Punktų sąrašas

Taigi mūsų tikėjimas turi būti gyvas. Jis turi leisti mums iš tikrųjų tikėti Dievą ir nuolatos kalbėti su Juo. Krikščioniškasis gyvenimas turėtų būti nuolatinė malda, siekis gyventi Dievo artumu nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto. Krikščionis niekada negali būti vienišas žmogus, nes jis gyvena nuolat bendraudamas su Dievu, esančiu šalia mūsų ir danguje.

Sine intermissione orate – be paliovos melskitės, įsako mums apaštalas³⁷. Ir Klemensas Aleksandrietis primena šį apaštališką priesaką: „Jis liepia mums garbinti ir šlovinti Žodį, kuris, kaip žinome, yra gelbėtojas ir karalius, o per Jį ir Tėvą, ne vien ypatingomis progomis, kaip daro kai kurie žmonės, tačiau per visą gyvenimą ir visais įmanomais būdais.“³⁸

Dirbdamas kasdienius darbus, stengdamasis nugalėti savanaudiškumą, džiaugdamasis miela draugyste su kitais žmonėmis, krikščionis turi iš naujo atrasti Dievą. Per Kristų ir bendraudamas su Šventąja Dvasia krikščionis gali pajusti Dievo Tėvo artumą. Jis praleidžia savo gyvenimą, siekdamas karalystės, kuri nėra iš šio pasaulio, bet kuri prasideda ir yra kuriama jau šiame pasaulyje.

Turime bendrauti su Kristumi per Žodį ir Duoną, per Eucharistiją ir maldą. Turime su Juo elgtis kaip su draugu, kaip su realiu, gyvu asmeniu – juk Jis yra prisikėlęs. „O kadangi šitas išlieka per amžius, Jis turi neatšaukiamą kunigystę. Todėl Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“³⁹, – skaitome laiške žydams.

Kristus, prisikėlęs Kristus, yra mūsų bendražygis ir draugas. Jis nėra tariamas ar šešėlinis bendražygis, bet toks, kurio buvimas užpildo visą mūsų gyvenimą ir įkvepia mus trokšti pasilikti su Juo amžinai. „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: ‚Ateik!‘ Ir kas girdi, teatsiliepia: ‚Ateik!‘ Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens. <...> Tas, kuris šitai liudija, sako: ‚Taip, aš veikiai ateinu!‘ Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!“⁴⁰

Maldos gyvenimas

„Šlovinsiu mano Dievą“¹¹. Jeigu Dievas mums yra pats gyvenimas, nedera stebėtis, kad visa mūsų krikščioniška egzistencija turėtų būti persmelkta maldos. Tačiau neįsivaizduokite, jog malda yra veiksmas, kurį reikia atlikti, o paskui galima jį pamiršti. Teisusis „mėgsta Viešpaties Teisyną, mąsto jį dieną ir naktį“¹². Svajosiu apie tave iš ryto¹³, ir vakare lyg smilkalo dūmai tekyla aukštyn mano maldos¹⁴. Visa mūsų diena gali būti skirta maldai – nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto. Ir ne tik. Kaip mums primena Šventasis Raštas, net mūsų miegas turėtų virsti malda¹⁵.

Prisiminkite, ką Evangelijos sako apie Jėzų. Kartais Jis visą naktį praleisdavo nuoširdžiai kalbėdamasis su savo Tėvu. Pirmieji mokiniai, matydami Kristų meldžiantis, tiesiog prisipildydavo meilės! Pamatę šią nuolatinę savo Mokytojo nuostatą, jie prašė Jo: Domine, doce nos orare¹⁶ – Viešpatie, išmokyk mus šitaip melstis.

Šventasis Paulius visur skelbia gyvą Kristaus pavyzdį, ragindamas tikinčiuosius būti orationi instantes¹⁷ – nuolat ištvermingus maldoje. O šventasis Lukas pirmųjų krikščionių elgesį nusako lakoniška fraze: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai.“¹⁸

Geras krikščionis maldos kalvėje su Dievo malone grūdina savo charakterį. Ir malda, būdama gyvybinga, gali įgauti daugybę formų. Iš mūsų širdies ji dažniausiai išsilies žodžiais, tomis žodinėmis maldomis, kurių mus išmokė pats Dievas („Tėve mūsų“) arba Jo angelai („Sveika, Marija“). Vėliau kartosime per laiką tarsi savaime atsiradusias maldas, išreiškiančias daugybės mūsų tikėjimo brolių maldingumą: liturgines maldas lex orandi arba kitas maldas, kurių šaltinis yra karštos širdies meilė mūsų Motinai: Sub tuum praesidium, Memorare, Salve, Regina.¹⁹

Kitais atvejais mums pakaks dviejų ar trijų žodžių, lyg Viešpatin paleistų strėlių, iaculata – trumpųjų maldų. Jų išmokstame, atidžiai kontempliuodami Kristaus gyvenimą: Domine, si vis, potes me mundare²⁰ – Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų; Domine, tu omnia nosti, tu scis quia amo te²¹ – Viešpatie, tu viską žinai, tu žinai, kad tave myliu; Credo, Domine, sed adiuva incredulitatem meam²²– Tikiu! Padėk mano netikėjimui, sustiprink mano tikėjimą; Domine, non sum dignus²³ – Viešpatie, nesu vertas; Dominus meus et Deus meus²⁴ – mano Viešpatie ir mano Dieve! Tinka ir kitos trumpos nuoširdžios frazės, kurios išsiveržia iš degančios sielos gelmių ir labiausiai dera konkrečiomis aplinkybėmis.

Be šių maldų, kasdien reikia numatyti laiko išskirtinei bendrystei su Dievu. Tai nebylaus dialogo minutės, jei įmanoma, praleidžiamos priešais tabernakulį, kad padėkotume Viešpačiui, nes Jis – toks vienišas – laukia mūsų jau dvidešimt amžių. Šis dialogas su Dievu yra nuoširdi vidinė mąstymo malda, kai meldžiamasi visa siela: pasitelkiamas protas, vaizduotė, atmintis ir valia. Tai meditacija, pripildanti mūsų varganą žmogiškąjį gyvenimą ir kasdienei būčiai suteikianti antgamtinę vertę.

Vidinė malda, žodinės maldos ir trumposios maldos padės visą dieną paversti nuolatiniu Dievo garbinimu ir Jį garbinsime natūraliai, be perdėtų išorinių ženklų. Gyvensime Jo akivaizdoje, tiesiog taip, kaip vienas kitą mylintys žmonės, nuolat galvojantys vienas apie kitą. Ir visi mūsų veiksmai, net ir patys nereikšmingiausi, bus dvasiškai prasmingi.

Kai krikščionis pradeda nepertraukiamai bendrauti su Viešpačiu, jo vidinis gyvenimas auga, tampa stiprus ir saugus. Šis kelias yra atviras visiems, o ne tik keliems išrinktiesiems. Jis virsta pastangų reikalaujančios, bet vis dėlto malonios kovos dalimi – pastangomis nuoširdžiai vykdyti Dievo valią.

Būtent apmąstydami maldos gyvenimą, galime geriau suprasti kitą šiandienės šventės aspektą – apaštalavimą. Apaštalavimas yra įgyvendinimas pavedimo, kurį Jėzus davė savo mokiniams, prieš žengdamas į dangų: jūs „tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir ligi pat žemės pakraščių“²⁵.

Antroje vietoje yra maldos gyvenimas, nes krikščioniškas atsidavimas, paklusnumas ir romumas gimsta iš meilės ir į meilę veda. O meilė skatina bendrystę, pokalbį ir draugystę. Krikščioniškasis gyvenimas reikalauja nuolatinio dialogo su Dievu, vienu trijuose Asmenyse – būtent į tokį artumą ir veda Šventoji Dvasia. „Kas iš žmonių pažįsta žmogaus mintis, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia.“³¹ Jeigu palaikysime nuolatinį ryšį su Šventąja Dvasia, patys tapsime dvasingi, suvoksime, kad esame Kristaus broliai bei Dievo vaikai ir niekad nedvejodami kreipsimės į Jį kaip į savo Tėvą³².

Išsiugdykime įprotį nuolat kalbėtis su Šventąja Dvasia, darančia mus šventesnius. Pasitikėkime Ja, prašykime Jos pagalbos, jauskime Jos artumą. Šitaip plėsis mūsų varginga širdis, šitaip labiau mylėsime Dievą, o per Jį – ir visus Jo kūrinius. Šitaip savo gyvenime atkursime galutinę Apokalipsės sceną, kurioje dvasia ir sužadėtinė, Šventoji Dvasia ir Bažnyčia – visi krikščionys – šaukia Jėzų Kristų ateiti ir pasilikti per amžius³³.

Ieškodami Marijos, jūs rasite Jėzų. Ir dar daugiau sužinosite, kas vyksta Dievo širdyje, kai Jis nusižemina ir atsisako savo galios ir didybės, prisiimdamas tarno išvaizdą¹². Kalbant žmogiškai, galėtume pasakyti, jog Dievas „persistengia“, daro daug daugiau, negu kad reikia mums išgelbėti. Vienintelis būdas išmatuoti tai, ką Jis daro, yra pasakyti, kad tai neišmatuojama; tai kyla iš meilės beprotybės, verčiančios Jį prisiimti mūsų kūną ir nešti mūsų nuodėmių naštą.

Kaip galima tai suprasti, kaip suvokti Dievo meilės didybę ir patiems neišprotėti iš meilės? Turime leisti šioms tiesoms pripildyti savo sielą, kad jos perkeistų mūsų gyvenimą. Dievas myli mus! Visagalis Dangaus ir Žemės kūrėjas mus myli.

Dievui svarbūs net menkiausi savo kūrinių gyvenimo įvykiai – jūsų ir mano reikalai. Ir Jis šaukia kiekvieną vardu¹³. Šis tikėjimo teikiamas tikrumas viską nušviečia nauja šviesa. Ir viskas, nors lieka kaip buvę, kartu atsiskleidžia kaip Dievo meilės išraiška.

Mūsų gyvenimas tampa nuolat besitęsiančia malda, prisipildo geros nuotaikos ir nesibaigiančios ramybės. Jis tampa nuolatiniu, visą parą trunkančiu padėkos aktu. „Mano siela šlovina Viešpatį, – giedojo Marija, – mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats.“¹⁴

Galime pritarti ir mėgdžioti šią Marijos maldą. Kaip ir Ji, jaučiame begalinį troškimą giedoti, skelbti Dievo stebuklus, kad visa žmonija ir kūrinija galėtų džiaugtis su mumis.