Punktų sąrašas

Jis vaikščiojo žemėje darydamas gera

Ar matote, kaip būtina pažinti Jėzų ir su meile stebėti Jo gyvenimą? Dažnai Šventajame Rašte ieškojau Jėzaus apibūdinimo ar Jo biografijos. Ir radau ją, parašytą dviem Šventosios Dvasios įkvėptais žodžiais: pertransiit benefaciendo¹³. Tokia buvo kiekviena Jėzaus Kristaus gyvenimo žemėje diena, nuo gimimo iki mirties: pertransiit benefaciendo – Jis visas jas užpildė darydamas gera. Kitoje vietoje Šventajame Rašte pasakyta: bene omnia fecit¹⁴ – Jis visa gerai padarė, Jis viską užbaigdavo gerai, Jis nedarė nieko, kas nebūtų gera.

O kaip tada tu ir aš? Pasižiūrėkime, ar mums nereikia taisytis. Tikrai galiu daug ką pagerinti. Žinau, kad pats vienas nesu pajėgus daryti gera. Ir kadangi Jėzus pasakė, kad be Jo mes negalime nieko nuveikti¹⁵, tu ir aš eikime pas mūsų Viešpatį ir viename iš tų artimų pokalbių, būdingų mylinčioms Dievą sieloms, prašykime Jo pagalbos per Motiną. Daugiau nieko nebepridėsiu, nes pasikalbėti su Juo yra kiekvieno asmeninis reikalas. Viduje, be žodžių triukšmo, šią asmeninės maldos akimirką savo ruožtu taikau ir sau pačiam, menkai būtybei.

Vertėtų stengtis geriau suprasti, ką apreiškia Kristaus mirtis. Dėl to turime prasibrauti pro išorines apraiškas ir išankstines klišes. Reikia labai įsijausti į tuos vaizdinius, kuriuos iš naujo išgyvename šiomis dienomis: Jėzaus skausmą, Jo Motinos ašaras, mokinių išsilakstymą, šventųjų moterų drąsą, Juozapo ir Nikodemo narsą, prašant Pilotą atiduoti Viešpaties kūną.

Taigi galiausiai prisiartinkime prie mirusio Kristaus, prie Jo Kryžiaus, stovinčio Golgotos kalno viršūnėje. Prisiartinkime prie Jo nuoširdūs ir apimti vidinės rimties, kuri yra krikščioniškos brandos ženklas. Tuomet dieviškieji ir žmogiškieji Kančios įvykiai pervers mūsų sielą, kaip Dievo ištarti žodžiai, atveriantys mūsų širdies paslaptis ir atskleidžiantys tai, ko Jis laukia iš mūsų.

Prieš daugelį metų esu regėjęs paveikslą, man giliai įstrigusį į širdį. Jame buvo pavaizduotas Kristaus kryžius ir trys angelai šalia Jo. Vienas jų nenumaldomai verkė, kitas laikė rankoje vinį, lyg norėdamas įsitikinti, ar ji tikra, o trečiasis buvo paskendęs maldoje. Tokia yra ir kiekvienam iš mūsų skirta nuolatinės veiklos programa: verkti, tikėti ir melstis.

Priešais Kryžių turime gailėtis už savo ir visos žmonijos nuodėmes, dėl kurių Jėzus turėjo numirti. Mums reikia labai tikėti, kad įsiskverbtume į šią didingą, mūsų supratimą pranokstančią tiesą ir kad būtume apimti šios nuostabios Dievo meilės. Taipogi turime melstis taip, kad Kristaus gyvenimas ir mirtis taptų paskata mums gyventi ir atsiduoti Jo pavyzdžiu. Tiktai šitaip pelnysime nugalėtojų vainiką, nes mumyse nugalės prisikėlęs Kristus, o mirtis taps gyvenimu.

Kontempliuoti Kristaus gyvenimą

Kiekvienas iš mūsų turėtų stengtis skleisti Kristaus meilę. Tačiau, kad būtume ipse Christus – pačiu Kristumi, turime būti Jame. Nepakanka turėti tik bendrą supratimą apie Jėzaus gyvenimo dvasią. Reikia gilintis į Jo gyvenimo detales ir per jas suprasti Jo požiūrį. Ypač turime kontempliuoti Jo gyvenimo žingsnius, iš jų semtis jėgų gyventi, šviesos, ramybės ir taikos.

Jeigu ką nors tikrai mylime, norime apie jo gyvenimą ir charakterį sužinoti viską, tarsi susitapatinti su mylimuoju. Štai kodėl turime dažnai apmąstyti Jėzaus gyvenimą nuo gimimo tvartelyje iki pat mirties ir prisikėlimo. Kunigystės pradžioje dažnai dalindavau žmonėms Evangeliją ir knygas apie Jėzaus gyvenimą. Jo gyvenimą reikia labai gerai išmokti, laikyti jį galvoje ir širdyje, kad bet kada, be jokios knygos, galėtume užmerkę akis kontempliuoti jį, matydami viską lyg kine. Ir atsidūrę įvairiausiose gyvenimo situacijose lengvai prisiminsime mūsų Viešpaties žodžius ir veiksmus.

Tik šitaip pajėgsime įsismelkti į Jo gyvenimą. Tai ne vien galvojimas apie Jėzų, prisimenant kai kurias Jo gyvenimo scenas. Turime būti visiškai panirę į Jo gyvenimą ir tapę jo dalimi. Turime sekti Jį taip ištikimai, kaip tai darė Marija, Jo Motina, taip ištikimai, kaip tai darė pirmieji dvylika apaštalų, šventosios moterys ir minios, susitelkusios aplink Jį. Jeigu tai darysime nedvejodami, Kristaus žodžiai įsismelks giliau į mūsų sielas ir iš tiesų perkeis mus. Nes „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“¹⁹.

Jeigu norime kitus žmones atvesti prie mūsų Viešpaties, pirmiausia turime atsiversti Evangeliją ir kontempliuoti Kristaus meilę. Labiausiai galėtume susitelkti į Jo kančios pilnatvę, nes Jis pats pasakė: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“²⁰ Bet taip pat galime giliai apmąstyti ir visą likusį Jo gyvenimą, Jo santykius su sutiktais žmonėmis.

Kad paskelbtų kitiems žmonėms savo išgelbėjimo žinią ir parodytų jiems Dievo meilę, Kristus, būdamas tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, veikė kaip žmogus ir kaip Dievas. Dievas nusileidžia iki žmogaus lygmens. Dievas visiškai prisiėmė žmogaus prigimtį, bet atmetė nuodėmę.

Esu labai laimingas suvokdamas, kad Kristus norėjo būti tikru žmogumi, su tokiu pat kūnu, kaip ir mūsų. Mane labai jaudina ta mintis, jog Dievas myli žmogaus širdimi. Kaip nuostabu!

Apmąstykime keletą evangelistų aprašytų įvykių, pradėdami tais, kurie byloja apie Jėzaus santykius su dvylika apaštalų. Šventasis Jonas Evangelijoje iš pirmų lūpų perteikia viso gyvenimo patirtį. Jis pasakoja apie savo pirmą nepamirštamą pokalbį su Jėzumi: „‚Rabi, kur gyveni?‘ Jis tarė: ‚Ateikite ir pamatysite.‘ Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur Jis gyvena, ir tą dieną praleido pas Jį. Tai buvo apie dešimtą valandą.“²¹

Šis dieviškas ir žmogiškas dialogas visiškai pakeitė Jono ir Andriejaus, Petro, Jokūbo ir daugelio kitų gyvenimą. Taip buvo parengtos jų širdys, prie Galilėjos ežero pasiruošusios išgirsti pašaukimą. „Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: ‚Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais!‘ Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su Juo.“²²

Trejus metus Jėzus dalijosi savo gyvenimu su mokiniais, gerai pažino juos, atsakinėjo į klausimus, sklaidė jų abejones. Jis iš tiesų yra Rabi, autoritetingai kalbantis Mokytojas, Dievo pasiųstas Mesijas. Bet kartu Jis yra labai pasiekiamas ir artimas. Vieną dieną Jėzus nuėjo melstis, o mokiniai buvo netoliese, galbūt stebėjo Jį, stengdamiesi perprasti Jo kalbas. Kai Jėzus sugrįžo, vienas iš jų paprašė: Domine, doce nos orare, sicut docuit et Ioannes discipulos suos – Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip Jonas išmokė savuosius mokinius. „Jėzus tarė jiems: ‚Kai melsitės, sakykite: Tėve, teesie šventas tavo vardas.‘“²³

Su autoritetingu dieviškumu ir žmogaus širdies jautrumu Jis bendrauja su apaštalais, kurie stebėjosi pirmosios misijos vaisiais ir skubėjo pranešti Jam apie pirmuosius savo apaštalavimo rezultatus: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“²⁴

Panašiai atsitinka ir Jėzaus gyvenimo pabaigoje, prieš pat žengimą į dangų: „Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: ,Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?‘ “ Jis paklausia kaip eilinis žmogus, o paskui kalba kaip Dievas: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite.“ Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“

O Dievas laukia jų ant kranto. „Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus tarė: ,Atneškite ką tik pagautų žuvų‘. Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: ,Eikite šen pusryčių!‘ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: ,Kas tu esi?‘, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat ir žuvies.“²⁵

Jėzus rodo savo subtilią meilę ne tik mažai mokinių grupelei, bet ir kiekvienam: šventosioms moterims; Sinedriono atstovams – tokiems, kaip Nikodemas; mokesčių rinkėjams – tokiems, kaip Zacharijas; Jis rodo meilę ligoniams ir sveikiesiems; įstatymo aiškintojams ir pagonims; atskiriems žmonėms ir ištisoms minioms.

Evangelijos mums pasakoja, kad Jėzus neturėjo kur galvos priglausti, bet jos taip pat pasakoja, jog Jis turėjo daug gerų artimų draugų, visada pasirengusių suteikti Jam pastogę. Pasakojama apie Jo užuojautą sergantiems, Jo liūdesį dėl nesuprantančių ar klystančių žmonių, Jo pyktį pinigų keitėjams, kurie išniekino šventyklą. Jo širdį taip pat labai sujaudino Najino našlės sielvartas.

Kiekvienas toks žmogiškas veiksmas kartu yra ir Dievo veiksmas. „Kristuje kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė.“²⁶ Kristus yra Dievas, tapęs žmogumi – visapusiškai tobulu žmogumi. Per savo žmogišką prigimtį Jis rodo mums, kokia yra dieviškoji prigimtis.

Prisimindami šį žmogiškąjį Kristų, kuris visą gyvenimą praleido tarnaudamas žmonėms, Jo subtilumą, mes atrandame ne tik galimo žmogiško elgesio pavyzdį. Per Kristų mes atrandame Dievą. Visa, ką darė Kristus, turi transcendentinę vertę. Visa mums atskleidžia ir Dievo prigimtį, ir Jo meilę, meilę To, kuris mus sukūrė ir nori dalytis su mumis savo vidiniu gyvenimu. „Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man, ir jie laikėsi tavojo žodžio. Dabar jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla.“²⁷ – šaukia Jėzus ilgoje evangelisto Jono aprašytoje maldoje.

Jėzaus santykiai su žmonėmis apima daug daugiau, negu išreiškia žodžiai arba išorinis žvilgsnis. Jėzus su visais elgiasi pagarbiai ir nori, kad jie sužinotų savo gyvenimo dieviškąją prasmę. Jėzus žino, kaip iš jų pareikalauti, kaip paskatinti žmones vykdyti savo pareigas. Jeigu paklausysime Jo, Jis atpratins mus nuo komforto ir konformizmo, padės pažinti triskart šventąjį Dievą. Jėzų jaudina alkis ir sielvartas, tačiau labiausiai Jį jaudina nežinojimas. „Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir Jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.“²⁸