratingesni.

„Bet kuris žmogus, – rašo šventasis Tomas Akvinietis, – turi bruožą, pagal kurį kiti gali jį laikyti pranašesniu už save: apaštalo žodžiais tariant: ,<...> vienas kitą laikykite aukštesniu už save‘ (Fil 2, 3). Pagal tai visi žmonės turi gerbti vienas kitą.“²² Nuolankumas yra dorybė, mokanti, kad pagarbos ženklai asmeniui – jo geram vardui, jo gerai valiai, jo privatumui – nėra vien išorinio sutarimo dalykai, bet pagrindinė meilės ir teisingumo apraiška.

Krikščioniška meilė neapsiriboja vien tik ekonomine parama ko nors stokojantiems žmonėms. Pirmiausiai ji ragina gerbti ir suprasti kiekvieną asmenį dėl jo prigimtinio žmogiškojo ir Dievo vaiko orumo. O neigiantys kitų garbę ir jų reputaciją nepripažįsta kai kurių krikščioniško tikėjimo tiesų arba jų nepraktikuoja. Bet kuriuo atveju jiems stinga autentiškos Dievo meilės. „Meilė, kuria mylime Dievą ir savo artimą, yra ta pati dorybė, nes Dievas yra mūsų artimo meilės priežastis, ir mylime Dievą, kai geraširdiškai mylime artimą.“²³

Tikiuosi, jog šis pokalbis Dievo akivaizdoje nebus tuščias, sugebėsime padaryti keletą sau naudingų bei labai konkrečių išvadų. Ypač pasiryžkime neteisti kitų, neabejokime jų gera valia, užgožkime blogį gėrio gausa, ištikimai sėkime aplink save santarvę, teisingumą ir taiką.

Taip pat pasiryžkime niekuomet nenusiminti, net jeigu mūsų teisingus poelgius kiti ne taip supranta; nenusiminkime, jeigu gėrį, kurį Viešpaties padedami nuolat stengiamės daryti, savaip aiškina tie, kurie iškreiptai ir neteisingai kaltina mus piktais kėslais bei apgaulingu ir veidmainingu elgesiu. Visuomet atleiskime su šypsena veide. Visuomet, kai tik jaučiame sąžinės paliepimą, kalbėkime aiškiai, be apmaudo. Jeigu šmeižia mūsų vardą, viską su dievišku tylėjimu atiduokime į savo Dievo Tėvo rankas (Iesu autem tacebat²⁴ – Jėzus tylėjo), kad ir koks grubus ar gėdingas tas šmeižtas būtų. Rūpinkimės, kad mūsų pačių darbai būtų geri. O Dievas sutvarkys, kad jie būtų tarsi „šviesa žmonių akivaizdoje“²⁵.

Taikos ir džiaugsmo sėja

Ką turime daryti? Sakiau, jog nesistengiu analizuoti socialinių ar politinių krizių, kultūrinių nuosmukių ar žlugimų. Remdamiesi krikščioniško tikėjimo požiūriu į pasaulį, blogį tiksliai apibūdiname: tai yra Dievo įžeidimas. Krikščioniškas apaštalavimas nėra politinė programa arba kultūrinė alternatyva. Jis reiškia gėrio skleidimą, „užkrečiant“ kitus meilės virusu, sėjant ramybės ir džiaugsmo sėklą. Be abejonės, toks apaštalavimas visiems teikia dvasinę naudą: bus daugiau teisingumo, daugiau supratimo ir daugiau visapusiškos pagarbos tarp žmonių.

Aplink mus gyvena daugybė sielų. Neturime teisės būti kliūtimi jiems siekiant amžinosios laimės. Esame įpareigoti gyventi visavertį krikščionišką gyvenimą, tapti šventi, neišduoti Dievo ir visų, laukiančių iš krikščionio pavyzdžio ir tiesos.

Apaštalavimas remiasi kito asmens supratimu. Pabrėžiu, jog tikroji meilė veikiau yra supratimas nei davimas. Neslėpsiu, jog ir savo kailiu esu patyręs, ką reiškia būti nesuprastam. Visuomet stengiausi, kad kiti mane suprastų, bet vis atsirasdavo žmonių, regis, besistengiančių nesuprasti. Tai man teikia papildomą, labai praktišką ir svarbų motyvą suprasti visus. Visgi turėti tokią didelę, visiems atvirą širdį verčia ne atsitiktinis impulsas. Supratimo dvasia yra gero Dievo vaiko krikščioniškos meilės įrodymas. Viešpats nori, kad sąžiningai dalyvautume visuose žemiškose veiklose, kad visuose žemiškuose keliuose sėtume ne rauges, bet gerą brolybės, atlaidumo, santaikos, artimo meilės ir ramybės sėklą. Niekuomet nelaikykite savęs kieno nors priešu.

Krikščionis turi būti pasirengęs bet kada su bet kuo dalintis gyvenimu, kad tik savo brolius priartintų prie Jėzaus Kristaus. Jis turi noriai pasiaukoti kitiems ir nedaryti jokių išimčių, neskirstyti žmonių ir neklijuoti etikečių, kurių reikia prekėms ar sudžiovintiems vabzdžiams. Krikščionis negali atsiskirti nuo kitų, nes tada jo gyvenimas bus varganas ir savanaudiškas. Jis turi vadovautis principu: „Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau.“⁴²

O kad šitaip gyventume, o kad žinotume, kaip savo elgesį prisodrinti dosnumo, santarvės troškimo ir ramybės! Tuomet paskatintume kiekvieną žmogų imtis atsakomybės už jam skirtus laikinuosius uždavinius. Krikščionis pirmiausia turėtų ginti kitų žmonių laisvę, tuomet kartu apgintų ir savąją. Iš meilės jis turėtų priimti kitus tokius, kokie jie yra. Juk visi be jokios išimties turi silpnybių ir daro klaidų. Ir tik su Dievo malone įmanoma nugalėti blogį, išrauti rauges ir gyventi pagal žmogiškąjį ir krikščioniškąjį orumą.