Punktų sąrašas

Didžiojo ketvirtadienio džiaugsmas

Kaip gerai suprantame giesmę, kurią giedojo visų laikų krikščionys šventosios Ostijos garbei: „O mano lūpos, šlovinkite paslaptį garbingojo Kūno ir brangiausiojo Kraujo, kurį visų tautų Karalius, gimęs iš vaisingos Motinos, išliejo už pasaulio atpirkimą.“⁶ Turime nuoširdžiai garbinti šį Eucharistijoje pasislėpusį Dievą⁷ – tai pats Jėzus, gimęs iš Mergelės Marijos, kentėjęs ir paaukojęs savo gyvenimą ant kryžiaus, Jėzus, iš kurio ietimi perdurto šono tryško vanduo ir kraujas⁸.

Tai šventoji puota, kurioje priimame Jėzų Kristų. Mes sudabartiname Jo kančios atminimą. Per Kristų mūsų siela ima intymiai bendrauti su Dievu ir gauna būsimos šlovės pažadą⁹. Bažnyčios liturgija keliais posmais apibendrino svarbiausias šios didžios meilės istorijos, tos ugningos Viešpaties suteiktos meilės apraiškas.

Mūsų tikėjimo Dievas nėra kažkokia tolima esybė, tik abejingai stebinti žmonių likimus – troškimus, kovas, kančias. Jis yra toks savo vaikus mylintis Tėvas, kad siunčia Žodį, antrąjį Švenčiausiosios Trejybės Asmenį, prisiimti žmogišką prigimtį ir mirti dėl mūsų atpirkimo. Tas pats mylintis Tėvas mūsų širdyse apsigyvenančios Šventosios Dvasios veikimu švelniai mus traukia prie savęs.

Didžiojo Ketvirtadienio džiaugsmo šaltinis – tai suvokimas, kad Kūrėjas iš meilės savo kūriniams padarė begalinį stebuklą. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – tarsi per maža būtų kitų Jo meilės įrodymų – įsteigia Eucharistiją, kad galėtų visada būti arti mūsų, nors ir tegalime tik iš dalies suprasti šį buvimą. Juk Dievas, kuriam nieko nereikia, vien meilės skatinamas nenori palikti mūsų. Švenčiausioji Trejybė pamilo žmogų, pakeltą į malonės aukštumas ir sukurtą „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“¹⁰. Dievas jį atpirko iš nuodėmių – iš Adomo nuodėmės, kurią paveldėjo visi jo palikuonys; iš kiekvieno mūsų asmeninių nuodėmių. Ir dabar Jis karštai trokšta apsigyventi kiekvieno sieloje: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“¹¹

Eucharistija ir Švenčiausiosios Trejybės paslaptis

Šis Švenčiausiosios Trejybės meilės žmogui antplūdis Eucharistijoje itin didingai virsta nuolatiniu. Prieš daugelį metų visi išmokome iš katekizmo, kad Eucharistiją turime suprasti kaip Auką ir kaip sakramentą, ir kad šis sakramentas mus pasiekia tiek Komunijoje, tiek kaip didžiausia brangenybė, esanti tabernakulyje ant altoriaus. Bažnyčia visuose pasaulio tabernakuliuose esančiam eucharistiniam slėpiniui Corpus Christi – Kristaus Kūnui ir Kraujui – pagerbti turi kitą šventę. O šiandien, Didįjį Ketvirtadienį, galime susitelkti į Šventąją Eucharistiją kaip į Auką, kaip šventosiose Mišiose mūsų maistu tampančią Komuniją.

Jau jums kalbėjau apie Švenčiausiosios Trejybės meilės antplūdį. Ir kurgi dar aiškiau galėtume jį išvysti, jei ne Mišiose? Visa dieviškoji Trejybė veikia šventojoje altoriaus aukoje. Štai kodėl mėgstu kartoti tuos buvusius pradžios, o dabar atnašų ir Komunijos maldų pabaigos žodžius: „Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, tavo Sūnų, mes kreipiamės į Dievą Tėvą, kuris gyvena ir viešpatauja su Tavimi Šventosios Dvasios vienybėje, vienas Dieve, dabar ir visados, ir per amžius. Amen.“^*

Per Mišias įprasta nuolat melstis Dievui Tėvui. Kunigas atstovauja amžinajam Kunigui, Jėzui Kristui, kuris tuo pačiu metu yra ir Auka. Šventoji Dvasia Mišiose veikia itin tikroviškai ir nenusakomai. „Šventosios Dvasios galia, – rašo šventasis Jonas Damaskietis, – duona pavirsta Kristaus Kūnu.“¹²

O kai kunigas meldžia dieviškojo atnašų palaiminimo, Šventosios Dvasios veikimas tampa itin aiškiai išreikštas: „Ateik Šventintojau, visagalis ir amžinasis Dieve, ir palaimink šią auką, teikiamą Tavo šventojo vardo garbei.“¹³ Tai didžioji auka, kuri deramai pašlovina švenčiausiąjį Dievo Vardą. Mes meldžiame, o pašventina Parakletas, kurį mums siunčia Tėvas ir Sūnus. Aktyvų Šventosios Dvasios dalyvavimą šioje aukoje taip pat atpažįstame, kai prieš pat Komuniją kalbame: „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau! Tėvo valią vykdydamas, Šventajai Dvasiai bendradarbiaujant, Tu savo mirtimi atgaivinai pasaulį.“¹⁴

Visa Švenčiausioji Trejybė dalyvauja Altoriaus aukoje. Sūnus pasiaukoja atpirkdamas Tėvo valia ir padedamas Šventosios Dvasios. Mokykimės bendrauti su vienu Dievu trijuose Asmenyse – Švenčiausiąja Trejybe, veikiančia substanciniu meilės ir pašventinamojo veikimo bendrumu.

Tuoj po lavabo (rankų apsiplovimo^**) kunigas meldžiasi: „Priimk, Švenčiausioji Trejybe, šią auką, kurią mes atnašaujame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančiai, prisikėlimui ir žengimui į dangų atminti.“¹⁵ O Mišių pabaigoje yra dar viena Švenčiausiosios Trejybės garbinimo malda: Placeat tibi, Sancta Trinitas, obsequium servitutis meæ – „O Švenčiausioji Trejybe, tebūnie Tau maloni mano tarnystės duoklė – priimki ją iš manęs, neverto šią auką aukoti Tavo didybei, ir kad per Tavo gailestingumą ji teiktų atleidimą man ir visiems tiems, už kuriuos ją aukojau.“¹⁶

Pabrėžiu, kad Mišios yra Dievo Trejybės veikimas, o ne žmogiškas veiksmas. Aukojantis Mišias kunigas vykdo Dievo valią, dieviškajam veikimui tarsi paskolindamas savo kūną ir balsą. Jis veikia ne savo vardu, bet in persona et in nomine Christi – Kristaus asmeniu ir Jo vardu.

Kristaus buvimas Eucharistijoje, veikiant Švenčiausiosios Trejybės meilei, teikia Bažnyčiai ir žmonijai visas malones. Apie šią auką skelbė pranašas Malachijas: „nuo saulės patekėjimo ligi jos nusileidimo mano vardas yra didis tautoms. Visur smilkalai ir švarios atnašos aukojamos mano vardu!“¹⁷ Tai Kristaus auka, paaukota Tėvui, padedant Šventajai Dvasiai – begalinės vertės auka, įamžinanti atpirkimą, kurio Senojo Įstatymo aukos negalėjo suteikti.

Jėzus yra Kelias ir Tarpininkas. Jis yra viskas: ko Jis neapima, tai paprasčiausiai yra niekas. Kristuje drįstame kreiptis į Visagalį Dievą: „Tėve mūsų“. Jis, kuris sukūrė dangų ir žemę, yra mylintis Tėvas ir nuolat laukia mūsų sugrįžtančių, kiekvienam vėl iš naujo pakartojant sūnaus palaidūno istoriją.

Ecce Agnus Dei; Domine, non sum dignus („Štai Dievo Avinėlis“, „Viešpatie, nesu vertas“) – mes rengiamės priimti mūsų Viešpatį. Šioje žemėje, priimdami svarbų asmenį, parodome visa, ką turime geriausia – apšvietimą, muziką, išeiginius drabužius. Kaip tad turėtume ruoštis priimti į savo sielą Kristų? Ar kada nors pagalvojame, kaip elgtumės, jei tik kartą gyvenime galėtume Jį priimti?

Kai buvau vaikas, dažnas Komunijos priėmimas nebuvo itin praktikuojamas. Prisimenu, kaip žmonės rengdavosi eiti Komunijos. Viskas turėdavo būti tvarkinga – kūnas ir siela. Išorinė švara, sušukuoti plaukai, keli lašai kvepalų, geriausi drabužiai. Tai buvo labai subtilios ir išgrynintos meilės apraiškos sielų, žinančių, kaip už Meilę atsilyginti meile.

Su Kristumi sieloje mes užbaigiame šventąsias Mišias. Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios palaiminimas lydi mus visą dieną, kai gyvename savo paprastą gyvenimą, siekdami pašventinti bet kokią sąžiningai atliekamą žmogiškąją veiklą.

Dalyvaudami Mišiose išmoksite vis labiau susidraugauti su kiekvienu iš trijų dieviškųjų Asmenų: Tėvu, kuris gimdo Sūnų; Sūnumi, gimusiu iš Tėvo; Šventąja Dvasia, kuri kyla iš Tėvo ir Sūnaus. Bendraudami su vienu kuriuo nors iš dieviškųjų Asmenų, bendraujame su vienu Dievu. O kai bendraujame su visais trimis Asmenimis – su Švenčiausiąja Trejybe – ir vėl bendraujame su vieninteliu tikruoju Dievu. Mylėkite Mišias, mano vaikai, mylėkite Mišias. Ir alkite priimti mūsų Viešpatį Komunijoje, nors viduje dvelktų šaltis, nors jūsų jausmai neatitiktų troškimų. Priimkite Komuniją su tikėjimu, su viltimi, su liepsnojančia meile Dievui.