Punktų sąrašas

Krikščionis ir žmonijos istorija

Būti krikščioniu – tai reiškia nesiekti vien asmeninio pasitenkinimo. Tai yra ir misija. Prisiminkime, kad Dievas kviečia krikščionis būti pasaulio druska ir šviesa. Pakartodamas šį priesaką ir naudodamasis Senojo Testamento tekstais, šventasis Petras aiškiai ir atvirai išsako jo prasmę: „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.“¹⁴

Būti krikščioniu nėra atsitiktinis dalykas. Tai dalyvavimas dieviškoje realybėje, kylančioje iš mūsų gyvenimo gelmių. Šioji realybė teikia aiškų regėjimą ir stiprina valią veikti taip, kaip nori Dievas. Taigi sužinome, jog krikščionio žemiška kelionė turi reikšti nuolatinę tarnystę, reiškiamą įvairiais būdais, priklausomai nuo asmeninių aplinkybių, bet visada grindžiamą Dievo ir artimo meile. Būti krikščioniu – reiškia elgtis nesiekiant menkų asmeninio prestižo ir ambicijų tikslų. Galbūt net nesiekiant kilnesnių užmojų, tokių kaip filantropija arba atjauta žmonėms dėl jų nesėkmių. Tai reiškia galutinai siekti meilės pilnatvės, kurią parodė Jėzus Kristus, numirdamas už mus.

Jau susiformavę požiūriai neleidžia įsigilinti į šį Jėzaus Kristaus slėpinį. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės į krikščionybę žvelgia kaip į pamaldumo pratybų ir aktų rinkinį, jie nesugeba suvokti ryšio tarp šio pamaldumo ir kasdienio gyvenimo aplinkybių bei būtinybės dėl šio ryšio matyti kitų žmonių poreikius ir siekti atkurti teisingumą.

Sakyčiau, kad tie, kurie turi tokią nuostatą, dar nesuprato Dievo Sūnaus įsikūnijimo prasmės, to didžio slėpinio, to, kad Jis prisiėmė žmogaus kūną, sielą ir balsą, kad Jis dalijosi su mumis likimu ir net patyrė kankinantį mirties skausmą. Ir galbūt net nenorėdami kai kurie žmonės laiko Kristų svetimu žmogaus pasauliui.

Kiti yra linkę įsivaizduoti, kad, norėdami išlikti žmonėmis, turime tiesiog apeiti keletą pagrindinių krikščionybės dogmos aspektų. Jie elgiasi taip, tarsi maldos, nuolatinio bendravimo su Dievu gyvenimas verstų atsižadėti pasaulio ir atsisakyti atsakomybės. Bet jie pamiršta, kad ne kas kitas, o pats Jėzus parodė mums aukščiausią meilės ir tarnavimo pavyzdį, kuriuo ir turime sekti. Tik tuomet, jeigu stengsimės suprasti Dievo meilės paslaptį – meilės, kuri atsiduoda iki mirties – pajėgsime visiškai atsiduoti kitiems ir nepasiduoti sunkumams ar abejingumui.

Tikėjimas Kristumi, mirusiu, prisikėlusiu ir esančiu šalia kiekvieną gyvenimo akimirką, nušviečia sąžinę. Tikėjimas skatina mus visomis jėgomis dalyvauti įvairių žmonijos istorijos raidos situacijų ir problemų sūkuryje. Krikščionis nėra tremtinys istorijoje, kuri prasidėjo pasaulio sukūrimu ir pasieks savo pilnatvę laikų pabaigoje. Jis yra žmonių miesto pilietis, bet jo siela ilgisi Dievo. Gyvendamas žemėje, jis jaučia Dievo meilę ir laiko ją galutiniu tikslu, kuriam pašaukti visi žmonės.

Jeigu mano patirtis galėtų ką nors įtikinti, pasakyčiau, jog visada į savo kunigišką ir sielų ganytojo darbą žiūrėjau kaip į būdą padėti kiekvienam asmeniui, kaip padėti kiekvienam deramai gyventi ir atskleisti tai, ko iš jo konkrečiai prašo Dievas. Ir tai dariau jokiu būdu nepaneigdamas asmens šventumo ir palaimintos atsakomybės – šių pamatinių krikščioniškos sąžinės bruožų. Toks veiklos būdas ir tokia dvasia remiasi pagarba Dievo apreikštos tiesos transcendencijai ir žmogaus asmeninei laisvei. Esu tikras, jog istorija nėra kaip nors apribota ir nulemta, bet yra atvira daugybei galimybių, ir Dievas leidžia žmonėms visas jas atskleisti.

Sekti Kristų – tai nereiškia pabėgti į šventyklą ir abejingai trūkčioti pečiais matant visuomenės raidą, ignoruojant visų žmonių, visų tautų laimėjimus ar jų paklydimus. Priešingai, krikščioniškas tikėjimas įgalina mus matyti pasaulį kaip Dievo kūrybą ir vertinti visą jos kilnumą bei grožį, pripažinti orumą kiekvieno žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą. Tikėjimas leidžia mums žavėtis nuostabiausia laisvės dovana, kuri padaro mus savo veiksmų šeimininkais ir, Dangaus malonei padedant, įgalina judėti keliu į amžinybę.

Tikėjimas būtų labai susiaurintas ar net sumenkintas iki paprasčiausios ideologijos ir paverstas politiniu ir religiniu šūkiu, jei nežinomo dieviškojo autoriteto vardu leistų pasmerkti tuos, kurie apie iš esmės atviras daugybei sprendimų problemas mąsto ne taip, kaip mes.

Šiandien, per Kristaus Kūno šventę, drauge apmąstysime mūsų Viešpaties meilės gelmes – meilės, dėl kurios Jis liko su mumis, pasislėpęs Švenčiausiojo Sakramento pavidalu. Rodos, beveik fiziškai galime girdėti, kaip Jis moko minią: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą.“¹

Ši scena kartojasi ir dabar. Dieviškasis sėjėjas tebesėja ir šiandien. Gelbėjimo darbas tebevyksta ir Viešpats nori jį atlikti per mus. Jis nori, kad krikščionys Jo meilei atvertų visus žemės kelius. Jis kviečia skleisti dieviškąją naujieną ir mokymu, ir pavyzdžiu tolimiausiuose žemės kampeliuose. Jis prašo mūsų, kad, būdami tiek bažnytinės, tiek pasaulietinės visuomenės nariai, kiekvienas būtume kitas Kristus, kad pašventintume kasdienį profesinį darbą ir turimas pareigas.

Jeigu apsidairysime aplink, jeigu pažvelgsime į Dievo sukurtą ir todėl mūsų mylimą pasaulį, pamatysime, jog palyginimas yra teisingas. Jėzaus Kristaus žodis yra vaisingas, jis daugelyje sielų sužadina norą aukotis ir kviečia į ištikimybę. Tų, kurie tarnauja Dievui, gyvenimas ir elgesys pakeitė istoriją. Net daugelis tų, kurie nepažįsta mūsų Viešpaties, galbūt nesąmoningai vadovaujasi krikščionybės kildinamais idealais. Taip pat matome, jog kartais sėklos krenta į bevaisę žemę arba tarp dyglių ir usnių – tai reiškia, kad kai kurios širdys užsiveria tikėjimo šviesai. Taikos, susitaikymo ir brolybės idealai plačiai skelbiami ir pripažįstami, bet pernelyg dažnai jie netampa realybe. Kai kurie žmonės bergždžiai stengiasi nuslopinti Dievo balsą. Jie bando jį užgniaužti grubia jėga arba kitu – tylesniu, bet turbūt ir žiauresniu metodu – dvasią bukinančiu abejingumu.

Ar tiesa, jog daugelis žmonių linksta į neteisingumą? Tačiau mūsų Viešpats kategoriškai tvirtina: „Prašyk manęs, ir padarysiu tautas tavo valdomis, visus žemės pakraščius tavo nuosavybe. Geležiniu skeptru gali joms kirsti, kaip molinius indus į šukes daužyti.“⁵² Tai galingas pažadas ir jį davė Dievas. Negalime jo nuslėpti. Kristus yra ne šiaip pasaulio Atpirkėjas – Jis valdo kaip suverenas Tėvo dešinėje. Šie žodžiai siaubingai skelbia, kas laukia kiekvieno žmogaus, pasibaigus gyvenimui. O jis tikrai baigsis. Kai istorija pasieks pabaigą, teismas lauks visų, kurių širdys užkietėjusios nuo blogio ir negyvena dieviška viltimi.

Tačiau Dievas, kuris galėtų užkariauti ir nugalėti, labiau linkęs įtikinėti žmones: „Nūn tad, karaliai, supraskite; žemės valdovai, būkite įspėti. Tarnaukite Viešpačiui pagarbia baime, drebėdami reikškite pagarbą, kad Jis neįnirštų, ir kelyje nežūtumėte, nes Jo pyktis ūmus.“⁵³ Kristus yra Viešpats, Karalius.

„Ir mes jums skelbiame gerą naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų, kaip parašyta antrojoje psalmėje: Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau! <...>

Taigi žinokite, broliai, kad jums skelbiamas nuodėmių atleidimas per Jėzų. Ir kiekvienas Jį tikintis nuteisinamas Jo dėka nuo viso to, nuo ko nepajėgė jūsų išteisinti Mozės Įstatymas. Tad pasisaugokite, kad jums nepritaptų pranašų žodis: „Žiūrėkite, niekintojai, stebėkitės ir traukitės iš akių! Štai aš darau darbą jūsų dienomis, darbą, kuriuo nepatikėsite, jei kas jums apie jį pasakos.‘“⁵⁴

Dievo gailestingumas yra išgelbėjimo darbas, kuriuo Kristaus Karalystė įsigali sielose. „Laimingi visi, kurie prie Jo glaudžias!“⁵⁵ Mes, krikščionys, turime pareigą skelbti Kristaus karališkumą. Nors būtų pilna neteisybės, nors daugelis negeistų meilės Karalystės, išgelbėjimo darbas ir toliau vyks žmonijos istorijoje, kurioje veikia ir blogis.