Punktų sąrašas

Kristus mokė, ką daryti, kad šioji Dievo meilė taptų tikra. Apaštalavimas yra per kraštus besiliejanti meilė Dievui, sujungianti mus su kitais. Vidinis gyvenimas yra augimas vienybėje su Kristumi per Duoną ir Žodį. O apaštalavimas yra tinkama ir būtina vidinio gyvenimo išorinė apraiška. Pajutę Dievo meilės skonį, imame tiesiog jausti sielų svorio naštą. Vidinio gyvenimo neįmanoma atskirti nuo apaštalavimo, kaip ir neįmanoma Kristaus, Dievo ir Žmogaus, atskirti nuo Kristaus Atpirkėjo. Žodis nutarė įsikūnyti, kad išgelbėtų žmones, kad suvienytų juos su savimi. Dėl to Jis atėjo į pasaulį, „dėl mūsų žmonių, dėl mūsų išganymo“, – kalbama „Tikėjimo išpažinime“.

Apaštalavimas krikščioniui yra prigimtinis dalykas. Jis nėra kažkas išoriška, sunkiai suderinama su kasdiene veikla ir profesiniu darbu. Tai kartoju nuolat nuo tos dienos, kurią Viešpats pasirinko „Opus Dei“ įsteigti! Mes turime pašventinti savo įprastus darbus, pašventinti save per darbą ir pašventinti kitus per savo profesiją, atsižvelgdami į konkrečias savo gyvenimo aplinkybes.

Apaštalavimas krikščioniui yra tarsi kvėpavimas. Dievo vaikas nepajėgs gyventi be šio dvasinio pulsavimo ritmo. Šiandienė šventė primena, kad mūsų susirūpinimas sielomis yra atsakas į Viešpaties duotą meilingą priesaką. Žengdamas į dangų Jėzus mus siunčia liudyti Jį visame pasaulyje. Mūsų atsakomybė didžiulė, nes būti Kristaus liudytoju pirmiausia reiškia stengtis gyventi pagal Jo mokymą, kovoti, kad mūsų veiksmai kitiems primintų mylimiausiąjį Jėzaus Asmenį. Turime taip elgtis, kad kiti, mus sutikę, galėtų pasakyti: „Šis žmogus yra krikščionis, nes jis nealsuoja neapykanta, moka suprasti, nėra fanatikas, valdo savo instinktus ir aukojasi. Jis yra taikus, nes moka mylėti.“