Punktų sąrašas

Atsiliepti Dievui

Šioje Dievo gailestingumo apsuptyje skleidžiasi krikščionio egzistencija. Jo pastangomis kuriama erdvė, kurioje privalu elgtis, kaip dera Dievo vaikui. Kokios gi yra svarbiausios priemonės, norint atsiliepti į šį pašaukimą? Šiandien nurodyčiau dvi, kurios yra lyg gyvosios krikščioniškojo elgesio ašys: vidinis gyvenimas ir doktrininis ugdymas – gilus tikėjimo išmanymas.

Pirmiausia – vidinis gyvenimas. Kaip dar maža tų, kurie iš tiesų tai supranta! Išgirdę apie vidinį gyvenimą, daugelis įsivaizduoja šventovės tamsą ir kažkokių neįprastų zakristijų atmosferą. Daugiau negu ketvirtį amžiaus aiškinu, jog taip nėra. Aš kalbu apie vidinį gyvenimą miesto šurmulyje paprastų krikščionių, neužsisklendusių nuo kitų; krikščionių, sutinkamų gatvėje, darbe, šeimoje ar laisvalaikio metu, ištisą dieną prisimenančių Jėzų. O kas gi tai, jei ne nuolatinės maldos gyvenimas? Argi ne tiesa, kad ir tu esi pajutęs poreikį tiesiog tapti maldos siela, sieki bendrystės su Dievu, savęs sudievinimo? Tai ir yra krikščioniškasis tikėjimas ir šitai visada suprato maldingos sielos: „Tas žmogus tampa Dievu, – rašo Klemensas Aleksandrietis, – kuris myli tai, ką myli Dievas.“⁴¹

Iš pradžių bus sunkoka. Prireiks pastangų, norint kreiptis į Dievą, dėkoti Jam už didžiausią tėvišką atjautą. Nors tai nėra sentimentai, bet po truputį Dievo meilę pajusime tarsi neabejotinus sielos virpesius. Tai mylintis Kristus ateina įkandin mūsų: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi.“⁴² Kaip klostosi tavo maldos gyvenimas? Ar per ištisą dieną nepajunti noro pasišnekėti su Juo ilgiau? Ar nesušnabždi tuomet Jam, kad vėliau pasakysi viską, vėliau apie tai pasikalbėsi?

Tais tik bendrystei su Viešpačiu skirtais momentais mūsų širdys išsiplečia, valia sustiprėja, o protas malonės veikimu žmogiškąją tikrovę pripildo antgamtinio turinio. Visa tai sukelia aiškius praktinius pasiryžimus: troškimą pagerinti savo elgesį, jautriai ir meiliai bendrauti su visais žmonėmis, o krikščioniškoje kovoje už meilę ir ramybę grumtis taip, kaip tai darytų geras, rezultato siekiantis atletas.

Malda tuomet tampa nepertraukiama, kaip širdies dūžiai, kaip mūsų pulsas. Be tokios tiesioginės akistatos su Dievu negali būti kontempliatyvaus gyvenimo. O be kontempliatyvaus gyvenimo mūsų darbas Kristui beveik nieko nevertas, nes, jei Viešpats namo nestato, tuščiai statytojai vargsta⁴³.

Jis išpildė Dievo, savo Tėvo, valią

Visiškai neperdedu teigdamas, kad Jėzus tebeieško vietos pailsėti mūsų širdyse. Turime prašyti atleidimo už savo pačių aklumą ir nedėkingumą. Turime prašyti Jo malonės, kad niekuomet daugiau neužvertume Jam savo sielos vartų.

Viešpats neslepia to, jog paklusnumas visa širdimi Dievo valiai reikalauja atsižadėti ir pasiaukoti. Meilė neprašo sau teisių, ji siekia tik tarnauti. Pirmasis šiuo keliu nuėjo Kristus. Jėzau, kaip Tu paklusai? Usque ad mortem, mortem autem crucis²⁰ – iki mirties, iki kryžiaus mirties. Mums reikia išsivaduoti iš savęs. Turime sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad prarastume jį dėl Dievo ir sielų meilės. „Taigi tu norėjai ramaus gyvenimo. Bet Dievas norėjo kitaip. Egzistuoja dvi valios: tavo valia turi būti ištaisyta, kad sutaptų su Dievo valia; nenorėk iškreipti Dievo valios, kad ji prisitaikytų prie tavo valios.“²¹

Buvau labai laimingas, matydamas tiek daug sielų, rizikuojančių savo gyvenimu kaip Tu, Viešpatie, usque ad mortem – iki mirties vykdančių tai, ko jų prašė Dievas. Jie visus savo troškimus ir profesinį darbą skyrė Bažnyčios tarnybai, žmonių gerovei.

Mokykimės paklusti, mokykimės tarnauti. Nėra geresnio būdo karaliauti, kaip norėti laisvai atsiduoti ir būti naudingam kitiems. Kai jaučiame viduje tvinkstantį išdidumą, verčiantį save laikyti antžmogiais, žinokime, kad atėjo metas pasakyti „ne“. Mes turime triumfuoti tik nuolankumu. Tik šitaip susitapatinsime su Kristumi ant Kryžiaus – ne niūriai priešindamiesi, bet džiaugdamiesi. Nes džiaugsmas, kylantis iš savęs užmiršimo, yra geriausias meilės įrodymas.

Leiskite sugrįžti prie Jėzaus gyvenimo paprastumo, į kurį jau tiek daug kartų kreipiau jūsų dėmesį. Jėzaus uždaro gyvenimo metai nėra bereikšmiai. Jie nėra paprasčiausias pasirengimas vėlesniam viešajam gyvenimui. Nuo 1928 metų aiškiai supratau, kad visas Jėzaus gyvenimas Dievo duotas mums kaip sektinas tikro krikščioniškojo gyvenimo pavyzdys. Tai supratau permąstydamas Jo neviešąjį gyvenimą, tuos metus, praleistus ranka rankon dirbant su paprastais žmonėmis. Viešpats nori, kad dauguma žmonių rastų savo pašaukimą gyvendami paprastą ir nekrintantį į akis gyvenimą. Paklusti Dievo valiai visuomet reiškia atsisakyti savo egoizmo, tačiau nėra jokios priežasties iš principo dėl to atitolti nuo normalaus paprastų žmonių gyvenimo bei darbo, nuo savo socialinės padėties.

Svajoju – ir ši svajonė išsipildė – apie daugybę šventumo siekiančių Dievo vaikų, paprastų piliečių, su kitais besidalijančių savo pastangomis, siekiais ir norais. Reikia noriai skelbti šią dieviškąją tiesą: jeigu jūs esate čia, paprasto gyvenimo sūkuryje, tai nereiškia, kad Dievas pamiršo jus ir Viešpats jūsų nepašaukė. Jis pakvietė jus pasilikti pasaulio darbuose ir rūpesčiuose. Jis nori, kad jūs žinotumėte, jog jūsų žmogiškasis pašaukimas, jūsų profesija, jūsų talentai nėra prapuolę iš Jo dieviškųjų planų. Jis juos pašventino ir pavertė mieliausia auka savo Tėvui.

Priminimas krikščioniui, kad jo gyvenimas neturi kitos prasmės, kaip tik paklusti Dievo valiai, nereiškia, jog jis skatinamas atsiskirti nuo kitų žmonių. Priešingai, Dievas mums duoda įsakymą mylėti kitus, kaip Jis Pats mylėjo mus²². Dažniausia tai reiškia gyventi su kitais ir būti lygiais su jais, atsiduoti Viešpaties tarnybai pasaulyje, kad visi geriau pažintų Dievo meilę; rodyti jiems, jog žemėje atsivėrė dieviškieji keliai.

Viešpats ne vien tik pasakė, kad Jis mus myli. Jis tai įrodė darbais. Nepamirškime, kad Jėzus Kristus tapo žmogumi, norėdamas išmokyti mus gyventi, kaip pridera Dievo vaikams. Prisiminkite „Apaštalų darbų“ įvadą, kuriame šventasis Lukas sako: Primum quidem sermonem feci de omnibus, o Theophile, quae caepit Iesus facere et docere²³ – aš pasakoju viską, kas svarbiausia, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir ko mokė. Jis atėjo mūsų mokyti, bet mokė veikdamas. Jis atėjo mokyti būdamas pavyzdingas Mokytojas. Jo elgesys yra pavyzdys mums.

Dabar, būdami priešais Kūdikėlį Jėzų, galime toliau tikrinti savo sąžinę. Ar esame pasirengę pamėginti savo gyvenimą padaryti pavyzdžiu broliams, kitiems žmonėms? Ar esame pasirengę būti kitu Kristumi? Neužtenka lūpomis ištarti „taip“. Aš tavęs klausiu dabar – kaip klausiu ir savęs: ar galima apie tave, pašauktą būti kitu Kristumi, pasakyti, kad tu atėjai facere et docere – daryti tai, ką darytų Dievo vaikas, dėmesingas Tėvo valiai? Ar galėtum paraginti visus kitus priimti gerąsias, kilniąsias, dieviškąsias ir žmogiškąsias atpirkimo vertybes? Ar kasdien būdamas pasaulio sūkuryje tu gyveni Kristaus gyvenimą?

Dirbti Dievo darbą nėra vien gražių žodžių žaismas. Tai kvietimas paaukoti save Meilei. Turime mirti sau, kad atgimtume naujai gyventi. Šitaip pakluso Jėzus Kristus, net iki kryžiaus mirties – mortem autem crucis. Propter quod et Deus exaltavit illum²⁴. Todėl Dievas Jį išaukštino. Jeigu paklusime Dievo valiai, kryžius reikš mūsų prisikėlimą ir išaukštinimą. Mūsų gyvenime žingsnis po žingsnio pildysis Kristaus gyvenimas. Apie mus bus galima pasakyti, kad stengėmės gyventi būdami gerais Dievo vaikais, kurie, nepaisydami savo silpnybių bei asmeninių klaidų, vaikščiojo darydami gera.

Ateinančią mirtį – o ji neabejotinai ateis – mes sveikinsime džiaugsmingai, kaip esu matęs šventai ją sutinkant daugybę paprastai gyvenančių žmonių. Ją pasitiksime džiaugsmingai: jeigu stengėmės būti panašūs į Kristų darydami gera – paklusdami ir nešdami kryžių, nepaisydami savo trūkumų – prisikelsime kaip Kristus, nes surrexit Dominus vere!²⁵ Viešpats tikrai prisikėlė!

Jėzus, tapęs vaiku, nugalėjo mirtį. Mąstykite apie tai. Dievo Sūnus nugalėjo dėl nusižeminimo, dėl savo paprastumo ir paklusnumo, sudievindamas kiekvieną paprastą žmonių gyvenimo dieną.

Toks yra Jėzaus Kristaus triumfas. Jis pakėlė mus į savo Dievo vaikų aukštumas, nusileisdamas iki mūsų žemiškumo, iki pat vaikiškumo.

Šventasis Paulius krikščionims Efeze pateikė tokį moto: Instaurare omnia in Christo¹¹ – visa atnaujinti Kristaus dvasia, padaryti Kristų visa ko centru bei šerdimi. Si exaltatus fuero a terra, omnia traham ad meipsum¹² – o Aš, kai būsiu pakeltas aukštai nuo žemės, visa patrauksiu prie savęs. Įsikūnijimu, darbais Nazarete, mokymais ir stebuklais Judėjos ir Galilėjos kraštuose, savo mirtimi ant kryžiaus ir savo prisikėlimu Kristus yra visatos centras, viso sukurtojo pasaulio Pirmagimis ir Viešpats. Mūsų, krikščionių, uždavinys yra skelbti šį Kristaus karaliavimą, liudyti jį savo žodžiais ir veiksmais. Mūsų Viešpats nori savų žmonių visuose žemės keliuose. Vienus Jis pašaukia pasitraukti iš visuomenės į dykumą, prašydamas nepaisyti įsipareigojimų pasauliui ir savo pavyzdžiu priminti Dievo buvimą. Kitiems Jis patiki kunigišką tarnystę. Tačiau Jis nori, kad dauguma liktų pasaulio sūkuryje, ten, kur jie yra užsiėmę žemiškais reikalais. Būtent šie krikščionys turi liudyti Kristų visose žmogiškos veiklos srityse: gamyklose, laboratorijose, žemės ūkyje, amatininkų dirbtuvėse, didelių miestų gatvėse ir atokiuose kalnų takeliuose.

Šia proga norėčiau priminti Kristaus pokalbį su dviem mokiniais pakeliui į Emausą. Jie jau buvo visiškai beprarandą viltį ir jiems atrodė, kad gyvenimas nebeturi prasmės. Kristus suprato jų liūdesį, pažvelgė jiems į širdį ir suteikė dalį Savojo gyvenimo.

Kai drauge eidami prisiartino prie kaimo, Jėzus dėjosi einąs toliau, tuomet mokiniai sustabdė Jį ir beveik privertė pasilikti. Ir tik vėliau jie atpažįsta Jį iš duonos laužymo. „Viešpatie, – sušunka jie, – tu buvai su mumis! Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“¹³ Kiekvienas krikščionis turėtų padėti Jėzui būti tarp žmonių. Jis turėtų taip elgtis, kad kiekvienas jo pažįstamas jaustų bonus odor Christi¹⁴ – tikrą Kristaus aukos dvelksmą. Žmonės turėtų atpažinti Mokytoją iš Jo mokinių.

Galbūt kas nors paklaus, kaip galime mokyti kitus? Ir aš atsakysiu: natūraliai, paprastai, tiesiog gyvenant pasaulyje, atsiduodant savo profesiniam darbui ir rūpinantis šeima, persiimant kilniais siekiais, gerbiant teisėtą kiekvieno žmogaus laisvę. Daugiau kaip trisdešimt metų Dievas stengėsi įskiepyti į mano širdį troškimą padėti bet kokios padėties, statuso ir užsiėmimo žmonėms suprasti šią mintį: paprastas gyvenimas gali būti šventas, jis gali būti pripildytas Dievo, o Viešpats kviečia mus pašventinti kasdienes užduotis, nes tik šitaip įmanoma siekti krikščioniško tobulumo. Pasvarstykime apie tai dar kartą, kontempliuodami Marijos gyvenimą.

Negalime pamiršti, jog Marija praleido beveik visas savo gyvenimo dienas taip, kaip jas praleidžia milijonai kitų moterų, besirūpinančių savo šeima, auklėjančių vaikus ir prižiūrinčių namus. Marija pašventina šiuos paprastus kasdienius dalykus, kuriuos dalis žmonių klaidingai laiko beprasmiais ir neturinčiais nieko bendra su transcendencija. Kalbu apie kasdienius darbus, rūpestį artimaisiais, draugų ir giminių lankymą. Palaimintas normalumas, nes jis gali ir turi būti kupinas meilės Dievui!

Būtent meilė geriausiai apibūdina Marijos gyvenimą. Meilė veda Mariją, leidžia jai pamiršti save bei uoliai vykdyti dievišką valią ir būti laimingai ten, kur to nori Dievas. Štai kodėl net menkiausias Jos veiksmas niekada nėra tuščias, bet tuoj prisipildo prasmės. Marija, mūsų Motina, yra ir pavyzdys, ir kelias. Turime stengtis gyventi ir būti panašūs į Ją, išlikdami ten, kur mus nori matyti Dievas.

Šitaip elgdamiesi aplinkiniams parodysime paprasto, normalaus ir nuoseklaus gyvenimo pavyzdį, nors ir sklidino žmogiško ribotumo bei silpnybių. O kai kiti, pamatę jūsų gyvenimą, paklaus, kodėl esate tokie laimingi, kaip sugebate nugalėti savanaudiškumą ir patogumų siekį, kas jus išmokė suprasti kitus, sugyventi su jais, atsiduoti jiems ir tarnauti, – tada atskleiskite jiems dieviškąją krikščioniškos egzistencijos paslaptį. Kalbėkite jiems apie Dievą, Kristų, Šventąją Dvasią ir Mariją. Tada bus tinkamas momentas savo varganais žodžiais atskleisti šį meilės Dievui svaigulį, Jo malone užtvindžiusį jūsų sielas.