Punktų sąrašas

Šventosios Mišios krikščionio gyvenime

Šitokiu būdu šventosios Mišios yra mūsų akistata su pagrindiniais tikėjimo slėpiniais, nes jos yra pačios Švenčiausiosios Trejybės atsidavimas Bažnyčiai. Būtent todėl Mišios turi būti krikščionių dvasinio gyvenimo centras ir jo pagrindas. Jos yra visų sakramentų tikslas¹⁸. Malonės gyvenimas, kurį mums suteikia Krikštas ir sustiprina Sutvirtinimas, auga ir visiškai išsiskleidžia per Mišias. „Dalyvaudami Eucharistijoje, – rašo šventasis Kirilas Jeruzalietis, – mes tampame dvasingi, sudievinti per veikimą Šventosios Dvasios, ne tik leidžiančios, kaip ir per Krikštą, dalintis su Kristumi Jo gyvenimu, bet padarančios mus visiškai tokius pat, kaip Kristus, įtraukiančios mus į Jėzaus Kristaus pilnatvę.“¹⁹

Ši Šventosios Dvasios versmė, sutapatinanti mus su Kristumi, leidžia pažinti, kad esame Dievo vaikai. Parakletas, būdamas Meilė, moko mus prisodrinti savo gyvenimą šios pažinimo dorybės. Šitaip consummati in unum²⁰ – tapę viena su Kristumi, galime būti tarp žmonių tuo, ką šventasis Augustinas pritaiko Eucharistijai – „vienybės ženklu, meilės ryšiu“²¹.

Nieko nenustebinsiu pasakydamas, jog kai kurie krikščionys labai menkai supranta šventųjų Mišių prasmę. Jiems tai grynai išorinis ritualas ar tiesiog socialinis susitarimas. Taip yra todėl, kad mūsų vargšės širdys šią didžiausią Dievo dovaną žmogui paverčia rutina. Per Mišias – būtent dabar per šias aukojamas Mišias – labai ypatingu būdu dalyvauja pati Šventoji Dvasia. Atsiliepdami į tokią didžią meilę, turime kūnu ir siela visiškai atsiduoti. Mes girdime Dievą, kalbame su Juo, Jį matome, jaučiame Jo skonį. O kai pritrūkstame žodžių, pakiliu balsu giedame Pange, lingua! skelbdami visai žmonijai apie Viešpaties didybę.

Tikrai išgyventi šventąsias Mišias – reiškia nepaliaujamai melstis ir būti įsitikinusiam, kad kiekvienam iš mūsų jos yra asmeninis susitikimas su Dievu. Garbiname Jį, šloviname Jį, prašome Jo, Jam dėkojame, atsiteisiame už savo nuodėmes, apsivalome, jaučiamės tapę Kristuje viena su visais krikščionimis.

Gal kartais suklūstame, kaip galėtume atsiliepti į šią Dievo meilės didybę? Galbūt norėtųsi matyti aiškiai išdėstytą krikščioniško gyvenimo programą. Atsakymas paprastas ir pasiekiamas visiems ištikimiesiems: su meile dalyvauti šventosiose Mišiose, mokytis per jas asmeniškai bendrauti su Dievu, nes ši Auka apima visa, ko iš mūsų prašo Dievas.

Leiskite man priminti liturginių veiksmų eigą – tai, ką jūs ir patys patyrėte daugybę kartų. Šiuose veiksmuose dalyvaujantis ir atidžiai mus stebintis Viešpats tikrai gali parodyti kiekvienam iš mūsų taisytinus gyvenimo aspektus, ydas, kurias turėtume išrauti, kad ugdytumės brolišką žvilgsnį į visus žmones. Kunigas prisiartina prie Dievo altoriaus – „Dievo, kuris teikia mums džiaugsmingą jaunystę“. Šventosios Mišios prasideda džiaugsmo giesme, nes Dievas yra čia, su mumis. Tas džiaugsmas parodomas Jį su meile atpažįstant, kai kunigas bučiuoja altorių, Kristaus simbolį ir šventųjų priminimą – tą mažą pašventintą paviršių, nes būtent ant jo sudabartinamas nenusakomos vertės sakramentas.

Malda Confiteor („Prisipažįstu“) parodo mūsų menkystę. Ji nėra abstraktus kaltės priminimas, bet realus nuodėmių išpažinimas. Štai kodėl kartojame: Kyrie, eleison, Christe eleison – Viešpatie, pasigailėk, Kristau, pasigailėk. Jeigu mums reikalingą atleidimą turėtume gauti dėl savo pačių nuopelnų, mus apimtų kartus liūdesys. Bet iš dieviškojo gerumo atleidimą gauname dėl paties Dievo gailestingumo. Mes šlovinam Jį Gloria! – nes „Tu vienas šventas, Tu – vienatinis Viešpats, Tu – pats didingiausias, Jėzau Kristau, su Šventąja Dvasia Dievo Tėvo garbei“^***.

Vėliau klausomės Šventojo Rašto žodžių, apaštalų laiškų ir Evangelijos, klausomės Šventosios Dvasios, kalbančios žmogaus balsu, kad mūsų protas suprastų ir kontempliuotų, kad valia sustiprėtų, o veikla būtų išganinga. Ir kadangi esame viena tauta, „surinkta draugėn Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybėje“²², išpažįstanti bendrą tikėjimą, kalbame Credo – Tikėjimo išpažinimą.

Paskui aukojimas: žmonių duona ir vynas. Tai labai nedaug, bet jį lydi malda: „Nuolankia dvasia ir atgailaujančiomis širdimis aukodami Tau, Viešpatie, šią auką, prašome priimti mus, ir padaryti taip, kad ši auka, kurią šiandien tau atnašaujame, tavo akivaizdoje būtų tinkama, o Viešpatie Dieve.“^**** Ir vėl primenama, kokie esame menki, kaip trokštame apsivalyti ir išgryninti visa, ką siūlome Dievui: „Plaunu rankas nekaltumo ženklan ir einu aplink tavo aukurą, Viešpatie.“^*****

Šiek tiek anksčiau, prieš pat lavabo, kreipėmės į Šventąją Dvasią, prašydami palaiminti šventajam Dievo Vardui aukojamą auką. Nusiplovęs rankas, kunigas visų dalyvių vardu meldžia Švenčiausiąją Trejybę: Suscipe, Sancta Trinitas („Priimk, Švenčiausioji Trejybe“), kad priimtų mūsų auką Kristaus kančiai, prisikėlimui ir dangun žengimui atminti, taip pat Marijos, amžinosios Mergelės, ir visų šventųjų garbei.

Tegul šis aukojimas padeda išsigelbėti visiems žmonėms. Kunigas kviečia žmones melstis: Orate, fratres („Melskitės, broliai“), nes „ši auka yra jūsų ir mano“, taigi visos Bažnyčios auka. Melskitės, broliai ir seserys, nors jūsų čia ir nedaug tesusirinkę. Nors teatėjo vienas krikščionis, nors čia būtų tik Mišias aukojantis kunigas, vis tiek turime taip melstis, nes kiekvienos Mišios yra visuotinė auka, atperkanti visų genčių, kalbų, tautų, giminių žmones²³.

Per kiekvienas aukojamas Mišias visi krikščionys gauna Šventųjų bendravimo malonę, nepaisant to, ar dalyvautų tūkstančiai žmonių, ar tik koks nors vienas patarnaujantis berniokas, nesugebantis net tinkami susikaupti. Kiekvienu atveju dangus ir žemė dalyvauja Viešpaties angelų giesmėje Sanctus, Sanctus, Sanctus („Šventas, šventas, šventas“).

Aš garbinu ir šlovinu kartu su angelais. Visada žinau, kad mane, aukojantį šventąsias Mišias, supa angelai, garbinantys Švenčiausiąją Trejybę. Ir žinau, kad tam tikru būdu Švenčiausioji Mergelė yra čia, nes Jos santykiai su visais Švenčiausiosios Trejybės Asmenimis yra labai artimi. Juk Ji yra Kristaus Motina, Jo Kūno ir Kraujo – Jėzaus Kristaus, tobulo Dievo ir tobulo Žmogaus, Motina. Jėzus buvo pradėtas Marijos įsčiose švenčiausiu būdu ne per žmogų, bet grynu Šventosios Dvasios veikimu. Jo gyslomis teka Motinos kraujas, Kraujas, aukojamas atpirkimo aukoje ant Kalvarijos kalno ir per Mišias.

Kupini vaikiško pasitikėjimo ir vadindami Dievą pačiu geriausiu Tėvu pradedame Eucharistijos maldą. Meldžiamės už Bažnyčią ir už visus tuos, kurie yra jos dalis: už Popiežių, už savo šeimą, draugus ir bendradarbius. Katalikai atvira visiems žmonėms širdimi, uoliai apaštalaudami meldžiasi už visus žmones, nes niekas negali būti pamirštas. Norėdami, kad Dievas išklausytų mūsų maldas, atnaujiname ir bendravimą su šlovingąja amžinąja Mergele Marija ir su tais, kurie buvo tarp pirmųjų Kristaus sekėjų ir mirė dėl Jo vardo.

Quam oblationem („Šias atnašas“) – artėja konsekracijos momentas. Dabar Mišiose per kunigą vėl veikia Kristus: „Tai yra mano Kūnas <...> Tai yra taurė <…> mano Kraujo.“ Jėzus su mumis! Substancijos perkeitimas – transsubstanciacija (esmėkaita)^****** – tai protu nesuvokiamas Dievo Meilės stebuklo atnaujinimas. Kai šitai šiandien vėl įvyks, kiekvienas sielos gelmėse be žodžių pasakykime savo Viešpačiui, kad niekas nepajėgs mūsų nuo Jo atskirti, jog taip atsiduodamas į mūsų rankas – bejėgis, trapiu duonos ir vyno pavidalu, Jis padarė mus savo uoliais vergais: præsta meæ menti de te vivere, et te illi semper dulce sapere²⁴ – mano sielai leiski peną Tavyje atrasti, Tavąjį gerumą arti savęs pajausti.

Daugiau prašykime – juk mes, žmonės, beveik visuomet jaučiame poreikį prašyti už mirusius brolius, už save pačius. Ir šiose maldose telpa visas mūsų menkumas, visa mūsų ištikimybės stoka. Mūsų našta sunki, tačiau Jis nori ją nešti už mus ir su mumis. Eucharistijos malda baigiasi kitu kreipiniu į Švenčiausiąją Trejybę: Per Ipsum, et cum Ipso, et in Ipso („Per Jį, su Juo ir Jame“), per Kristų ir su Kristumi, ir Kristuje, kuris yra visa mūsų Meilė, Tau, visagali Dieve Tėve, su Šventąja Dvasia visa garbė ir šlovė per amžius.

Jėzus yra Kelias ir Tarpininkas. Jis yra viskas: ko Jis neapima, tai paprasčiausiai yra niekas. Kristuje drįstame kreiptis į Visagalį Dievą: „Tėve mūsų“. Jis, kuris sukūrė dangų ir žemę, yra mylintis Tėvas ir nuolat laukia mūsų sugrįžtančių, kiekvienam vėl iš naujo pakartojant sūnaus palaidūno istoriją.

Ecce Agnus Dei; Domine, non sum dignus („Štai Dievo Avinėlis“, „Viešpatie, nesu vertas“) – mes rengiamės priimti mūsų Viešpatį. Šioje žemėje, priimdami svarbų asmenį, parodome visa, ką turime geriausia – apšvietimą, muziką, išeiginius drabužius. Kaip tad turėtume ruoštis priimti į savo sielą Kristų? Ar kada nors pagalvojame, kaip elgtumės, jei tik kartą gyvenime galėtume Jį priimti?

Kai buvau vaikas, dažnas Komunijos priėmimas nebuvo itin praktikuojamas. Prisimenu, kaip žmonės rengdavosi eiti Komunijos. Viskas turėdavo būti tvarkinga – kūnas ir siela. Išorinė švara, sušukuoti plaukai, keli lašai kvepalų, geriausi drabužiai. Tai buvo labai subtilios ir išgrynintos meilės apraiškos sielų, žinančių, kaip už Meilę atsilyginti meile.

Su Kristumi sieloje mes užbaigiame šventąsias Mišias. Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios palaiminimas lydi mus visą dieną, kai gyvename savo paprastą gyvenimą, siekdami pašventinti bet kokią sąžiningai atliekamą žmogiškąją veiklą.

Dalyvaudami Mišiose išmoksite vis labiau susidraugauti su kiekvienu iš trijų dieviškųjų Asmenų: Tėvu, kuris gimdo Sūnų; Sūnumi, gimusiu iš Tėvo; Šventąja Dvasia, kuri kyla iš Tėvo ir Sūnaus. Bendraudami su vienu kuriuo nors iš dieviškųjų Asmenų, bendraujame su vienu Dievu. O kai bendraujame su visais trimis Asmenimis – su Švenčiausiąja Trejybe – ir vėl bendraujame su vieninteliu tikruoju Dievu. Mylėkite Mišias, mano vaikai, mylėkite Mišias. Ir alkite priimti mūsų Viešpatį Komunijoje, nors viduje dvelktų šaltis, nors jūsų jausmai neatitiktų troškimų. Priimkite Komuniją su tikėjimu, su viltimi, su liepsnojančia meile Dievui.