Punktų sąrašas

Kristus mokė, ką daryti, kad šioji Dievo meilė taptų tikra. Apaštalavimas yra per kraštus besiliejanti meilė Dievui, sujungianti mus su kitais. Vidinis gyvenimas yra augimas vienybėje su Kristumi per Duoną ir Žodį. O apaštalavimas yra tinkama ir būtina vidinio gyvenimo išorinė apraiška. Pajutę Dievo meilės skonį, imame tiesiog jausti sielų svorio naštą. Vidinio gyvenimo neįmanoma atskirti nuo apaštalavimo, kaip ir neįmanoma Kristaus, Dievo ir Žmogaus, atskirti nuo Kristaus Atpirkėjo. Žodis nutarė įsikūnyti, kad išgelbėtų žmones, kad suvienytų juos su savimi. Dėl to Jis atėjo į pasaulį, „dėl mūsų žmonių, dėl mūsų išganymo“, – kalbama „Tikėjimo išpažinime“.

Apaštalavimas krikščioniui yra prigimtinis dalykas. Jis nėra kažkas išoriška, sunkiai suderinama su kasdiene veikla ir profesiniu darbu. Tai kartoju nuolat nuo tos dienos, kurią Viešpats pasirinko „Opus Dei“ įsteigti! Mes turime pašventinti savo įprastus darbus, pašventinti save per darbą ir pašventinti kitus per savo profesiją, atsižvelgdami į konkrečias savo gyvenimo aplinkybes.

Apaštalavimas krikščioniui yra tarsi kvėpavimas. Dievo vaikas nepajėgs gyventi be šio dvasinio pulsavimo ritmo. Šiandienė šventė primena, kad mūsų susirūpinimas sielomis yra atsakas į Viešpaties duotą meilingą priesaką. Žengdamas į dangų Jėzus mus siunčia liudyti Jį visame pasaulyje. Mūsų atsakomybė didžiulė, nes būti Kristaus liudytoju pirmiausia reiškia stengtis gyventi pagal Jo mokymą, kovoti, kad mūsų veiksmai kitiems primintų mylimiausiąjį Jėzaus Asmenį. Turime taip elgtis, kad kiti, mus sutikę, galėtų pasakyti: „Šis žmogus yra krikščionis, nes jis nealsuoja neapykanta, moka suprasti, nėra fanatikas, valdo savo instinktus ir aukojasi. Jis yra taikus, nes moka mylėti.“

Taikos ir džiaugsmo sėja

Ką turime daryti? Sakiau, jog nesistengiu analizuoti socialinių ar politinių krizių, kultūrinių nuosmukių ar žlugimų. Remdamiesi krikščioniško tikėjimo požiūriu į pasaulį, blogį tiksliai apibūdiname: tai yra Dievo įžeidimas. Krikščioniškas apaštalavimas nėra politinė programa arba kultūrinė alternatyva. Jis reiškia gėrio skleidimą, „užkrečiant“ kitus meilės virusu, sėjant ramybės ir džiaugsmo sėklą. Be abejonės, toks apaštalavimas visiems teikia dvasinę naudą: bus daugiau teisingumo, daugiau supratimo ir daugiau visapusiškos pagarbos tarp žmonių.

Aplink mus gyvena daugybė sielų. Neturime teisės būti kliūtimi jiems siekiant amžinosios laimės. Esame įpareigoti gyventi visavertį krikščionišką gyvenimą, tapti šventi, neišduoti Dievo ir visų, laukiančių iš krikščionio pavyzdžio ir tiesos.

Apaštalavimas remiasi kito asmens supratimu. Pabrėžiu, jog tikroji meilė veikiau yra supratimas nei davimas. Neslėpsiu, jog ir savo kailiu esu patyręs, ką reiškia būti nesuprastam. Visuomet stengiausi, kad kiti mane suprastų, bet vis atsirasdavo žmonių, regis, besistengiančių nesuprasti. Tai man teikia papildomą, labai praktišką ir svarbų motyvą suprasti visus. Visgi turėti tokią didelę, visiems atvirą širdį verčia ne atsitiktinis impulsas. Supratimo dvasia yra gero Dievo vaiko krikščioniškos meilės įrodymas. Viešpats nori, kad sąžiningai dalyvautume visuose žemiškose veiklose, kad visuose žemiškuose keliuose sėtume ne rauges, bet gerą brolybės, atlaidumo, santaikos, artimo meilės ir ramybės sėklą. Niekuomet nelaikykite savęs kieno nors priešu.

Krikščionis turi būti pasirengęs bet kada su bet kuo dalintis gyvenimu, kad tik savo brolius priartintų prie Jėzaus Kristaus. Jis turi noriai pasiaukoti kitiems ir nedaryti jokių išimčių, neskirstyti žmonių ir neklijuoti etikečių, kurių reikia prekėms ar sudžiovintiems vabzdžiams. Krikščionis negali atsiskirti nuo kitų, nes tada jo gyvenimas bus varganas ir savanaudiškas. Jis turi vadovautis principu: „Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau.“⁴²

O kad šitaip gyventume, o kad žinotume, kaip savo elgesį prisodrinti dosnumo, santarvės troškimo ir ramybės! Tuomet paskatintume kiekvieną žmogų imtis atsakomybės už jam skirtus laikinuosius uždavinius. Krikščionis pirmiausia turėtų ginti kitų žmonių laisvę, tuomet kartu apgintų ir savąją. Iš meilės jis turėtų priimti kitus tokius, kokie jie yra. Juk visi be jokios išimties turi silpnybių ir daro klaidų. Ir tik su Dievo malone įmanoma nugalėti blogį, išrauti rauges ir gyventi pagal žmogiškąjį ir krikščioniškąjį orumą.

Būti apaštalų apaštalu

Pripildyti pasaulį šviesos, būti druska ir šviesa²¹, – štai kaip Viešpats nusakė misiją savo mokinių, turinčių iki pačių žemės pakraščių nunešti gerąją Dievo meilės naujieną. Vienaip ar kitaip visi mes, krikščionys, turėtume savo gyvenimą paskirti šiam tikslui.

Pasakysiu dar daugiau. Turime stengtis niekada nebūti vieni. Turime padrąsinti kitus vykdyti dieviškąjį uždavinį ir teikti žmonių širdims džiaugsmo bei ramybės. Pasak šventojo Grigaliaus Didžiojo, „judėdami į priekį, patraukite su savimi eiti kitus, karštai norėkite kelyje į Viešpatį turėti kelionės draugų“²².

Tačiau turėkite omenyje, kaip sako Viešpats palyginime, raugių sėjėjai atėjo cum dormirent homines²³ – žmonėms bemiegant. Mes taip lengvai leidžiamės užvaldomi savanaudiško snaudulio ir paviršutiniškumo, taip lengvai įsisukame į begalę menkaverčių išgyvenimų, vengdami patirti tikrąją pasaulio ir gyvenimo prasmę. Šis snaudulys pakerta žmogaus orumą ir pastumia jį nusiminimo vergovėn.

Ypač mums turėtų būti liūdna, kai krikščionys nedaro daugiau, nors galėtų. Užuot visiškai atsidavę Dievo vaikų pašaukimui, jie atsisako būti dosnūs. Išties turėtų būti labai skaudu, nes tikėjimo malonė duota ne tam, kad ją slėptume, bet kad jos šviesa pasidalintume su kitais žmonėmis²⁴. Be to, negalima pamiršti, jog ant kortos pastatyta ne tik kitų žmonių žemiškoji, bet ir amžinoji laimė. Krikščioniškas gyvenimas yra dieviškas stebuklas, žadantis tikrą pasitenkinimą ir giedrią ramybę, bet su sąlyga, kad mokėsime vertinti Dievo dovaną²⁵ ir būsime dosnūs be išlygų.

Taigi turime žadinti tuos, kurie užmigo pavojingu miegu, priminti, kad gyvenimas – ne žaidimas, jis yra dieviškus vaisius vedantis lobis. Taip pat privalome parodyti kelią tiems, kurie turi gerą valią ir gerus troškimus, bet nežino, kaip juos įgyvendinti. Mus ragina Kristus. Kiekvienas iš jūsų turi būti ne tik apaštalas, bet ir apaštalų apaštalas, vesti žmones taip, kad šie savo ruožtu padrąsintų kitus žmones pažinti Kristų.

Galbūt kas nors paklaus, kaip galime mokyti kitus? Ir aš atsakysiu: natūraliai, paprastai, tiesiog gyvenant pasaulyje, atsiduodant savo profesiniam darbui ir rūpinantis šeima, persiimant kilniais siekiais, gerbiant teisėtą kiekvieno žmogaus laisvę. Daugiau kaip trisdešimt metų Dievas stengėsi įskiepyti į mano širdį troškimą padėti bet kokios padėties, statuso ir užsiėmimo žmonėms suprasti šią mintį: paprastas gyvenimas gali būti šventas, jis gali būti pripildytas Dievo, o Viešpats kviečia mus pašventinti kasdienes užduotis, nes tik šitaip įmanoma siekti krikščioniško tobulumo. Pasvarstykime apie tai dar kartą, kontempliuodami Marijos gyvenimą.

Negalime pamiršti, jog Marija praleido beveik visas savo gyvenimo dienas taip, kaip jas praleidžia milijonai kitų moterų, besirūpinančių savo šeima, auklėjančių vaikus ir prižiūrinčių namus. Marija pašventina šiuos paprastus kasdienius dalykus, kuriuos dalis žmonių klaidingai laiko beprasmiais ir neturinčiais nieko bendra su transcendencija. Kalbu apie kasdienius darbus, rūpestį artimaisiais, draugų ir giminių lankymą. Palaimintas normalumas, nes jis gali ir turi būti kupinas meilės Dievui!

Būtent meilė geriausiai apibūdina Marijos gyvenimą. Meilė veda Mariją, leidžia jai pamiršti save bei uoliai vykdyti dievišką valią ir būti laimingai ten, kur to nori Dievas. Štai kodėl net menkiausias Jos veiksmas niekada nėra tuščias, bet tuoj prisipildo prasmės. Marija, mūsų Motina, yra ir pavyzdys, ir kelias. Turime stengtis gyventi ir būti panašūs į Ją, išlikdami ten, kur mus nori matyti Dievas.

Šitaip elgdamiesi aplinkiniams parodysime paprasto, normalaus ir nuoseklaus gyvenimo pavyzdį, nors ir sklidino žmogiško ribotumo bei silpnybių. O kai kiti, pamatę jūsų gyvenimą, paklaus, kodėl esate tokie laimingi, kaip sugebate nugalėti savanaudiškumą ir patogumų siekį, kas jus išmokė suprasti kitus, sugyventi su jais, atsiduoti jiems ir tarnauti, – tada atskleiskite jiems dieviškąją krikščioniškos egzistencijos paslaptį. Kalbėkite jiems apie Dievą, Kristų, Šventąją Dvasią ir Mariją. Tada bus tinkamas momentas savo varganais žodžiais atskleisti šį meilės Dievui svaigulį, Jo malone užtvindžiusį jūsų sielas.

Kristaus meilę nešti kitiems

Tačiau žiūrėkite – Dievas juk nesako, jog mainais už jūsų širdį duos gryną dvasinę prigimtį. Ne, Jis duoda mums žmogišką širdį, tokią kaip Kristaus. Aš neturiu vienos širdies, skirtos mylėti Dievą, ir kitos širdies, skirtos mylėti žmones. Myliu Kristų ir Tėvą, ir Šventąją Dvasią, ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją ta pačia širdimi, kuria mylėjau savo tėvus ir myliu savo draugus. Niekada nepailsiu tai kartoti. Turime būti labai žmogiški, nes antraip negalėsime būti dieviški.

Žmogiška meilė, patiriama žemėje – jeigu ji yra tikra – padeda mums pajusti dieviškos meilės skonį. Šitaip pradedame skonėtis meile, kuria džiaugsimės Dieve ir kuri viešpataus danguje, kai Viešpats bus „viskas visame kame“²⁹. Jeigu pradėsime geriau suprasti ir jausti Dievo meilę, būsime paskatinti tapti vis gailestingesni, dosnesni, labiau atsidavę.

Turime duoti tai, ką gauname, turime mokyti to, ko išmokstame patys. Labai paprastai, be jokio pasipūtimo turime padėti kitiems suprasti Kristaus meilę. Dirbdami savo darbą, atlikdami savo profesines pareigas visuomenėje, kiekvienas iš mūsų gali ir turi savo veiklą paversti tikra tarnyste. Gerai pabaigtas darbas, skatinantis pažangą ir paisantis technologinių ir kultūrinių laimėjimų, atlieka labai svarbią funkciją ir yra naudingas visai žmonijai, jeigu yra skatinamas kilnių motyvų, o ne egoizmo, jeigu yra nukreiptas visų žmonių, o ne vien savo individualiai gerovei kurti, jeigu jis yra pripildytas krikščioniškos gyvenimo prasmės.

Per savo darbą, per visus žmogiškus santykius, turėtumėte parodyti Kristaus meilę, konkrečiai reiškiamą draugyste, supratimu, žmogišku švelnumu ir taika. Kaip Kristus „vaikščiojo, darydamas gera“³⁰ po visą Palestiną, taip ir jūs turite būti didžiulės ramybės sėjėjai visuose žmogiškuose šeimos, pilietinės visuomenės, profesinių darbo santykių, kultūrinių ir laisvalaikio užsiėmimų keliuose. Tai bus geriausias įrodymas, kad Dievo karalystė pasiekė jūsų širdį. Kaip rašė šventasis Jonas: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius.“³¹

Tačiau niekas negali patirti šios meilės, jeigu jos neišmoksta Jėzaus Širdies mokykloje. Tik stebėdami ir kontempliuodami Jėzaus Širdį, išvaduosime ir savo širdį iš neapykantos bei abejingumo. Tik šitaip sužinosime, kaip krikščioniškai atsiliepti į kitų skausmus ir kančias.

Prisiminkite šventojo Luko vaizduojamą sceną, kai Jėzus artinosi prie Najino miesto³². Jėzus matė tų atsitiktinai sutiktų žmonių neviltį. Jis galėjo praeiti pro šalį arba palaukti, kol bus jų pašauktas, paprašytas. Tačiau Jis nei praėjo pro šalį, nei laukė. Jis pats ėmėsi iniciatyvos, nes buvo sujaudintas sielvarto našlės, ką tik praradusios jai visų brangiausią turtą – savo vienintelį sūnų.

Evangelistas sako, kad Jėzus susijaudino. Galbūt Jis net išoriškai tai parodė, kaip susigraudino prie mirusio Lozoriaus. Jėzus Kristus nėra nejautrus kančiai. Jis kenčia, matydamas nuo tėvų atskirtus vaikus. Jis nugali mirtį, kad sugrąžintų gyvenimą ir vėl sujungtų vienas kitą mylinčius žmones. Tačiau drauge Jis reikalauja, jog pripažintume dieviškos Meilės, kuri vienintelė gali įkvėpti tikram krikščioniškam gyvenimui, pranašumą.

Kristus žino, kad Jį supančiai miniai stebuklas padarys didelį įspūdį, ir žmonės ims vienas kitam pasakoti apie šį įvykį visame krašte. Tačiau Jis nedaro stebuklo dirbtinai, vien siekdamas puikaus efekto. Jį tiesiog sukrėtė moteriškės kančia ir Jis negalėjo susilaikyti jos nenuraminęs. Taigi Jis priėjo prie jos ir pasakė: „Neverk!“³³ Tai tas pats lyg sakytų: „Man nesinori, kad tu verktum; Aš atėjau į žemę nešti džiaugsmo ir ramybės.“ O paskui įvyksta stebuklas, pasireiškia Kristaus dieviška galia. Tačiau pirma buvo sielos virpesys – akivaizdus Kristaus–Žmogaus Širdies švelnumo ženklas.