Punktų sąrašas

Kova – meilės ir teisingumo įsipareigojimas

Argi nesenamadiška šitaip svarstyti? Ar, įvilkus į šiuolaikinę, pseudomoksliniais terminais pagrįstą kalbą, tai nėra tik bandymas pridengti asmeninius trūkumus? Argi žmonės nėra nebyliai susitarę, kad tikrai vertingi yra kiti dalykai: pinigai, už kuriuos galima viską nusipirkti; įtaka, nors ir laikina; apsukrumas, leidžiantis visada pasinaudoti kitais; tariamoji branda, vadinama „suaugusiojo“ būsena, pranokstančia tai, kas šventa?

Nesu ir niekada nebuvau pesimistas, nes tikėjimas mane moko, kad Kristus nugalėjo kartą ir visiems laikams. Kaip savo pergalės užstatą Jis paliko mums įsakymą ir kartu įpareigojo kovoti. Mes, krikščionys, savo noru prisiėmėme šį meilės įsipareigojimą, atsakydami į dieviškosios malonės pašaukimą. Ši pareiga ragina mus atkakliai kovoti, nes suvokiame, jog esame tokie pat silpni, kaip ir kiti žmonės. Tačiau negalime pamiršti, kad, jeigu taikysime savo turimas priemones, tapsime pasaulio druska, šviesa ir raugu, būsime Dievo paguoda.

Mūsų valingas apsisprendimas Meilei kartu yra ir įsipareigojimas teisingumui. Šios bendros visų krikščionių pareigos vykdymas yra tarsi nuolatinis mūšis. Visa Bažnyčios tradicija apibūdina krikščionis kaip milites Christi – Kristaus karius. Tai kariai, nuolat kovojantys su savo blogais polinkiais, kariai, nešantys ramybę pasauliui, kuriame stokojama antgamtinio požiūrio ir dėl praktinio naivumo visai nenorima klausytis tokių kariškų kalbų. Tokia išankstinė pasaulio nuostata verčia manyti, kad, laikydami save milites Christi, būsime gundomi tikėjimą panaudoti laikiniems tikslams, galbūt prievartauti mažas ir izoliuotas grupeles. Šitoks liūdnas supaprastinimas yra visiškai nelogiškas ir dažnai rodo vien bailumą bei patogumų ieškojimą.

Nėra nieko svetimesnio krikščioniškam tikėjimui kaip fanatizmas – ši keista šventumo ir bedievystės sąjunga – kad ir kokį pavidalą ji beįgautų. Toks pavojus neegzistuotų, jeigu savo kovą suprastume taip, kaip mus mokė Kristus: kiekvienas turi kovoti su savimi, nuolat atnaujinti pastangas vis labiau mylėti Dievą, vengti egoizmo, tarnauti visiems žmonėms. Neigti šią kovą, kad ir kuo tai pateisintum, reikštų pasiduoti dar net nepradėjus kovoti. Tuomet siela be tikėjimo yra sugniuždyta, niekingų malonumų šen bei ten blaškoma.

Dvasinis mūšis Dievo ir visų tikėjimo brolių akivaizdoje – tai buvimo krikščionimi būdas. Vadinasi, kas nekovoja, išduoda Jėzų Kristų ir visą Jo Mistinį Kūną, kuris yra Bažnyčia.

Gyvenimas ateityje

Apaštalavimo užduotis, patikėta visiems Kristaus mokiniams, visuomeniniame gyvenime duoda konkrečių vaisių. Negalime galvoti, kad krikščionis, vykdydamas savo uždavinį, turi nusigręžti nuo pasaulio ir laikyti žmogaus prigimtį beviltiška. Viskas, net ir mažiausias atsitiktinumas turi žmogiškąją ir dieviškąją prasmę. Kristus, būdamas tobulas žmogus, atėjo ne sunaikinti žmogiškumo, bet jį atgaivinti. Jis prisiėmė mūsų žmogišką prigimtį, išskyrus nuodėmę. Jis patyrė viską, net ir liūdesį dėl blogio.

Krikščionis bet kuriuo metu turi būti pasirengęs pašventinti visuomenę iš vidaus. Jis visa šventina gyvendamas pasaulyje, bet nesupasaulėjęs, nes pasaulis neretai dėl nuodėmės – o ne dėl to, kad pats savaime būtų blogas – neigia Dievą ir priešinasi Jo mylinčiai bei gelbstinčiai valiai.

Leiskite papasakoti tokį įvykį, man atsitikusį prieš daugelį metų. Turėjau vieną plačios širdies draugą, kuris buvo netikintis. Kartą rodydamas į gaublį jis pasakė: „Pažiūrėkite nuo Šiaurės iki Pietų, nuo Rytų iki Vakarų“. „Ir ką tu nori, kad aš pamatyčiau?“ – paklausiau. Jis atsakė: „Kristaus žlugimą. Tiek daug amžių žmonės stengėsi įdiegti Jo mokymą į savo gyvenimą ir štai rezultatai.“ Iš pradžių mane apėmė gilus liūdesys. Tikrai skaudu buvo suvokti, kad daugelis žmonių dar nepažįsta Viešpaties, o iš Jį pažįstančių daugelis gyvena taip, tarsi Jo nė nepažinotų.

Tačiau šis liūdesys truko labai neilgai. Jį greitai nugalėjo meilė ir dėkingumas. Juk Jėzus norėjo, kad kiekvienas žmogus laisva valia bendradarbiautų atpirkimo darbe. Kristus nežlugo: jo mokymas ir gyvenimas nuolat duoda vaisių, kurie visada yra veiksmingi. Jo vykdomas atpirkimas yra pakankamas ir netgi perteklinis.

Dievas nori ne vergų, bet vaikų ir todėl Jis gerbia mūsų laisvę. O gelbėjimo darbas tebesitęsia, ir kiekvienas iš mūsų jame dalyvauja. Remiantis įspūdingu šventojo Pauliaus aiškinimu, tokia yra paties Kristaus valia, kad savo kūnu ir gyvenimu papildytume tai, ko dar trūksta Kristaus kančiai, stengdamiesi pro Corpore eius, quod est Ecclesia¹¹, dėl Jo Kūno, kuris yra Bažnyčia.

Tikrai verta, atsiliepus į Dievo meilę ir Jo pasitikėjimą, rizikuoti savo gyvenimu bei visiškai, iki galo Jam atsiduoti. Visų pirma, tikrai verta itin rimtai žiūrėti į savo krikščioniškąjį tikėjimą. Kai kalbame „Tikėjimo išpažinimą“, sakome tikį į vieną Dievą visagalį Tėvą, Jo Sūnų Jėzų Kristų, kuris mirė ir prisikėlė, ir Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją. Mes patvirtiname, kad Bažnyčia – viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė – yra Šventosios Dvasios gaivinamas Kristaus Kūnas. Mes džiūgaujame dėl nuodėmių atleidimo ir dėl vilties prisikėlimo iš numirusių. Tačiau ar šie žodžiai prasismelkia iki pačių mūsų širdies gelmių? Gal jie pasilieka vien mūsų lūpose? Sekminių dieviškoji pergalės, džiaugsmo ir ramybės žinia turėtų būti nepajudinamas kiekvieno krikščionio minčių, veiklos ir gyvenimo pagrindas.

Mes, krikščionys, nešiojamės didįjį malonės lobį moliniuose induose¹⁶. Dievas patikėjo savo dovanas silpnai ir trapiai žmogiškai laisvei. Nors Dievas tikrai padeda, geidulingumas, patogumų pomėgis ir išdidumas neretai skatina mus atmesti Jo malonę ir pulti į nuodėmę. Daugiau kaip dvidešimt penkerius metus, kai kalbu „Tikiu į Dievą Tėvą“, patvirtindamas savo tikėjimą Bažnyčios dieviškumu, kartoju žodžius: „vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę“. Ir neretai dar priduriu: „nepaisant visko“. Kai užsiminus apie šį įprotį manęs paklausia, kodėl taip darau ir ką tai reiškia, atsakau: „Galvoju apie tavo ir savo nuodėmes.“

Nors tokia yra tikrovė, bet ji anaiptol nesuteikia teisės, žvelgiant išimtinai žmogišku žvilgsniu, nei smerkti, nei teisti Bažnyčios, nepaisyti Jos teologinio matmens. Juk nedera spręsti apie Bažnyčią vien remiantis didesniais ir mažesniais kai kurių krikščionių nuopelnais arba jų klaidomis. Toks vertinimas būtų labai paviršutiniškas. Bažnyčioje visų svarbiausia yra ne žmonių veikla, bet Dievo veikimas. Tarp mūsų esantis Kristus – štai kas yra Bažnyčia. Ji yra Dievas, kuris prisiartina prie žmonių ir juos gelbėja, kuris kviečia juos apreiškimu ir šventina savo malone, kuris palaiko nuolatine pagalba didesniuose ir mažesniuose kasdienio gyvenimo mūšiuose.

Gal vieną dieną neteksime pasitikėjimo kitais žmonėmis, gal būsime priversti pernelyg nepasikliauti netgi savimi, gal kiekvieną dieną baigsime tikros ir nuoširdžios atgailos aktu – mea culpa. Tačiau abejoti Bažnyčia neturime teisės. Abejoti Jos dieviška kilme, Jos mokymo ir mus gelbstinčių sakramentų veiksmingumu – tai tolygu nepasitikėti pačiu Dievu, tolygu netikėti Šventosios Dvasios veikimo tikrumu.

„Prieš Kristaus nukryžiavimą, – rašo šventasis Jonas Auksaburnis, – nebuvo jokio susitaikymo. Ir kol nebuvo susitaikymo, Šventoji Dvasia nebuvo siunčiama. Šventosios Dvasios nebuvimas buvo Dievo pykčio ženklas. Dabar, kai matote Ją visoje pilnatvėje, neabejokite susitaikymu. O jeigu žmonės paklaustų, kur yra Šventoji Dvasia dabar? Buvo galima kalbėti apie Jos buvimą, kai vyko stebuklai, kai mirusieji buvo prikeliami ir raupsuotieji pagydomi. Tačiau kaip mums įsitikinti, kad Ji iš tikrųjų yra čia ir dabar? Nesijaudinkite. Aš jums įrodysiu, kad Šventoji Dvasia yra tarp mūsų ir dabar <...> Jeigu nebūtų Šventosios Dvasios, mes nesugebėtume pasakyti: ‚Jėzus yra Viešpats‘,– nes nei vienas negali Jėzaus pavadinti Viešpačiu, jei Šventoji Dvasia nepaskatina (1 Kor 12, 13). Jeigu nebūtų Šventosios Dvasios, mes nepajėgtume pasitikėdami melstis. Nes kai meldžiamės, mes sakome: ‚Tėve mūsų, kuris esi danguje‘ (Mt 6, 9). Jeigu nebūtų Šventosios Dvasios, mes negalėtume Dievo pavadinti savo Tėvu. Iš kur mes tai žinome? Todėl, kad apaštalas moko mus: ‚O kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: Aba, Tėve!‘“(Gal 4, 6). Kai Dievą vadinate Tėvu, prisiminkite, kad tai Dvasia savo veikimu jūsų sieloje davė jums šitą maldą. Jeigu Šventoji Dvasia nesireikštų, Bažnyčioje nesurastume nei išminties, nei žinojimo žodžio, nes parašyta: ‚Dvasia suteikia išminties žodį‘ (1 Kor 12, 8). Jeigu Šventoji Dvasia nedalyvautų, Bažnyčia neegzistuotų. Tačiau Bažnyčia egzistuoja, taigi nėra abejonės dėl Šventosios Dvasios buvimo.“¹⁷

Nepaisant visų pasitaikančių žmogiškų trūkumų, tvirtinu, jog Bažnyčia yra Dievo buvimo pasaulyje ženklas ir tam tikra prasme – nors ne taip griežtai, kaip Bažnyčios nusakytu septynių Naujojo Įstatymo sakramentų požiūriu, – universalus sakramentas. Būti krikščioniu reiškia būti atgimusiam iš Dievo ir pasiųstam žmonėms skelbti išgelbėjimo naujienos. Jeigu turėtume tvirtą ir gyvą tikėjimą, jeigu drąsiai skelbtume Kristų kitiems, savo akimis pamatytume vykstant tokius pačius stebuklus, kaip ir apaštalų laikais.

Aklieji žmonės, praradę gebėjimą žvelgti į dangų ir kontempliuoti nuostabius Dievo darbus, šiandien irgi atgauna regėjimą. Luoši ir raiši, supančioti savo aistrų ir nustoję mylėti, atgauna laisvę. Kurtieji, nenorėję girdėti ir pažinti Dievo, atgauna klausą. Nebyliai, nenorėję pripažinti savo nuosmukio, pradeda kalbėti. O dėl nuodėmės mirusieji prisikelia naujam gyvenimui. Dar kartą matome, kad „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją“¹⁸. Kaip ir pirmieji krikščionys, džiūgaujame, gėrėdamiesi Šventosios Dvasios galia ir Jos veikimo vaisiais, pasireiškiančiais kūrinių protuose bei jų valioje.

Negalime neigti, kad dar daug ką reikia padaryti. Kartą – galbūt žvelgdamas į subrendusių kviečių laukus – Jėzus tarė savo mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“²⁴ Dabar, kaip ir tada, trūksta darbininkų, kurie pakęstų „dienos ir kaitros naštą“²⁵. O jeigu mes, darbininkai, nebūsime ištikimi, įvyks tai, apie ką kalbėjo pranašas Joelis: „Laukai nuniokoti, gedi žemė, nes javai sunaikinti, naujo vyno nebuvo, aliejus išseko. Baisėkitės, jūs artojai, aimanuokite, vynininkai, kviečių ir miežių, nes laukų derlius pražuvo.“²⁶

Nebus jokio derliaus, jeigu nebūsime pasirengę nuolat nesavanaudiškai dirbti, galbūt be galo ilgai ir vargingai: išarti žemę, pasėti sėklas, išravėti piktžoles, prinokinti ir iškulti. Dievo karalystė kuriama istorijoje ir laike. Viešpats patikėjo šią užduotį kiekvienam iš mūsų, ir nė vienas negali jaustis nuo jos atleistas. Šiandien, matydami ir adoruodami Kristų Eucharistijoje, prisiminkime, kad dar ne metas ilsėtis, darbo diena dar tęsiasi.

„Patarlių knygoje“ rašoma: „Kas dirba savo žemę, turės duonos iki soties.“²⁷ Pritaikykime šį pasakymą savo dvasiniam gyvenimui. Jeigu nedirbsime Dievo žemės, nebūsime ištikimi savo dieviškos tarnystės kitiems misijai, nepadėsime kitiems pažinti Kristaus, bus labai sunku suprasti, kas yra eucharistinė Duona. Niekas nevertina to, kas nekainuoja pastangų. Kad vertintume ir mylėtume Šventąją Eucharistiją, turime sekti Jėzaus keliu: turime būti lyg tas grūdas, turime numirti sau ir prisikelti pilni gyvenimo, nešdami gausų derlių – šimteriopą derlių!²⁸

Kristaus kelią galima apibūdinti vienu žodžiu: mylėti. Mylėti – tai turėti didžiulę širdį, dalytis aplinkinių rūpesčiais, mokėti atleisti ir suprasti. Turime aukotis kartu su Jėzumi už visas sielas. Jeigu mylėsime Kristaus širdimi, išmoksime tarnauti kitiems ir su meile, atvirai ginsime tiesą. Jeigu norime šitaip mylėti, kiekvienas iš savo gyvenimo turime išrauti viską, kas kliudo gyventi Kristaus gyvenimą. Turime išrauti prisirišimą prie patogumų, pagundą elgtis savanaudiškai, polinkį nuolat būti dėmesio centre. Tik patys gyvendami Kristaus gyvenimą, galime jį perteikti kitiems. Tik išgyvendami kviečio grūdo mirtį, galėsime dirbti pasaulio širdyje, keisti jį iš vidaus, daryti jį vaisingą.