Punktų sąrašas

Mūsų Viešpaties dangun žengimo šventė primena dar ir kitą dalyką. Kristus, ragindamas mus pasaulyje atlikti savo misiją, laukia mūsų danguje. Kitais žodžiais tariant, labai mielas gyvenimas žemėje dar nėra galutinis. „Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“⁴³ ir amžinojo miesto.

Ir vis dėlto turime būti atsargūs, kad nesuprastume Dievo žodžio paviršutiniškai. Viešpats nesiekia, kad žemėje būtume nelaimingi ir tik kitame gyvenime sulauktume paguodos. Priešingai, Dievas nori, kad būtume laimingi čia, bet kartu trokštume tos vienintelės galutinės laimės. O šį troškimą gali numaldyti tik Jis vienas.

Antgamtinės realybės kontempliacija, malonės veikimas mūsų sielose, artimojo meilė – tai saldūs Dievo meilės vaisiai, dangaus nuojauta jau šiame gyvenime, daigas, kuriam skirta augti diena iš dienos. Mes, krikščionys, negalime pakęsti dvigubo gyvenimo, turime išlaikyti visa apimančią gyvenimo vienovę.

Kristus laukia mūsų. „Mūsų tėvynė danguje“⁴⁴, bet drauge esame tikri žemės piliečiai. Gyvename apsupti sunkumų, neteisybės ir supratimo stokos, bet taip pat ir džiaugsmo bei ramybės, kylančios iš žinojimo, jog esame Dievo vaikai. Būkime atkaklūs tarnaudami Viešpačiui ir pamatysime, kaip auga krikščioniškosios taikos armija ir daugėja šventumu stiprėjančių bendraatpirkėjų. Būkime kontempliatyvios sielos, ištisą parą – nuo pirmos iki paskutinės savo dienos minties – nenutrūkstamai bendraujančios su Dievu, nuolat kreipkime savo širdį į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Eikime pas Jį per savo Motiną Švenčiausiąją Mariją, o per Kristų pas Tėvą ir Šventąją Dvasią.

Jeigu vis dėlto Jėzaus žengimas į dangų palieka mūsų sielose šiek tiek liūdesio kartėlio, eikime pas Jo Motiną, kaip tai darė apaštalai. „Tuomet jie sugrįžo į Jeruzalę. <…> Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su <…> Jėzaus motina Marija.“⁴⁵

Krikščioniškasis džiaugsmas

Vėl grįšime prie Bažnyčios siūlomos temos: Marija paimama į dangų su kūnu ir siela. Angelai džiūgauja. Taip pat džiūgauja Mergelės skaistusis sužadėtinis – šventasis Juozapas, Jos laukęs Rojuje. Bet grįžkime į Žemę. Tikėjimas moko, jog čia, žemėje, tesame piligrimai, keleiviai. Joje nestigs aukojimosi, skausmo ir netekčių. Ir drauge šis mūsų kelias privalo visada būti džiugus.

„Tarnaukite Viešpačiui su džiaugsmu“²⁸, nes juk kitaip negalima Jam tarnauti. „Dievas myli linksmą davėją“²⁹, – tą, kuris visiškai atsiduoda džiaugsmingai aukodamasis, nes nėra ir negali būti jokio liūdesį pateisinančio motyvo.

Greičiausiai pagalvosite, kad toks viltingas pakilumas yra perdėtas, nes kiekvienas žmogus jaučia savo trūkumus ir išgyvena pralaimėjęs, kiekvienas patiria skausmą, nuovargį, nedėkingumą ir galbūt neapykantą. Kaipgi galėtume mes, krikščionys, būdami paprasti žmonės, išsivaduoti iš šios žmogiškai įprastos prigimtinės būklės?

Būtų naivu neigti nuolatinius skausmo ir nevilties, liūdesio ir vienatvės potyrius šioje žemiškoje kelionėje. Tikėjimu tvirtai suvokiame, kad visi jie – nėra atsitiktiniai, kad kūrinija nėra pašaukta sunaikinti savo pačios laimės troškimo. Tikėjimas moko, kad visa turi dievišką prasmę, nes pašaukimas veda mus į Tėvo namus. Krikščionio gyvenimas suprantamas antgamtiškai, todėl tai nesupaprastina sudėtingos žmogiškosios tikrovės, bet tik patvirtina, kad šis sudėtingumas gali ir turi būti persmelktas Dievo meilės, siejančios gyvenimą žemėje su būsimu gyvenimu Amžinojoje Tėvynėje.

Mūsų Motinos dangun ėmimo šventė atskleidžia šios džiaugsmingos vilties tikrovę. Vis dar esame piligrimai, bet mūsų Motina nuėjo pirma ir jau rodo mums kelio pabaigą. Ji mums kartoja, kad įmanoma pasiekti tikslą. Jeigu būsime ištikimi, būtinai jį pasieksime. Švenčiausioji Mergelė – ne tik pavyzdys, bet ir krikščionių pagalba. Girdėdama mūsų prašymą Monstra te esse Matrem³⁰ – „Parodyk, kad esi mūsų Motina“, Ji tiesiog negali savo vaikų neapgaubti motiniška globa.