Punktų sąrašas

Apmąstant dieviškojo pašaukimo didybę kyla pavojus pasidaryti pernelyg išdidžiam ir pasitikinčiam savimi. Jeigu taip atsitinka, reiškia klaidingai suprantame krikščioniškąją misiją. Tokia klaida trukdo suvokti, kad esame padaryti iš molio, jog esame tik apgailėtinos dulkės. Pamirštame, kad blogis egzistuoja ne tik mūsų aplinkoje, bet ir mumyse, giliai susisukęs lizdą mūsų širdyse, ir jis stumia mus į niekšiškumo ir egoizmo liūną. Tiktai Dievo malonė yra tvirta uola, o mes tesame smėlis, birus smėlis. Jeigu pažvelgsime į žmonijos istoriją arba į dabartinę pasaulio situaciją, bus liūdna pripažinti, kad po dvidešimties amžių tiek mažai žmonių skelbiasi esą krikščionys ir dar mažiau jų yra ištikimi savo pašaukimui. Prieš daugelį metų vienas geros širdies, bet netikintis žmogus, rodydamas į pasaulio žemėlapį, man tarė: „Pažiūrėk, kaip sužlugo Kristus. Tiek šimtmečių skelbia žmonėms savo mokymą ir štai rezultatas – krikščionių nebėra.“

Taip manančių nestinga ir šiomis dienomis. Tačiau Kristus nežlugo. Jo žodis ir Jo gyvenimas toliau turtina pasaulį. Kristaus darbas, Tėvo Jam patikėtas, toliau tęsiamas. Jo galia sklinda per istoriją, teikdama tikrąjį gyvenimą, ir „kai Jam bus visa pajungta, tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską Jam pajungęs, kad Dievas būtų viskas visame kame.“³²

Dievas nori, kad ir mes prisidėtume prie to darbo, kurį Jis atlieka pasaulyje. Jis panoro rizikuoti, suteikdamas mums laisvę. Kontempliuodamas Betliejuje gimusį Jėzų giliai susijaudinu. Juk tai bejėgis, gležnutis, negalintis pasipriešinti kūdikis. Dievas atsiduoda žmonėms, Jis prisiartina ir nusileidžia iki mūsų.

Jėzus Kristus „turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“³³. Dievas gerbia mūsų laisvę ir nusileidžia iki mūsų netobulumo, iki mūsų menkumo. Jis sutinka, kad dieviškieji lobiai būtų nešiojami molio induose, Jis leidžia mums juos pažinti ir Dievas nebijo savo galios maišyti su mūsų silpnybėmis.

Pažvelkite. Atpirkimas buvo tobulai baigtas Jėzaus gėdingąja ir drauge šlovingąja mirtimi ant kryžiaus. Tai buvo žydams – „papiktinimas, pagonims – kvailystė“³⁵. Tačiau atpirkimas Dievo valia yra tęsiamas, kol išmuš mūsų Viešpaties valanda. Neįmanoma gyventi pagal Jėzaus Kristaus Širdį ir nesusivokti, kad, kaip ir Jis, esame pasiųsti peccatores salvos facere³⁶ – gelbėti visų nusidėjėlių, aiškiai suprasdami, jog pirmiausia mums patiems reikia kasdien vis labiau melsti Dievo gailestingumo. Šitaip puoselėjamas karštas troškimas bendradarbiauti su Kristumi Jo atpirkimo darbe, gelbėjant su Juo visas sielas, nes esame ir norime būti ipse Christus – pats Kristus, „kuris atidavė save kaip išpirką už visus“³⁷.

Mūsų laukia didis uždavinys. Negalime būti pasyvūs, nes Viešpats mums aiškiai pasakė: „Verskitės, kol sugrįšiu.“³⁸ Negalime sėdėti sudėję rankas, kol laukiame Viešpaties sugrįžimo, kol Jis ateis galutinai įvesti savo karalystės. Dievo karalystės plėtimas nėra tik oficiali Kristui atstovaujančių Bažnyčios narių, gavusių iš Jo šventųjų galių, užduotis. Vos autem estis Corpus Christi³⁹ – „Jūs taip pat esate Kristaus Kūnas“, – sako apaštalas, liepdamas iki galo vykdyti šį konkretų priesaką.

Tiek daug dar reikia nuveikti. Ar taip yra todėl, kad per dvidešimt šimtmečių nieko nepadaryta? Ne, per tuos du tūkstančius metų atlikta labai daug. Manau, būtų ir neobjektyvu, ir nesąžininga sumenkinti – kaip kartais linkstama – prieš mus gyvenusių žmonių triūsą. Per du tūkstančius metų nuveiktas didžiulis ir labai geras darbas. Kartais būdavo ir klaidų, ir grįžimo atgal, kaip pasitaiko ir šiandien. Buvo baimės ir drovumo, bet tuo pat metu netrūkdavo drąsos ir dosnumo. Žmonija nuolat atsinaujina. Kiekviena karta privalo iš naujo stengtis padėti žmonėms suvokti Dievo vaikų pašaukimo didingumą, mokyti juos vykdyti Dievo ir artimo meilės priesaką.

Kviečiai ir raugės

Dėstau jums ne savo paties mintis, bet Kristaus mokymą apie krikščionio idealą. Turėtumėte sutikti, kad krikščionis turi būti reiklus, kilnus ir patrauklus. Vis dėlto kas nors gali paklausti: „Ar įmanoma šitaip gyventi šiandienėje visuomenėje?“

Tiesa ta, kad Viešpats pašaukė mus tokiu metu, kai visi kalba apie taiką, o tos taikos nėra nei sielose, nei organizacijose, nei socialiniame gyvenime, nei tarp tautų. Nuolat kalbama apie lygybę ir demokratiją, o aplinkui daugėja uždarų ir griežtų kastų. Jis pašaukė mus tokiu metu, kai visi reikalauja tarpusavio supratimo, o jo nėra net tarp tų žmonių, kurie veikia su nuoširdžiu tikėjimu ir nori iš tikro mylėti. Nepamirškite, jog meilė labiau reiškiasi vienam kitą suprantant negu kažką duodant.

Gyvename tokiu laiku, kai fanatikai ar žmonės, nepajėgūs išklausyti kitokių argumentų, savo aukas kaltina žiaurumu ir agresyvumu. Viešpats pašaukė mus tokiu metu, kai girdime kalbas apie vienybę, bet neįmanoma įsivaizduoti didesnio dabartinio susiskaldymo tarp katalikų, jau nekalbant apskritai apie visus žmones.

Niekada nedarau politinių pastabų – tai ne mano darbas. Jeigu man, kunigui, reikėtų pavaizduoti dabartinę pasaulio situaciją, turėčiau prisiminti vieną mūsų Viešpaties palyginimą – būtent apie kviečius ir rauges. „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau.“⁴⁰ Situacija aiški: laukas derlingas ir sėklos geros, lauko Šeimininkas išbarstė sėklas tinkamu laiku ir gerai išmanydamas savo darbą. Jis net turi sargus, saugančius lauką. Jeigu paskui kviečiuose pridygsta raugių, tai todėl, kad žmonės nesugebėjo tinkamai saugoti kviečių, nes jie – ir ypač krikščionys – užmigo ir leido prisiartinti priešui.

Kai nerūpestingų tarnų Šeimininkas klausia, kodėl lauke priaugo raugių, atsakyti yra paprasta: inimicus homo hoc fecit⁴¹ – tai padarė priešas! Mes, krikščionys, turėjome budėti, kad gerieji Kūrėjo sumanymai šioje žemėje būtų puoselėjami. Tačiau mes miegojome (ach, ta nelemta tinginystė ir snaudulys!), o priešas su savo tarnais dirbo be atvangos. Pažvelkite, kaip gausiai prižėlė raugių, kaip gausiai jų visur prisėta!

Nesu pašauktas būti nelaimių pranašu. Šiais žodžiais neketinu kaišioti nuniokoto ir beviltiško tikrovės paveikslo. Nenoriu skųstis laikmečiu, kuriame esame Viešpaties Apvaizdos dėka. Mylime šį laikmetį, nes esame pakviesti būtent dabar siekti savo asmeninio šventumo. Todėl nepasiduosime niekur nevedančiai naiviai nostalgijai – pasaulis niekada nebuvo nors kiek geresnis. Jau pačioje Bažnyčios pradžioje, jos lopšyje, tais laikais, kai dar apaštalavo dvylika apaštalų, – jau nuo tada prasidėjo žiaurūs persekiojimai, kilo pirmosios erezijos, sklido melas ir nuo grandinės buvo paleista neapykanta.

Visgi negalime paneigti, jog blogis, rodos, ėmė klestėti. Raugės išdygo visoje žemė – šiame Dievo lauke, kuris yra ir Kristaus mums duotas palikimas. Raugės ne tik išdygo – jos jau viską gožia. Negalime apsigaudinėti nuolatinio ir negrįžtamo progreso mitu. Progresas, nukreiptas į kilnų tikslą, yra gėris, ir Dievas nori, kad jis vyktų. Tačiau žmonės, regis, daugiau linksta galvoti apie kitokį, klaidingą progresą, apakinantį daugelį. Ir todėl nebepajėgiame suprasti, kad dėl kai kurių savo veiksmų žmonija juda atgal ir praranda jau užkariautas teritorijas.

Tvirtinu, kad Viešpats skyrė mums šį pasaulį kaip palikimą. Mums privalu išlaikyti savo sielas ir protus budrius. Turime būti realistiški ir nepasiduoti pralaimėjimo nuotaikoms. Tiktai užkietėjusios sąžinės žmogus, dėl rutinos praradęs jautrumą arba paviršutiniško požiūrio atbukintas, gali nepastebėti pasaulyje blogio, kuris yra Dievo įžeidimas ir neretai nepataisoma žala sieloms. Turime būti optimistai, bet mūsų optimizmas turi kilti iš tikėjimo niekad nepralaiminčio Dievo galia, o ne dėl kokio nors žmogiško pasitenkinimo jausmo arba naivaus išankstinio nusiraminimo.

Krikščioniškas optimizmas

Kartais gali kilti pagunda tarti, jog toks galvojimas – tai tik labai gražus, bet neįgyvendinamas sapnas, puiki svajonė. Kalbėjau apie tikėjimo ir vilties atnaujinimą. Būkite stiprūs, tvirtai įsitikinę, kad dėl nuostabios Dievo galybės jūsų troškimai taps tikrove. Bet privalome tvirtai įsišaknyti į krikščioniškąją vilties dorybę.

Neapsipraskime su stebuklais, vykstančiais tiesiog mūsų akyse, ypač su tuo, kad mūsų Viešpats kiekvieną dieną nusileidžia pas mus per kunigo rankas. Jėzus nori, kad nuolat liktume budrūs, kad būtume įsitikinę Jo galios didybe, kad nuolat girdėtume Jo pažadą: venite post me, et faciam vos fieri piscatores hominum²⁹. Jeigu eisite paskui mane, aš padarysiu jus žmonių žvejais, duosite vaisių ir patrauksite sielas prie Dievo. Dėl to turime pasitikėti šiais Viešpaties žodžiais – lipti į valtį, nusitverti irklų, iškelti bures ir leistis į pasaulio, kurį Kristus mums skyrė kaip palikimą, jūrą. Duc in altum et laxate retia vestra in capturam!³⁰ Irkitės į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui!

Į mūsų širdis Kristaus įdiegtas apaštalinis uolumas neturėtų silpnėti ir išsekti dėl apgaulingo drovumo. Nors tikrai turime savo asmeninių silpnybių, tiesa ta, kad Viešpats panaudoja mūsų klaidas mūsų pačių labui. Savo gailestingu žvilgsniu Jis mato, kad esame silpnos, ribotos ir netobulos, nusidėti linkusios būtybės. Tačiau Jis liepia mums kovoti, pripažinti savo silpnumą, nebijoti, atgailauti, skatinti troškimą taisytis bei tobulėti.

Taip pat privalome nepamiršti, jog esame tik įrankiai: „Kas gi yra Apolas? Kas gi yra Paulius? Tarnai, kurių dėka jūs įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta. Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino.“³¹ Pats mokymas, pati žinia, kurią turime skleisti, savaime yra veiksminga ir begalinė. Ir tai kyla ne iš mūsų, bet iš Kristaus. Taip veikia pats Dievas, pasiryžęs išganyti ir atpirkti pasaulį.

Todėl gyvenimas Kristaus Širdyje, buvimas arti Jos reiškia, kad tampame Dievo buveine. „O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas“³⁸, – sakė mums Viešpats. Kristus ir Dievas Tėvas ateina į sielą per Šventąją Dvasią, paverčia ją savo namais ir ten apsigyvena³⁹.

Jeigu nors truputį suvoksime šias kertines tikėjimo mintis, pasikeis visas mūsų elgesys. Imsime alkti Dievo ir sau priskirsime šiuos žodžius: „O Dieve, tik tu mano Dievas, nuoširdžiai tavęs ieškau. Ilgis tavęs mano siela, trokšta tavęs ir mano kūnas, kaip ištroškus dykynė, kaip žemė be vandens.“⁴⁰ O Jėzus, sužadinęs šį troškulį, išeis mūsų pasitikti, sakydamas: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria.“⁴¹ Jis siūlo mums savo Širdį, kad galėtume Joje rasti ir atilsio, ir jėgų. Jeigu priimsime šį kvietimą, pamatysime, kad Jo žodžiai tikri. O mūsų alkis ir troškulys tiek išaugs, kad imsime geisti Dievo, kuris iš tiesų apsigyventų mūsų sieloje ir niekada nebeišsineštų iš jos savo šviesos ir šilumos.

Ignem veni mittere in terram, et quid volo nisi ut accendatur⁴². Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų. Prisiartinome prie Dievo meilės ugnies. Leiskime jai perkeisti mūsų gyvenimą. Pajuskime troškimą paskleisti šią dievišką ugnį po visą pasaulį, kad ją pažintų visi aplink mus esantys žmonės. Tegul jie irgi atranda Kristaus ramybę, o su ja – ir laimę. Krikščionis, savo gyvenimą suvienijęs su Kristaus Širdimi, negali turėti jokių kitų tikslų, tik šiuos: taika visuomenėje, taika Bažnyčioje, sielos ramybė, Dievo ramybė, galutinai išsiskleisianti atėjus Jo Karalystei.

Marija, Regina pacis, taikos Karaliene, Tu, kuri buvai ištikima ir tikėjai, kad tai, ką skelbė angelas, įvyks, padėk mums augti tikėjimu, turėti tvirtą viltį ir vis gilesnę meilę. Nes būtent to šiandien iš mūsų nori tavo Sūnus, atverdamas mums savo švenčiausiąją Širdį.